Profile cover photo
Profile photo
Aurelijus Katkevičius
3,786 followers -
raštininkas
raštininkas

3,786 followers
About
Communities and Collections
View all
Posts

Post has shared content
Prikonsultuokite Liną.
jūs be abejo esat visoki veganai, hipsteriai, supermamos, supertėvai ar šiaip tiesiog labai smart (sumanūs) ir šiuolakiški žmonės...

ir, tarpe kitų jūsų kompetencijų, žinoma, kad yra ir visos reikiamos žinios apie paspirtukus. kas cool, kas ne cool ir tt, ir pan.

o kokios kainos tų daiktų vaikšto? reikalavimai:
- kuo lengvesnis ir kompaktiškesnis, kad mylima moteris nesunkiai paneštų kartu su savo belenkiek sveriančia kosmetičke
- sulankstomas
- kuo minkštesniais ratais
- firma (brand) dznt matter, bet labai ugly irgi neturėtų būt
- kaina svarbu...
- elektrinio nesiūlyti

:-)
Photo
Add a comment...

Post has shared content
Sužinok, kas slypi po prezidentės parašu...
#ViskasKąNoriteŽinotiBetBijotePaklausti
Updeitas apie sinchonizacijos projekto politinę pusę - kas šiandien pasirašoma, kodėl, ką tai reiškia ir kokios čia slypi politinės rizikos.

(nes by god, viešoji šio klausimo komunikacija nepasako nieko)
Add a comment...

Post has attachment
Naujoji "Verslo klasė" pas prenumeratorius ateis liepos 5. O į prekybos vietas - liepos 12.

Jau truputį tradiciškai. Žurnalo pratarmė.

Sveiki,

karščių nukamuoti valstiečiai ir kiti malonūs tėvynainiai.
Jau aštunti metai birželį turiu didžiai malonių patirčių, nes darbo specifika liepia išsigrūsti iš kabineto ir palakstyti po įmones. Ir šiaip po jas palakstau, bet šituos aštuonerius metus birželį turiu ypatingą progą – „Verslo žinios“ renka Metų CEO. Man tenka malonumas ir garbė pasikalbėti su nominuotaisiais ar apdovanotaisiais. Visų nominuotųjų nepakalbinsi, visų laimėtojų irgi ne, tad kasmet tenka pasirinkti.
Kaip pasirinkti, nėra jokių formalių ar objektyvių kriterijų, yra vienas subjektyvus – pašnekovai turi būti įdomūs. O kad jie bus šviesiausi Lietuvos verslininkai, savaime garantuoja metų vadovo ar, tarkim, metų eksportuotojo, metų investuotojo ir taip toliau rinkimų procedūra.
Šiais metais vėl teko važinėti ir kalbėtis. Įdomu, kad šiemet, kiek kitaip nei ankstesniais metais, teko lankytis ne gamyklose, bet kalbėtis su paslaugų verslo vadovais. Ir apskritai – kai Metų eksportuotojo apdovanojimą gauna transporto optimizavimo sprendimus kurianti ir visame pasaulyje parduodanti „Ruptela“, supranti, kad gal jau šalyje šis tas pasikeitė. Gal jau galime tvirtinti, kad atsiranda pirmieji ekonomikos judėjimo link labai aukštos pridėtinės vertės, link paslaugų, link proto produktų eksporto požymiai.
