Profile

Cover photo
Lietuvos kulinarijos paveldas
10,666 views
AboutPostsPhotosVideos

Stream

 
Lietuvos kulinarijos paveldas
KOVO MĖNUO LIETUVIAMS – IR SENIEJI NAUJIEJI METAI,
IR PAUKŠČIŲ GERBIMO ŠVENTĖS
 
Pagal mūsų protėvių sarmatišką požiūrį į žmogaus apsuptį gamtoje (lietuviai buvo gamtatikiai, bet ne pagonys ar stabmeldžiai, kaip lietuvius paniekinamai pavadino ir tebevadina žydų krikščionybės agresyvūs nešėjai, skelbėjai ir pasekėjai-perkrikštai-jezuitai) paukščiai, kaip DANGAUS ir ŽEMĖS ryšininkai, ŽIEMOS ir PAVASARIO pranašai buvo ypatingai garbinami. Ir nė vienas metų mėnuo neturi tiek daug paukščių gerbimo švenčių, kiek KOVAS.
Tačiau paukščių pagerbimą reikėtų pradėti nuo vasario 24 d. – VYTURIO (žemaitiškai CYRULIO) dienos. Vyturys – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis buvo laikomas pavasario pranašu. Mūsų protėviai, žemdirbiai žinojo, kad jei vyturys parskrenda anksčiau nei vasario 24, dar ilgokai bus šalta, o jei vėliau nei vasario 24 - pavasaris bus ankstyvas.
Aukojimas lietuviuose nuo senų seniausių amžių vyko per kūną Perkūnui, kuris grąžindavo savo palaiminimą perkūnu Žemei, o ji savo kūnu (per kūną) teikdavo gėrybes mūsų kūnui, - visiems suprantamas, aiškus, kilnus ir godotinas būties ciklas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių, jokių svetimo ir lietuviams ypač negailestingo dievo vietininkų pamokslų, mokymų ir nurodymų.
Vyturio dienos progai vyturių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „vieversėlius“, „vyturiukus“, „cyruliukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms PAUKŠČIAMS. Trupiniai nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi sode, kad paukščiai saugotų sodo augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.
Vyturio dieną merginoms buvo draudžiama šukuotis plaukus, nes vištos vasarą iškapstys daržus. Taip pat šią dieną nebuvo galima sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Be to iki Vyturio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. O vaikeliams tą dieną rengdavo net varžybas: vaikas galės tapti greitu kaip vyturys, jei du kartus apibėgs trobą arba nubėgs į kaimo galą ir atgal.
Žydų krikščionybės nešėjai šią lietuvių šventę sutapatino su žydu apaštalu Motiejumi, kuris vietoje Judo Iskarijoto buvo priimtas į 12 žydų apaštalų misiją. Kas gali paneigti, kad mūsų dienomis bėgiojantys vaikeliai, triūsiančios merginos ir namuose bandeles kepančios moterys kokių nors zurovų ar kacų nebus pasmerktos kaip fašistės, negarbinančios žydo Motiejaus?..

Nuo kovo 4 dienos VARNĖNŲ IR KOVŲ dienos sniegas ima tirpti dar sparčiau, patyžta keliai ir takeliai, arba, kaip sako ratuoti, atsiranda kreivos vėžės. Po lašais iš susidariusių balų jau gali atsigerti ne tik gaidys, bet ir veršis.
Valstiečiai pirmą kartą po žiemos nors trumpam išleidžia iš tvarto gyvulius, norėdami, kad tie būtų sveiki. Jeigu šią diena tekdavo išgirsti vieversio giesmę, buvo manoma, kad bus nederlingi metai. Varnėnų ir kovų dienos progai paukščių pagerbimui moterys kepdavo saldžias bandeles – „špokiukus“. Šeimynai valgant sakralinę vakarienę tos bandelės būdavo atnašaujamos lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms PAUKŠČIAMS. Trupiniai nuo stalo nebūdavo nušluojami, o subraukiami į delną ir, išnešus laukan, išbarstomi arimuose, kad paukščiai saugotų auginamus augalus nuo kirmėlių ir vabzdžių.
 
