Profile cover photo
Profile photo
Justė Latauskienė
1,984 followers -
Labai nemėgstu kefyro.
Labai nemėgstu kefyro.

1,984 followers
About
Justė's posts

Post has attachment
https://youtu.be/zk7-OFuJUfc

Reklamoje viskas pateikiama kaip dviejų žmonių/telefonų šokis. Jis ir ji. Jie abu darosi selfius ir žiūri pirmiausiai į save. Jis sako - aš atsparus vandeniui! Ji sako - aš nuo tavęs nedrėkstu. Telefonas poreikių nepatenkina, todėl reikia jį praplėsti papildoma atminties kortele - bet nieko tokio, tai juk kaip dovana sau! Kas gi kitas tave padžiugins, jei ne pats ir ne daiktais. O galų gale - šie žmonės tokie lengvučiai, kaip kad tie telefonai. Vėjas, papūtė ir nupūtė.
Tai va, kokios tos vertybės - lengvabūdiškas susireikšminimas, neduodantis kitiems malonumų ir sakantis "pasitenkink pats".
O gale, jeigu dar kam nors neaišku, porelė įlenda į telefonus ir pasibučiuoja virtualiai - tarp jų taip ir lieka toks mažytis, bet neperžiangiamas kitos dimensijos plyšys.

Post has attachment
Lulz, banko dienos operacijų limitas neleidžia man sumokėti už mokslus vienu kartu, todėl turėsiu mokėti dalimis. Atsimenu praeitais metais už kiekvienos dalies nuskaitymą dar paimdavo iš manęs 49 centus. Delfyje skaičiau, kad Lietuvos Bankas keičia taisykles ir dabar bus kažkokie bankinių paslaugų krepšeliai. Jau nekantrauju nueiti į banką ir susižinoti kas ten per pintinė bus.

Dar paskaičiavau, kad viena mano mokslų diena man kainuoja 53 eurus. Čia neskaičiuojant pajamų, kurių netenku į ją eidama, nes gi visa esmė yra investuoti šiandien, kad rytoj uždirbtum daugiau. Tai netektų pajamų dalį visuomet galima susišvelninti pasidarant taip, kad mokslai vyktų per laisvadienius nuo darbo (y) Manęs niekad neapima tinginitas, nes kai pagalvoju, kad jei neeičiau, tai tas norimas žinias turėčiau gauti kitur, o tuomet įvertinu kur aš jas galėčiau gauti ir visuomet būna dar brangesni variantai. Tuomet užsiveda matematika ir labai randasi motyvacija suktis :v

Kai man studentai guodžiasi, kad daug mokytis aš visuomet jų klausiu ar jie turi laiko daug mokytis ir kai kurie nesupranta mano klausimo (jiems atrodo, kad jų laikas tai kažkoks jų gaminamas produktas, o ne vienas ribočiausių resursų - pvz.: konspektuoja paskaitoje VISKĄ ir po to niekad neskaito (čia nekalbu apie tuos atvejus, kai rašydamas žmogus geriau klausosi), mokosi jau po to, kai būna pervargę, mokosi negalvodami ko jau gali nesimokyti, nes moka ar ką galėtų pasimokyti dabar papildomai, kad vėliau būtų lengviau), tuomet pasitikslinu ar laiko ir jėgų investicijos atsiperka. Pvz.: pirmuose kursuose man buvo anatomija. Kai pamačiau galvos smegenų dalį, tai ėmiau juoktis. Ten man asmeniškai būtų reikėję mokytis tiek pat, kiek visa likusi anatomija kartu sudėjus. Tuo metu aš mokiausi egzaminui. Puikiai atsimenu, kaip supuosi Trakuose su konspektais ir Lapinas klausia ar man dar daug mokytis, o aš atsakau, kad baigiau, nes nusprendžiau tiesiog tos galvos smegenų anatomijos nesimokyti iš viso. Va taip va. Atėjo egzaminas. Į visus klausimus atsakiau gerai, į tuos kelis klausimus apie smegenis paspėliojau. Gavau 9, sunaudojusi tik 50% sąnaudų, ką būčiau naudojusi, jei būčiau norėjusi gauti 10. Taip, kitam studentui galbūt ta smegenų dalis būtų savaime suprantama ir pati lengviausia, bet man ji tokia nebuvo. Tai aš visai džiaugiausi savo optimizacija ir tas devintukas man buvo pats nuostabiausias pažymys, koks tik galėtų būti. Vėliau, kai pamačiau kaip pvz.: neurologai kerta tą anatomiją, tai tik dar labiau juokiausi, nes net jei būčiau mokiusis tos anatomijos, vis tiek tai būtų tokia mažytė mažulytė žinių kruopelytė. Dabar apie ją mano žinios daugiau okultinės, apimančios tik tiek, kiek reikia paskaityti psichiatrijos ir psichoterapijos straipsnius. Kas nėra daug. Daug mažiau, nei reikalaujama iš pirmų metų studentų, plius gali jas sukaupti savo ritmu, be damoklo neišlaikymo kardo. O šeimos gydytojui tai iš viso - svarbiausia žinoti, kad tos smegenys apskritai yra ir pas visus. Tai toks gebėjimas, kurio, jei neturi, tai niekas neišmokys, net anatomija.