Galų gale, kai apie 2018 m. CEO „Šviesos konversijos“ vadovą dr. Algirdą Juozapavičių sakome, kad „lietuviai užkariauja pasaulį“, nė kiek neperdedame – įkūrusi įmonę Kinijoje, dabar „Šviesos konversija“ įsteigė bendrovę Pietų Korėjoje. „Girteka Logistics“ vadovas Edvardas Liachovičius pasakoja, kad jų įmonė neseniai įsigijo danų bendrovę.
Ir taip visose srityse. E. Liachovičiaus pirmiausia ir paklausiau, ar, jo manymu, tai jau būtų galima laikyti tendencija. „Taip, – sako man vz.lt naršytojų išrinktasis Metų vadovas. – Ko gero, visas pasaulis pamažu ir vis labiau judės į paslaugų pusę.“
Ir tą pačią dieną klausausi radijo (visi mano nuolatiniai skaitytojai žino, kurio) ir girdžiu, kaip prisiskambinę klausytojai kalba apie žlugusią Lietuvoje gamybą. Ir pamanau, kad didelė aktyvesnių ir nuolat skambinančių dalis greičiausiai nebuvo per porą šimtų metrų priartėjusi prie kurios nors Lietuvos TOP 1000 įmonės nuo pat maždaug 1995 m., kai iš tikrųjų sovietinės neefektyvios, gaminančios niekam pasaulyje nereikalingą produkciją gamyklos užvėrė girgždančius vartus.
Jeigu dabar rašyčiau feisbuko įrašą, turbūt pridurčiau – greičiausiai maždaug nuo pat tos dienos, kai tuos skambintojus į pelnytą poilsį palydėjo kokia nors „Raudonojo smagračio“ gamykla. Bet čia ne feisbukas, tad nepridursiu. Galų gale man teko matyti žilaplaukių, šviesiomis ir plačiai atmerktomis akimis optimistiškai žvelgiančių į ateitį. Ir teko matyti vos mokslus baigusių jaunuolių, tik bambančių, raudančių ir nenorinčių nė piršto pajudinti. Bukumas, tamsumas ir agresija turbūt vis dėlto niekaip nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties.
Bukumo, tamsumo ir agresijos mūsų tėvynėje, be abejo, gerokai apmažėtų, jeigu staiga pradėtume suvokti, kad mokytojas visada buvo (kaip sako viena kandidatė į prezidentus), tebėra ir bus prestižinė profesija. Nereikia nieko planuoti iki kurių nors ten metų. O mūsų valdantieji dabar kuo puikiausiai galėtų kompensuoti tiek metų mokytojams darytą skriaudą ir ne per daug atidėliodami pakelti jiems atlyginimus – kad ir (kaip siūlo vienas Seimo narys) padidindami koeficientus. Aš gal jau ir per senas mokytojo darbui, bet net ir aš vis tiek susimąstyčiau – o gal...
Photo
Add a comment...