 Vėlesniais laikais lietuvių gamtatikišką šventė buvo įteisintą kaip krikščioniška šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo šventė. Tą dieną Vilniuje buvo rengiama Kaziuko mugė. Kaip ir kiekvienoje mugėje šalia sakralinių kepinių atsirado ir komercinių: Vilniaus meduolininkų cechas Kaziuko  mugėje parduodavo savo garsiuosius meduolius, kuriems tešla buvo nokinama net 10 metų. Meduolių būdavo įvairių įvairiausių nuo pakabinamų širdelių, kurias pasikabinę ant kaklo maklinėjo po mugę mergičkos su bernėkais, iki pintinės dydžio kietų neįkandamų, kuriuos galėdavai ilgai laikyti, nes nuo to jų skonis tik gerėdavo ir pats meduolis minkštėdavo...
             Meduoliai                   Saldžios suktės            Riestainiai              Baronkos
Vilniaus žydai ant viso kermošiaus keldavo gvoltą, iš visos gerklės girdami savo chalas, rimti, šventiniais tautiniais rūbais pasipuošę Trakų karaimai, parduodavo garsiuosius kybynus su aviena, totoriams net girti nereikėdavo savo saldžiųjų šimtalapių. Kepėjai iš Sudervės atveždavo saldžiąsias cukrumi nubarstytas suktes, Ašmenos kepėjai - širdelių pavidalo riestainius, o smurgoniškiai prekiaudavo garsiomis visoje Europoje virtos tešlos baronkomis, kurias kepti pradėjo net viduramžiais, o kitų Europos miestų kepėjai mokėsi iš Smugronių kepėjų gaminti virtą tešlą. Deja, vėlesniais laikais, kai žmonės regimai aptingo, senasis virtos tešlos gamybos būdas buvo pamirštas...
 Tikėdamas, kad gal atsiras Lietuvos kulinarijos paveldo puoselėtojų, pridedu mūsų dienoms pritaikytą virtos tešlos baronkų receptą: kilogramą persijotų kvietinių miltų D-550 išmaišyti su 12g sausų mielių. 700 ml tik kaimiško pieno pašildyti, jame ištirtinti 10g druskos, 10g cukraus ir išmaišyti tešlą. Iš jos suformuoti rutulį, dėti į dubenį, apdengti rankšluosčiu ir padėti šilton vieton, kad pakiltų. Kai tešla dvigubai pakils, ją dėti ant apibarstyto miltais stalo ir paminkyti. Tada padalinti į 20 dalių, sukočioti 2 centų storio velenėlius ir iš jų suformuoti baronkas. Puode užvirinti 4 litrus vandens su 5 šaukštais valgomos sodos, į vandenį atsargiai suleisti baronkas ir virti 5-8 minutes. Graibštu išgriebti, dėti ant rankšluosčio, kad sugertų drėgmę. Skardą iškloti kepimo popieriumi, sudėti baronkas ir 180°C orkaitėje kepti pusvalandį.
O paskutinių metų Lietuvos mugės rodo kokį kermošavą jovalą akivaizdžiai regime. Kai viduramžiais miestams, miesteliams, gyvenvietėms būdavo suteikiamos Magdeburgo teisės ir galimybė rengti savo muges, jomarkus, kermošius, visi žinojo, kad ir amatininkams, ir valstiečiams, ir pirkliams, ir žmogeliams reikia laiko ne tik pasigaminti parduodamų daiktų bei gardėsių, bet ir pasitaupyti pinigėlių. 
Todėl Kaziuko kermošius buvo rengiamas tik Vilniuje, Mildos – tik Kaune, Saulės –Šiauliuose, Luokė garsėjo arklių kermošiumi, Mažeikiai – riebiuoju kermošiumi ir ten prekiaujamais lašiniais bei špikerauškiais, Smurgonys - virtų baronkų su prijaukintais lokiais ir t.t., buvo net specializuotos mugės - Kuršėnuose ir Viekšniuose – keraminių indų (puodų, puodynių, dubenų ir ąsočių) ir t.t., ir pan.
Šiandien gariūniškų kiniškai turkiškų prekių perpardavinėtojams kaziukų mugių gali būti nors kasdien, bet kur, bet kokiu laiku. Štai net Klaipėda, kur būdavo rengiama visai kito pobūdžio garsi Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje, Prūsijoje ir Lenkijoje Advento mugė, trunkanti net iki Kūčių, kažkokio mužikėlio atkakėlio buvo paversta pavasarine Kazimierų muge, konkuruojančia su garsiąja Vilniaus Kaziuko muge...
  Užtat šiandien kaziuko muges, jonines ir užgavėnes žiniomis bei išmone nežibantys pramogų kultmasavykai, kurių dabar priviso kaip utėlių ubago sermėgoje, pagatavi rengti kasdien visur ir visada, o tokie pat paplaukę valdžiažmogiai, jei tik kvepia pinigais, leidimus dalina net užsimerkę...
 Ar ne todėl tautinio paveldo popierinių skivytų (sertifikatų) dalintojams rūpi ne tautinio paveldo švietėjiški dalykai, puoselėjimas ir plėtotė, o tik, kad būtų daugiau nežinukų neišmanėlių, kuriems ypač svarbu rodyti jau nieko pirkti nebeįgalintiems tautiečiams iš teseresinių poničkų už nemažus pinigus nusipirktus sertifikatus?...