Dar kartais, kai apima liūdesys, kad neturiu pinigų, pradedu ieškoti netiesioginių savo turto pasireiškimo formų. Pvz.: šį mėnesį vėl beibinas vešiu pas pediatrę, jos gaus skiepus. Bet aš juk nemokėsiu už tai, valstybė laiko, kad mano neproduktyvumas neturėtų tapti mano vaikų nepritekliaus priežastimi ir joms duoda medicininį draudimą vien todėl, kad jos vaikai. Nemanau, kad turėčiau jaustis dėl to nedėkinga ar priimti kaip savaime suprantamą dalyką (tuomet turėčiau laikyti save baziškai neproduktyvia, o ne mėgautis laisve nuo produkcijos), ir visai galiu, bent mintyse, paskaičiuoti kiek čia sutaupysiu. Tik kartais tokie pamąstymai gali dar labiau nuliūdinti, jeigu pamatai, kad per mokesčius tu, ir kiti žmonės, moka už tai, už ką (ar tiek) tiesiogiai niekada nemokėtų. Kuo kažkas labiau piknaudžiauja žmonių mokesčiais, tuo jam naudingiau, kad žmonės tų mokesčių nevertintų. Labai kontraintuityvu.
Photo

Post has attachment
Haha :D Amazing atvejis. Moteris nieko nejuto, bet profilaktinės echoskopijos metu (22 nėštumo savaitę) rado, kad gimdoj skylė (greičiausiai plyšo per randą, nes prieš tai turėjo 5 cezario pjūvio operacijas). Kadangi gimdoje yra spaudimas, tai per skylę išlindo vaiko dangalų maišas (tas baltas balionas, tai vaisiaus vandenys) ir kojytės.
Ir ką toliau daryti? Nieko, paleido moterą toliau gyventi įprastai (lovos režimas nėštumo atveju yra labai retas dalykas ir labai ypatingomis situacijomis, nes tiek nėštumas, tiek nejudrumas didina kraujo krešumą).

Nėštumą užbaigė 30 savaitę iškrapštydami beibį laukan, nes skylei po truputį plečiantis ėmė grėsti, kad iš viso jis iškris tarp organų. Jam gal tai ir nelabai būtų pakenkę, bet būtų galėjusi nusitraukti placenta ir tada kapiec. Nuotrauka publikuota praėjus pusmečiui po gimdymo, rašo, kad beibinai ir mamai viskas čiki.