Post has shared content
+Nerius Jasinavicius skaičiuoja tarpinius viščiukus.
Daugelis įmonių į 2018 metus įžengė turėdami ambicingus tikslus ir planus. Jau beveik pusmetis praėjo, kaip sekasi artėti prie tų ambicingų tikslų ? Apie tai Verslo Klasės straipsnyje (VZ Premium).
Add a comment...

Post has attachment
Labai džiaugiuosi, kad tai buvo Dvarčionių keramiką nusipirkusi Šviesos konversija ir dr. Algirdas Juozapavičius.

Man labai patinka, kai mokslininkai tampa milijonieriais.
Add a comment...

Post has attachment
Tradiciškai.
Birželio 6 ateis pas prenumeratorius.
Birželio 13 - į prekybos vietas.

Tradiciškai, pratarmė.

Sveiki,
yra ką švęsti. Bet apie tai kiek žemiau.
Pirmiausia – spausdinto leidinio redaktoriaus godos.
Gegužės 29 d. viso pasaulio žiniasklaida paskelbė apie žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą Kijive.
Ir tikrai buvo sunku visą vakarą ir naktį, nepažinojau jo, bet skaitau turbūt nuo kokių 2006 m. tai tikrai.
Gegužės 30 d. paaiškėjo, kad bandymų pasikėsinimą organizuoti buvo, tačiau pranešimas apie A. Babčenkos mirtį – Ukrainos saugumo specialioji operacija, norint išaiškinti nusikaltimo organizatorius.
Pacituosiu poros kolegų komentarus. Ukrainietiškojo „Piotr i Mazepa“ redaktorius Viktoras Tregubovas: „Aš dabar UST vietoje skirčiau Babčenkai atskirą būrį saugoti nuo vyriausiųjų redaktorių tų spausdintų leidinių, kurių leidiniai dar nepasiekė skaitytojo.“
Jevgenijus Titovas, A. Babčenkos geras draugas, rašantis ru.delfi.lt: „Arkaša, bl... Tu tokį nuostabybišką nekrologą sugadinai...“
Įdomu dar tai, kad į pranešimą vienaip ar kitaip sureagavo viso pasaulio oficialiosios institucijos – JAV, Vokietijos ir kt. Nesureagavo tik NATO. Aljanso pareiškimo nebuvo. Ir ką tai galėtų reikšti?
Na, gerai. Gyvas – jau proga švęsti. Ilgų tau metų, Arkadijau. Ir dar daug piktų rašinių, kuriuose, kaip esi pratęs, žodžių nesirinksi.
Šimtmečio metais švęsti progų vis pasitaiko. Štai, pavyzdžiui, Norvegų tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademija paskelbė, kad itin prestižinės ir milijono dolerių vertos Kavli premijos nanomokslų srityje su dviem kolegėmis iš JAV ir Vokietijos nusipelno Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys. Už sukurtą genų karpymo metodiką.
Kelias į Nobelio premiją nėra sprintas. Šis pasaulinės mokslininkų bendruomenės pripažinimas – labai solidi labai ilgos distancijos dalis.
Ir, be abejo, pagaliau Lietuva įstojo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Sakysite – ir kas tokio, dar vienas biurokratų ir ekspertų sambūrėlis. Ė ne, tai kokybės ženklas, tai pripažinimas, tai priėjimas prie didžiulės žinių bazės.
Todėl progą švęsti turi ne tik profesorius V. Šikšnys, visi turime progą švęsti – į kuo daugiau tarptautinių ir europinių organizacijų ir institucijų įeis Lietuva, tuo sparčiau tas daugybės ryšių tinklas mums leis judėti į priekį. Tokie yra šie laikai – izoliuotos būtybės (įskaitant valstybes) vysta ir nyksta. Sąryšių tinklas sviedžia į priekį.
Reikėtų priminti, kad, EBPO duomenimis, Lietuvos penkiolikmečiai savo kognityviniais gebėjimais atsilieka nuo kitų organizacijos šalių vidurkio.
Iš to kyla itin natūrali išvada – mokytojų atlyginimai Lietuvoje turi būti pakelti. Miela Vyriausybe, iš pradžių gal pabandykite paaiškinti išsamiai šito etatinio užmokesčio esmę, nes kažkaip visi, ypač daugiau mokinių turinčių mokyklų mokytojai, gūžčioja pečiais ir kraipo galvas. O paskui neatidėliodami eikite ieškoti pinigų mokytojų algoms radikaliai pakelti.
O iš skaitytojų mes daug neprašome – tik prenumeruokite, pirkite ir skaitykite. Net ir tokią jau atėjusią vasarą.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Šit jums ir prašom.
Laisvės TV
Laisvės TV
facebook.com
Add a comment...

Post has attachment
O rašyti "faire" vietoj "fair" - čia koks nors specialus kietumas, kurio aš nežinau, ar kaip?
Vilnius Mini Maker Faire
Vilnius Mini Maker Faire
makerfairevilnius.com
Add a comment...