Kovo 10 dieną sakoma, kad jau būna parlėkę 40-ies rūšių paukščių. Ir ši diena yra skirta paukščių pagerbimui, tiesa, krikščionybės nešėjai jėzuitai privertė lietuvius pamiršti seną gamtatikišką šventę ir ją pavertė krikščionių kankinių diena. Tiesa, mūsų dienomis gamtininkai suskaičiuoja, kad kaip kokiais metais šiuo laiku paskrenda 20-30 paukščių rūšių, tai pamirštumai teisėtai klausia iš kur yra atsiradę daugiau paukščių. Teisėtai atsakau, jog senais laikais ir paukščių rūšių daugiau buvo, ir mūsų protėvių gyvenamos vietos buvo daug didesnės nuo Auksinės (dabar – juodosios) jūros iki Sarmatų (dabar – Baltijos) jūros ir nuo Uralo kalnų iki Sarmatų (dabar – Karpatų) kalnų...
Nuo seniausių laikų kiekvienuose lietuvių namuose būdavo kepama 40 bandelių su kiaušinių įdaru, o sėliai tada kepdavo ir sakralinį paplotį.
Patirtis skelbė, kad jei tą naktį pašąla, tai dar 40 parų šals. Buvo net tikima, kad kovo 10 dieną negalima toli važiuoti, nes bus susipykta ne tik su kaimynais, bet ir su saviškiais.
 
Sakralinis sėlių paplotis su kiaušinių įdaru
(visi receptai pritaikyti mūsų dienoms)
Tešlai:
800g kvietinių miltų,
100g sviesto arba kepimo margarino,
12g sausų mielių,
200ml pieno,
200ml vandens,
30g cukraus,
10g druskos,
dviejų kiaušinių, 
Įdarui:
80g sviesto,
500g svogūnų laiškų,
6 virtų kiaušinių,
žiupsnio druskos,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų.
Miltus išsijoti į dubenį, sausas mieles išmaišyti su išsijotais miltais. Pieną, vandenį, sviestą, pašildyti, jame ištirpinti cukrų ir druską, kiaušinus suplakti. Viską supilti į miltus ir išminkyti tešlą, ją apibarstyti miltais, apdengti rankšluosčiu ir padėti į šiltą vietą, kad dvigubai pakiltų.
Senovėje šiam įdarui pamerkdavo svogūnų ir išaugindavo svogūnlaiškių. Dabar jų galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse. Įdarui svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti, keptuvėje įkaitinti sviestą ir jame šiek tiek (1-2 min.) pakepinti svogūnlaiškius. Virtus kiaušinius smulkiai sukapoti, suberti į keptuvę su svogūnlaiškiais, pagardinti druska, pipirais ir išmaišyti.
Tešlą dar kartą perminkyti, padalinti į dvi dalis. Didesniąją dalį iškočioti  28~30cm dydžio apskritimu (24~26cm+4cm pakraščiams), mažąją iškočioti 22~24сm. Didįjį paplotį dėti aliejumi patepton skardon arba keptuvėn, ant jo įdarą, ant viršaus mažąjį paplotį, didžiojo papločio kraštus gražiai užlenkti ant mažojo papločio, gražiai apkantuoti. Viršų aptepti kiaušinio tryniu.
Paplotį dėti į įkaitintą orkaitę ir dar pakildinti. Pakelti orkaitės temperatūrą iki 180°С ir kepti apie 30 min. Iškepusį dėti ant padėklo, aptepti sviestu, apdengti rankšluosčiu ir leisti 15-20 min. papločiui „sunokti“.
 