http://www.nejm.org/doi/full/10.1056/NEJMicm1603843#t=article

Post has attachment

Post has attachment
Savaitgalį susipakavau ir pasidėjau į dėžutę va tokį du mėnesius naudotą daiktą. Čia yra pientrauktis. Ten parašyta Comfort Proven, bet ką aš žinau. Nebanžiau kitų, bet LT internetai rašo, kad šitas tipo prie patogesnių. Nežinau ar iš viso gali būti toks daiktas patogus. Ligoninėje bandžiau kitą, buvo kažkiek geresnis, bet be siuntimo į LT kainuoja 799 euro :/ ...
Kaip ten bebūtų, šitoks su 80% medicininio draudimo kompensacija kainavo 11 eurų (dar ir pora buteliukų buvo). Yra variantas kai galima trauktis vieną papuką arba abu iš karto. Iš pradžių pagalvojau ir kodėl aš nenorėjau to varianto, kur abu iš karto? Bet tada pamėginau įsivaizduoti kaip tas turėtų vykti ir kad tada net nebeturėčiau rankytės žaisti eilinius match-3-gems žaidimus ant telefono kol vyksta šis procesas.
O jis vykdavo taip - pusę valandos trauki, praėjus 2,5 valandos vėl kartoji. Kol trauki tai aišku negali su beibinom ko nors labai ten veikti. Plius jis šlykščiai birgzdavo. Bzzzt-bzzzt-bzzzt.

Kai man bus 80 metų ir gulėsiu nuvaikėjusi senelių namuose, paišydama flomasteriais gėlytes ir šuniukus, užmigsiu ir susapnuosiu bzzt-bzzt-bzzt, neatsiminsiu kas tai yra, bet prisiminsiu, kad čia kažkas labai labai gero ir džiaugsiuosi.
Baisu.
Ir šiaip vieną naktį susapnavau tą bzzt-bzzt-bzzt, atsibudau ir pasižiūrėjus į laikrodį pamačiau, kad dar turiu pusvalandį laisvės.
Net pieno pačiai gerti nesinorėjo, kai pagalvodavau, kad fermose karves pajunginėja prie pramoninių pientraukių pienui traukti. Negaliu sulyginti koks skirtingas jausmas palyginus su tiesiog maitinimu krūtimi. Net mano atveju, kai buvo anatominių trukdžių tam maitinimui, vis tiek, artimiausia ką galiu sulyginti tai būtų kaip valgyti gardų eklerą su tikru sviestiniu įdaru VS švitrinio popieriaus laižymu.
Tada dar paskaičiau intenetuose kaip Karbauskis sulygino žmones su karvėm apskritai, tai susisukau į kokoną lovoje ir apsimečiau, kad to negirdėjau.

Lapinas bandė paargumentuoti, kad gi yra tokių sex-toy'ų, tai matyt tas pientraukis gal ir visai nieko turėtų būti. Tai norėjau aš tą pientraukį į jį mesti.

Dar prie progos sužinojau, kad nors tokie vaistai kaip etanerceptas ar infliximabas pereina į motinos pieną, bet dauguma juos vartojančių moterų vistiek maitina savo pienu ir gydytojai labai ten nesistengia jų perkalbinėti. Teoriškai tipo susivirškina. Mano paranoja iš karto daro bzzt-bzzt-bzzt. Dar sužinojau, kad iš absurdiškos daugumos autoimuninės kilmės sąnarių ir raumenų skausme naudojamų medikamentų nėštumo metu realiai pavojingais laikomi tik keli (duoda širidies ydas ir gomurio nesuaugimą), ir jie net nereceptiniai. Nebijok vilko, žmogau. Bijok chihuahos!

Tokia visiška prieblandos zona, kur medicininė balta mišrainė iš opiatų, neudomediatorių, gliukortikoidų ir kt. gėrybių nėštumo metu yra mažesnė blogybė, nei tiesiog palikti aktyvią ligą ir leisti vaisiaus placentai kovoti su motinos imunine sistema tarsi kokiam gladiatorių ringe, dar tuo pačiu ir girdint nuolatinį BŪŪŪŪŪ savo epigenetikai per motinos jaučiamą skausmą ir nerimą.
Labai kontraintuityvu.