Post has attachment

Post has shared content
Įdomus +Gediminas K tekstas "Iliustruotoje istorijoje".
Šis straipsnis, turėjo pasirodyti prieš porą mėnesių, bet dėl techninių kliūčių pasieks "Iliustruotosios istorijos" skaitytojus tik šiomis dienomis. Galbūt daugelis, nepaisant Gintaras Lučinskas ir Ernestas Kuckailis pastangų "Varviškės respublikos" ir "Varviškės mūšio" terminus išgirs pirmąsyk. Rašant (nors jau esu kiek pratęs prie besisukančių istorijos ratų), mane lengvai pribloškė šių, lyg ir smulkių, bet itin nuožmių kovų panašumas su Ukrainos įvykiais 2014 m. Taigi - dešimties puslapių iliustruotas pasakojimas apie tai, kaip mūsų seneliai prieš šimtmetį tramdė to meto "luganskus" ir "doneckus".
///
Tai buvo maždaug 12 kaimų grupė, kurių gyventojai, kaip rašė Seinų apskrities viršininkas „nepildo pilietiškų priedermių, neduoda žinių apie naujokus, valstybinių ir kitų mokesčių neužmokėjo <...> nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams nesirūpina ir visus civilinės valdžios įsakymus ignoruoja“. 1920 m. jie pasiskelbė Varviškės „respublika“ atvirai siekusia visą neutralią zoną ilgainiui prijungti prie Lenkijos. Pagrindiniais Varviškės „respublikos“ (užėmusios apie 30 kv km.) centrais tapo trys Nemuno pakrantės kaimai. Pirmiausia – pati Varviškė, anot lietuvių milicijos gyvenama 400 sulenkėjusių baltarusių, Bugiedos kaimas (250 sulenkėjusių lietuvių) ir Sventijanskas (100 sulenkėjusių lietuvių).
Priešais kiekvieną šių kaimų, kitoje Nemuno pusėje, stūksojo lenkiškas „dvynys“, kuriuose buvę lenkų kariai nedelsdami įsijungdavo į mūšį, jei tik „respubliką“ atakuodavo lietuviai. Siekdama dar labiau panašėti į „valstybę“, Varviškė 1923 m. pradžioje vienoje Varšuvos spaustuvėje net išsispausdino pašto ženklus.
Lenkų kariuomenės dokumentuose, kurių rinkinį neseniai paskelbė Jerzy Melnik, Varviškės „respublikos“ susikūrimas stebėtinai primena 2014 m. Ukrainos įvykius. Slaptame lenkų karininko Felikso Pilawskio pranešime (1923 m. sausis) pasakota, kad pradžioje daugumą lenkų partizanų sudarė demobilizuoti kariai. Apsiginklavę, kai gelbėdami savo tėvus ir artimuosius „nuginklavo Lietuvos partizanus ir kai kurias policijos nuovadas bei pasinaudodami iš jų paimtais ginklais subūrė ginkluotų šaulių būrį, įsteigdami taip vadinamą „Varviškės savivaldą“ <...> jau beveik metus laiko sugebėjo išlaikyti savo sukurtos mažytės valstybės nepriklausomybę, norėdami ją išsaugoti Lenkijai arba žūti.“

Lenkų partizanų būriams gausėjant, nuo 1923 m. vietiniai jau tesudarydavo apie ketvirtadalį kovotojų, o likę paprastai būdavę „paliuosuotieji iš kariuomenės lenkų kareiviai.“ Anot 1923 m. sausio mėn. lietuvių žvalgybos duomenų partizanų verbavimas smarkiausiai vykęs Gardine. Iki 1922–ųjų pabaigos ir Varviškės „respublikoje“ jau buvo susitelkę maždaug tiek pat (400) lenkų partizanų.
Besibaigiant 1922–iesiems mūšiai „niekieno žemėje“ vis intensyvėjo – rugsėjį lietuvių milicininkai ir šauliai, ginkluoti granatomis, kulkosvaidžiais puolė Varviškę. Kautynės truko pusdienį, bet upių juosiamo kaimo užimti nepavyko. Mat į lietuvius nuo kito Nemuno kranto Lenkijos kariuomenė atidengė tokią pragarišką ugnį, kad mūšio metu net sudegė kelios gretimo, Susninkų kaimo sodybos. Tai buvo dažna lenkų taktika, anot lietuvių pranešimų – „Pasirodžius milicijai kaimuose, kurie randasi Nemuno krante (Sventijanskas, Varviškė ir kiti) lenkų kareiviai išeina ant kranto Nemune ir šaudo į miliciją.“
O 1922 m. spalio 7 d., net neslėpdami uniformų, lenkų kareiviai perėjo Nemuną dviem pontoniniais tiltais ir drauge su „komendanto Chmūros“ partizanais atakavo lietuvišką Guronių kaimą. Anot liudininkų „Daugelis užpuolikų buvo partizanai persirengę karinėj uniformoj, tarp jų 2 lenkų karininkai.“
///
Truputį daugiau (o keliagubai daugiau - žurnale):
https://gedas.livejournal.com/420899.html
Add a comment...
Wait while more posts are being loaded