Iš tos pačios tešlos ir įdaro galima iškepti ir  garsiąsias  40 bandelių, tik  reikia paskaičiuoti, kad vienai bandelei išeitų 50g tešlos ir 35-40g įdaro.
Žmonės džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais, šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų. Žemaičiai irgi krosnyse kepdavo tai dienai paplotį, bet kitokį: iš ruginės duonos tešlos ant ližės suformuodavo ližės formos 1,5-2 cm storio paplotį, jį sočiai apdėliodavo svogūnų griežinėliais, kietai virto kiaušinio ripkomis, pagardindavo druska, trintais juodaisiais pipirais ir šaudavo paplotį į karštą krosnį.
O kol kepiniai būdavo kepami, pusryčiams šeimyna būdavo vaišinama plaktiene (paplaktus kiaušinius, kai plakant kiaušinių baltymas sumaišomas su tryniais, bet tai ne suplakti kiaušiniai, kaip omletui) su medumi, dažnai ir su riešutais. Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę (kai kiaušiniai prakuliami ir paleidžiami ant įkaitintų riebalų su sveiku tryniu), bet vis kitokią, vis savaip, - dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.
Jaunimas ir vaikai 40-ties paukščių dieną, jei tik oras būdavo geras, būtinai kiaušinėdavo, t.y. ieškodavo paukščių kiaušinių. Ir jei kam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai daugiau vieno imti jokiu būdų nebūdavo galima. Retas paukštis tuo metu lizdus būna susukęs, dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.
Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepiniais namuose, vyrai kieme pasitvarkydavo, būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jį paremontuodavo. Vėlesniais laikais darydavo ir kabindavo inkilus, todėl ir mūsų dienomis gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.
Daug kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.
Rimtai panagrinėjus senovės lietuvių gamtatikiškas šventes, pastebėsime, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug švenčių, skirtų šeimai, šeimos susiėjimams, pabuvimams, pagerbimams vienas kito, tarpusavio gražiam bendravimui, dainavimui, pasakojimams, žaidimams.
Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ties paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės ir ypač vaikai gerbtų ir godotų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.
Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.
40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų.
„Gaidžių peštynės“: viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.
„Skrido žvirblis“: žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:
„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“. (šiuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.)