Iš viso tie reumatologai galėtų vaikščioti apsirengę kaip vyrai juodais drabužiais, nes man atrodo kad niekas iki galo ir nesupranta ką jie ten tiksliai daro. Kartais atsikeli ryte, o reumatologas "DABAR KEIČIAM GYDYMĄ". Tu toks ke? ką? kur? kodėl? m? aš čia kažkuom sergu? O jis "pamiršk viską" ir BLYKST. "Kitą mėnesį atsinešk naują F027".
Photo

Post has attachment
Noriu papasakoti kaip man sykį iš pavydo vos užpakalis nenukrito ir aš pagaliau supratau padėkų naudą skaitytojui.

Sėdžiu aš sau smagiai vieną šios prabėgusios vasaros dieną, net neįtardama, koks siaubas tuoj mane ištiks po kelių minučių. Tik dzingt žinutė facebooke. Atsidarau o ten - pažįstamas knygą išleido. Iki tol ne vienas ir ne du draugai knygas buvo išleidę, į ką visuomet reaguodavau su džiaugsmu arba "meh", bet šį kartą tą žinia trenkė kaip plyta per galvą. Tiksliau kaip ta pati knyga. Tarsi kas nors būtų susprogdinęs leidyklą, tada tas jo veikalas gražia parabole praskridęs pusę Vilniaus, išdaužęs man langą ir šniojęs savo kieto viršelio kampu tiesiai į ploniausią smilkiniau kaulo vietą, o aš griūdama nuo kėdės dar užkabinusi koja stalinio kompo laidą ir jį ant savęs užsivertusi. Ai, ir dar prie progos būtų gabalas tinko nukritęs, nes taip man ir reikia.

Ir aš tada niekaip negalėjau suprasti kas čia per jausmas man sukilo, ką man čia dabar su juo daryti. Atsistojau pavaikščioti ratais, o Tapkius gaudė man blauzdas treniruodamas savo tigriškus kovos įgūdžius. Neiškenčiau ir išėjau iš namų, nuvažiavau prie Lapino darbo, prastovėjau po langais kol baigė (na, dalį prasėdėjau šalimais esančiam coffee shop'e su trigubai saldžia vaniline latte, bet net ir tada draskiau servetėle į mažus gabaliukus ir atrodžiau iš šono tikriausiai kaip sugalvojusi pašaldyti kalakutą*).
Galų gale Lapinas baigė darbą, aš prie jo pribėgau, greitakalbe išliejau kas čia įvyko, į ką Lapinas sureagavo "nu tai parašyk ir tu knygą, geez". O aš visa ARRRGGHSDFAASFDSF. Tada nusipirkome kiniško maisto ir atsisėdome ant suoliuko priešais sveikatos apsaugos ministerijos pastatą. Aš bandžiau valgyti savo krevetes su makaronais lazdelėmis, bet daugiau tik bandžiau, nes it koks nelaimėlis tubifeksas rangiausi ant to suoliuko. Žmonės ėjo pro šalį ir galvojo tikriausiai "vargšė motera, taip traukuliuoja, o dar ir nėščia".
Kad būtų lengviau liepiau Lapinui man sakyti tokius dalykus:
"Tu labai protinga."
"Tu labai gerai rašai."
"Tai, kad neparašei knygos, nereiškia, kad nerašai gerai, svarbiausia, kad tau patinka rašyti pačiai." (šitą liepiau pasakyti kokius penkis kartus iš eilės).
Jis dar sakė "Nu tai parašyk ir tu knygą, jei taip jau nori." O aš tada sakiau "cit, laikykis instrukcijos".
Galų gale, kai šiek tiek apsiraminau ir nusilpo mano jėgos (šiame įvykyje buvo daug mosikavimo rankomis ir drebėjimo). Pradėjau spoksoti į dangų ir mane aplankė nušvitimas, ko gi aš ten pavydėjau.

Nelabai svarbi man ta knyga, kaipo daiktas buvo. Knygą, kaip formatą labai vertina tie, kas tas knygas rašo/leidžia ir tie, kas jų šiaip nelabai skaito (tada fantazuoja, jog ten yra kažkas kokybiškai įspūdingiau, nei bet kurioje kitoje raidžių dėliojimo vietoje). O bet tačiau mano pavydas kilo dėl to rašymo džiaugsmo. To neapsakomo jaudulio, kuris ištinka, kai sėdi prie balto popieriaus lapo (ar ekrano) tada klepini klepini taip greitai, kad net veliasi pirštukai ir mėtosi raidės, o kai pabaigi, pastebi, jog dingo kelios valandos, jog tu visas šlapias, o tavo širdis muša 120 k/min. Kaip pilve skraido drugeliai ir tau nereikia perskaityti ką parašei, nebent labai smalsu, nes mažai įsivaizduoji kas čia ką tik nutiko. Bet, jeigu atiduosi redaktoriui ar paskelbsi ir taip, kaip yra, tai daug žmonių sakys, o wow, gerai čia pavarei. Haha, galvosi tu. Čia tik šalutinis produktas to gerumo, kurį apturėjau! Arba priešingai. Nuspręsi dekonstruoti daugybę kitų autorių kūrybos, sisteminai ją išskrosi, ląstelę po ląstelės susidėliosi po savo minties mikroskopu, kol galų gale, per kančias ir lėtą, dieve kokį lėtą ir skausmingą procesą, kažką užauginsi, į ką visi reaguos, o wow, gerai čia pavarei, ir tik tu vienas žinosi kokias savo ar Visatos nuodėmes išpirkai ir kam iš viso tu tuo rašymu užsiėmei. Sakysi žmonėm - nerašyk, jei tik gali ir tą tavo mintį gaudys visi, kurie nori rašyti iš tokių paskatų, kaip noro tapti nemirtingais, tapti garsiais, įrodyti, kad yra naudingi ir protingi ar kitokių šieno ravėjimo, bet ne tos kūrybos, apie kurią kalbu, variantų.

Tai aš pavydėjau to jausmo, nes pažinodamą knygos autorių ir žinodama, jog jis yra labai aistringas žmogus žinojau, kad ir kūryba jo turėjo būti atitinkamai tokia pati gaivališka ir smarki. Pavydas maišėsi su liūdesiu, jog praeityje turėjau tiek progų su tuo žmogumi bendrauti kaip autorius su autoriumi, o jis slėpėsi, knysliukas, nesirodė, kad gal jausti kūrybos džiaugsmą. Gal ir pats nežinojo, kad tą moką.
Kai jau visas maistas buvo suvalgytas, ir mes tiesiog sėdėjome toliau ant suoliuko, glebėsčiuodamiesi, o Lapinas mane toliau guodė, dabar jau be mano instrukcijos, pamačiau kaip virš senamiesčio stogų kilo oro balionas. Toks geltonas geltonas su užrašu "Gariūnai". Ir tada prisiminiau, kad gi mano pavydo objektas turi kaip po ir žmoną. Tokią ramią, smulkią moterytę, geltonais kudlotais plaukais, tokiais pūstais, kad jeigu vėjas papūstų, tai nupūstą ją it kadagį klajoklį dykumoje. Ir nuriedėtų ji į tolį nesipriešindama, nes yra ramiakė ir gerietė, kaip reta. Ir taip keista, kad jų poroje tokia dinamika, pagalvojau, kad jos kūrybos džiaugsmas būtų visai kitoks.
Ir tada man jau kita plyta mintis vožėsi į kitą smilkinį. Tikriausiai visą šią kančią buvo sukėlęs elementariausias gliukozės trūkumas ir smegenys dirbo puse pajėgumo palikusios vieną pusrutulį šefuoti. O po kavos ir druskingų jūros gėrybių nubudo kitas, apsižiūrėjo ir pasakė "vaje".

Suvokiau, kad aš čia perkėlinėjau ir fantazavau apie tą žmogų ką aš pati jausčiau rašydama, aš galvojau, kad jis knygą rašytų lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir kad ten, jei jau taip norėjau, galėjau suformuoti visai kitokį perkėlimą - kad jis vis pasakodavo, pasakodavo savo antrajai pusei koks jis šaunus ir fainas yra (kad ir ne tiesiogiai), o ji žiūrėdavo į jį savo didelėm žydrom it kūdikio blizgiom žydrom giliom akim (jos gali būti ir žalios, neatsimenu tiksliai), suklapsėdavo ilgom riestom blakstienom ir siųsdavo visu kūnu signalą "taip, aš žinau, gali nekartoti ir myliu aš tave ne už tai". Bet tada mano pavydo objekto galvoje sukildavo tiek abejonių, ar tikrai ji supranta ir, jei surpanta, ar gali tokia deivę, tokia tobula ir grakšti asmenybė jį už kažką iš viso mylėti? Kaip jam galėjo taip gyvenime pasisekti, už kokius karmos taškus likimas juos suvedė iš viso! Ir tada mano fantazijose jis suimdavo ją į savo tvirtą glėbį, išbučiuodavo jai veidą, kaktą, akis, išspjaudavo į burną įlindusį geltoną plauką ir jai pakrizenus, kad paleistų, nebeturėdavo kur dėti savo abejonių ir klausimų. Todėl viską transformavo į kūrybą, ėmėsi rašyti knygą ir, skyrius po skyriaus, duodavo jai skaityti, kad jinai negalėtų nuo jo silpnumo pabėgti, kad joks vėjas jos nenupūstų į šalį. Ir tada jai tekdavo sakyti tai, ką jinai jau tūkstančius kartų jam sakė ir kartojo, bet jis niekaip nesuprato.

Ir tada aš apsiraminau. Nes to pavydėti aš jau nebesugebėjau. Čia kaip pavydėti saulės rytinio pasikėlimo ar vakaro rasos gaivos. Ir nurimo mano širdis, grįžo iki tol buvęs džiaugsmas ir dargi pasidžiaugiau, kad štai, puikus žmogus išleido puikią knygą.
Po to, pasitaikius progai, nuskubėjau į knygyną ir prigriebiau tą knygą. Iškenčiau tik iki autobuso, kol išsipakavau iš celafaniuko, atsiverčiau pirmą puslapį ir ten buvo įžanga-padėka. Skirta tai baltapūkei smulkiakaulei mūzai ir aprašyta viskas, ką aš sufantazavau. Ir tada taip džiaugiausi, kad per naktį viską perskaičiau.

* cold turkey atvejis.

Paveikslėlis iš čia - http://karimfakhoury.deviantart.com/art/CONSUME-647701730?src=MC_deviation_stack
Photo

Valio :D Šiandien Laimai ir Vaivai jau du mėnesiai! Kai ryte pažadino jų burblenimas (nes jos jau daug mažiau tiesiog rėkia), buvo taip smagu. Kol kuičiausiai maitinti, Lapinas prikabino lovelėje žaislinę karvytę, kurios kojytės žiugžda.
Tuomet Vaiva trankė rankyte tą karvytę ir džiaugėsi, o Laima žiūrėjo tiek į sesę, tiek į tą keistą naują lovytės gyventoją.
O kai aš žiūrėjau į jas, jaučiausi tarsi stovėčiau ant aukšto kalno ir matyčiau tolimą besidriekiantį kelią. Tarsi tuo pat metu matyčiau ir tūkstančius kitų kartų, kai Vaiva ką nors susidomėjusi veiks, o Laima žiūrės, ir masni jai bus tiek pati veikla, tiek artimo žmogaus smalsumas.
Kokia šauni ryto pradžia!

Post has attachment
Postas apie užpakalį embrionuose :v

Kai man buvo embriologijos kursas, tai buvo tik probėgšmais užsiminta apie tokią embriono dalį, kaip blastopora - čia būtent ta vietelė, kuri vienų rūšių embrionams tampa burna, o kitų - išange. Tokiems mažyčiams mažulyčiams mažutėlyčyčiams embrioniukams, kai ta skylutė tai daugiau tik didesnis plyšys tarp ląstelių.
Tiksliau taip buvo galvojama daugiau nei 100 metų ir pagal tokią amphistomijos teoriją visi gyvūnai buvo skirtomi į burnapradžius (protostomikus) ir šiknapradžius (deuterostomikus). Na, čia mano kuklūs megėjiški vertimai, politkorektiška būtų versti burnaantrius, arba apskritai pirminiaburnius ir antriniaburnius.
Kol mąstote apie purvaburnius, tai ši toerija buvo labai logiška, nes buvo galvojama, kad visi dabartiniai gyvūlėliai ir gyvūnėliai išsivystė iš bendro protėvio, kuris buvo panašus į maišelį - gyveno sau jūroje, vandenį įtraukdavo į save, ten jo skrandis išgaudydavo ką galėdavo, o po tą patį vandenuką išspjaudavo. Taip jo viena anga buvo ir maisto paėmimui ir šiukšlių šalinimui. O paskui evoliucijoje jos neva išsiskyrė, nes patogiau, mažiau darbo tiesiog viena kryptim viską stumti, nei pirmyn atgal kočioti (nors, pvz.: deguonį vis dar valgom šiuo principu).

O bet tačiau - tobulėjant embriologijai, paaiškėjo, kad nėra taip. Ir nėra, kad ta blastopora vienoj rūšy būtinai visada taps burnyte, o kitoj išangyte. Embrionas pasidaro kaip jam pačiam reikia. Techniškai kai kurie mūsų pradėjo augti nuo galvos, o kiti - iš tiesų nuo šiknos. Nu ir nieko. Užaugom. (y)

EDIT: išvados apie antriniaburnius čia yra iš pranešimo spaudai, kurį mačiau, nei pačio straipsnio, kurio nuoroda yra žemiau. Reikia žiūrėti kritiškai. Mano posto tikslas pramoginis :)

http://www.nature.com/articles/s41559-016-0005
Photo

Post has attachment
Šiuo metu JAV crowdfunding'e prašymai susimesti IVF'ui yra antroje vietoje pagal populariaumą apskritai kam nors susimesti, bet įsivaikinimo lėšom skirtų prašymų skaičiaus dar nesiekia, o pats įsivaikinimas išlieka brangesniu.

Su Lapinu pakalbėjome, kad toliau vaikų eisim ieškoti po ketverių metų, kai jau beibinų bus galima pasiklausti ar jos labiau norės savo amžiaus sesės/brolio ar visgi jau bus didelės ir stiprios padėti auginti kitą mažiuką (baisi apgavystė jų atžvilgiu, nes juk su broliais ir sesėm reikia kartu augti, bet kai mažos, tai galės daugiau žaisti, kad augina, ir įgyti naujų patirčių hehe :D ). Aišku, po ketverių metų tik eisim ieškoti, o kada ir ką rasim, tai kitas klausimas. Per radiją kalba, kad dabartinė valdžia šiuos man rūpimus klausimus laiko prioritetiniais.

Kaip smagu. Galėsiu po ketverių metų įvertinti ką padarė ir palengvino :V

Šiaip tai mąstyti apie įsivaikinimą yra labai baisu per tai, kad kažkieno kito nelaimė tampa tavo džiaugsmu. Čia kaip džiaugtis autoįvykiu dėl kurio gavai inkstą. Dar, po to, kai teko susidurti su asmenimis, kurie savo vaikus "paliko" ir pasiklausyti jų fantazijų apie tai, į kokias šeimas vaikai pateko ir kaip dabar gyvena, tai suprantu kad man dar toli toli toli, oi kaip toli, ten dar už kalniuko į kairę toli iki tų puikių, turtingų, išsilavinusių, visada laimingų, gražių ir sveikų asmenų šeimų. Nes "normalūs" gi neįsivaikina. Jie daro savus. O "nenormaliems" arba neduoda, arba jie tipo nejaučia kažkokio mistinio kilnaus įsivaikinimo potraukio. Tai tada lieka tik tokie vos ne pasakų šventieji :s Ir kur tokių rasti?

Dar turiu smagią fantaziją kur BAC ir pagyju, galiu pastoti pati. Keli gydytojai išgirdę ją labai juokėsi - maždaug nėra nei šansų, nei prošvaisčių. Nebent koks nors vienas perkeltas embrionas būtų diapauzėje kiaušintakyje miegojęs ir padarytų fake stebuklą. Bet kai jie išeina ir aš lieka tik su jų seselėm, tai jos mane guodžia, kad taip tikrai gali būti. Kad taip būna.
Ir aš tada galvoju, koks puikus dalykas yra seselė.
Pats geriausias. Ir tie gydytojai, gal ne tokie jau pikti, jei su jais dirba tokios šaunios seselės!

http://www.npr.org/sections/health-shots/2016/12/18/504652628/please-baby-please-some-couples-turn-to-crowdfunding-for-ivf

Post has attachment
Yra liga, kurios sutrumpinimas yra ACDC.
Lietuviškai ji vadinasi sąnarių ir kraujagyslių kalcifikacijos liga. Šiaip tai įvairios kūno dalys kalcifikuotis gali prie daugybės ligų, bet čia yra liga, kuri būtent per tai reiškiasi. Ir reiškiasi smarkiai. Sergantieji turi dvi kopijas defektyvaus geno, dėl kurio organizme gaminasi labai mažai arba gaminasi neveiksnus baltymas CD73 - jis reikalingas adenozino monofosfatui atversti atgal į tiesiog adenoziną. Be jo ląstelės nebegali pasirpriešinti nuolatiniam kalcio bandymui sulįsti į ląsteles ir ten, susimetus į kristalus, pasilikti. Labiausiai kenčia arterijų sienelių ląstelės.

Paprastai liga pradeda lįsti tarp 20-30 gyvenimo metų (gali ir vėliau, jeigu kažkas panašaus lenda anksčiau, tai ten dažniausiai būna kita liga), pirmieji simptomai būna nepaaiškinami sąnarių ir plaštakų, bei pėdų skausmai. Vėliau prasideda raumenų skausmai, kokie šiaip būna būdingi sergantiems pažengusia ateroskleroze (liga, kai kraujagyslėse kalcifikacija vyksta dėl jų uždegimo).
Skauda smarkiai. Labai smarkiai. Gydymo praktiškai nėra - bandoma gydyti vaistais, kurie šiaip yra skirti kaulų ligoms gydyti. Eksperimentuojama su gyvūnėliais dėl kamieninių ląstelių terapijos, daug vilčių dedama į genų terapiją.

Paplitimas nežinomsas. Jeigu liga įtariama atliekami genetiniai tyrimai, nors paprastai užtenka simptomų ir kelių rentgeno nuotraukų - jose sergančiųjų kraujagyslės kartais geriau už kaulus matosi. O būna, kad ligą atrandama po traumos - kalcifikuotos kraujagyslės gali tiesiog sulūžti.
Dauguma atvejų įtariama šeimos gydytojo kabinete, kai nesiseka gydyti sąnarių skausmo (dažnai būna visokios ale pseudopodagros, kurių vaistai "neiima"). Po diagnozės patvirtinimo prognozės aišku ne kažką, bet galbūt bent jau psichologiškai lengviau, kai žmogus žino kas jam tiksliai yra.

https://youtu.be/v2AC41dglnM - muzikos ta tema.

Photo
Wait while more posts are being loaded