Apie Gargždus, Kretingą žemaičiai šiai dienai gamindavo „cyrulių kiocalius“: iš miltų (dažniausiai ruginių), vandens ir kiaušinių išminkydavo tešlą, plonai iškočiodavo, išpjaudavo puoduko dydžio apskritimus, ant jų sudėdavo plaktienę, iškeptą su svogūnais ir rūkyta namine dešra, viršuje tešlą suimdavo ir virdavo pasūdytame vandenyje. „Cyrulių kiocalius“ patiekdavo su grietinės ir sviesto padažu. Aš manau, kad tai yra reliktinis sakralinis valgis, išlikęs nuo seniausių iki žemdirbystės atsiradimo laikų.
Šiaurės Žemaitijoje dar ir dabar kai kur išlikęs paprotys šią dieną gaminti „ cyrulių kinius“, - šeimininkės šeimynai duonkepėse krosnyse kepdavo „lizdus“ su kiaušiniu. Pavasarį baigdavosi maisto atsargos, - tai kokie dar būdavo likę maisto produktai: miltai, kruopos, o vėliau bulvės, - iš jų virdavo košes, iš košių darydavo „lizdus“, į tuos įmušdavo kiaušinio trynius ir pašaudavo į karštą duonkepę krosnį.
Žiemgaliai dažniausiai darydavo lokšenas (dabar vadiname lakštiniais arba makaronais), jas išvirdavo ir  iš jų gamindavo lizdus kiaušinių tryniams.
Dzūkų moteriškės „lizdams“ imdavo ropes. Jau vienos ropės, keptos duonkepėje, yra neišpasakytai skanus dalykas, o kai dar jas keptas išskopdavo, įmušdavo trynį, pagardindavo jį čiobreliais, - ausis galima nusidraskyti bevalgant... Vaišino mane dzūkeliai ir panašiai įdaryta kepta bulve, bet tai jau ne tas, - pigu, netgi prasčiokiška, kai palygini su rope.
Ropes reikėtų vėl pradėti auginti, nes tai yra ypatingai gardi nuo senų senovės įprasta kiekvieno lietuvio mitybai daržovė. Ropės lietuviams iki bulvių atsiradimo buvo pagrindinė daržovė. Jų prisiaugindavo daug ir laikydavo žemėje iškastuose gurbuose.
Karių mityboje pagrindinė daržovė buvo ropė, nes ją būdavo galima valgyti ir žalią, ir ypač lengvai pagaminama per karo žygių pastovius – neluptos apžarstomos žarijomis ir taip iškepamos. Lygiai taip pat neluptas (aišku, nuplautas) kepdavo ir namuose: sudėdavo duonkepėn krosnin ir kepdavo, kol ropė suminkštėdavo. Pamėginkite taip išsikepti ropes šiandieninėse viryklių orkaitėse, tai vaikeliams ir su rykšte neįkišite ananasų ar kitokių užjūrio gardybių...
Kiaušinis lietuvių tautoje būdavo ypatingai garbinamas, įvairiose iki krikščioniško tikėjimo šventėse naudojamos aukojimui ir maistui, nes be savo sakralinės, turėjo ir praktinę reikšmę, - laikant naminius paukščius, kiaušinių retai kada trūkdavo, ir dažnai jie gelbėdavo nuo bado. Reikėdavo tik mokėti iš jų pasigaminti kuo įvairesnių valgių.
Lietuvės nuo senų senovės mokėjo šeimai patiekti kiaušinienes, plaktienes, keptus kiaušinius, įvairiai virtus bei įdarytus kiaušinius.
Atkreipkite dėmesį, kad 40-ties paukščių dienai išimtinai būdavo gaminamos tik plaktienės, nes kiaušinienė būdavo kepama gimdymo metu, svečių lankymosi bei kitomis iškilmingesnėmis progomis.
Kas nežino kuo skiriasi kiaušinienė nuo plaktienės aiškinu: plaktienei kiaušiniai šiek tiek paplakami (bet ne suplakami, kaip omletui), o tikrai lietuviškai kiaušinienei kiaušiniai įmušami taip, kad trynys būtų sveikas ir iškepusioje kiaušinienėje trynys turi būti skystas, bet ne sukepęs.
Tikrą gerą kiaušinienę iškepti yra didelis menas: pirmiausia reikia įkaitintoje keptuvėje apskrudinti daug rūkytų lašinukų, kad gautųsi daug taukų, apskrudusias kresnas išimti, į keptuvę atsargiai įmušti kiaušinius ir kepti, kol sutrauks baltymą, o trynys liks skystas, bet aptrauktas plonyte baltymo plėvele. Senovėje virėjai tai atlikdavo paprastai: šiek tiek pakreipdavo keptuvę, šaukštu semdavo įkaitusius riebalus ir juos pildavo ant išleistų kiaušinių. Dabar bepigu, dabar net išpaikinta miestietė gali iškepti kiaušinienę, nes keptuvę galima uždengti permatomu dangčiu ir stebėti kaip baltymas traukiasi.
Beje, jei išimtas lašinių kresnas nusausinsite popierinėmis servetėlėmis, jas drąsiai galėsite patiekti su kiaušiniene ir linkusiems į tukimą...
Ar ne graudu darosi, kad šiandien ne tik panelės, būsimos mamos, bet ir virėjų profesijai ruošiami jaunuoliai jau nemoka kiaušinių išvirti kietai, minkštai arba marškinėliuose. O juk tai yra taip paprasta: kiaušinių dėti į verdantį vandenį tiesiai iš šaldytuvo negalima – sprogs kevalas ir baltymai išsilies, todėl juos prieš verdant reikia išimti iš šaldytuvo ir palaikyti, kol jie atšils iki kambario temperatūros. Kiaušinius dėti į verdantį gerai pasūdytą vandenį, kad nesutrūkinėtų lukštai.
Kad kiaušiniai išvirtų minkštai, kaip senais laikais, sukalbėti tris „Sveikas Marijas“ arba neskubant suskaičiuoti iki penkiasdešimties, arba virti lygiai šešias minutes. Ne iš šaldytuvo, o kambario temperatūros kiaušinius suleisti į verdantį vandenį, o verdant vanduo turi vos burbuliuoti. Ir nuo seniausių laikų Lietuvoje tiek didikai ir bajorai, tiek vienuoliai ir kariai, tiek miestelėnai ir valstiečiai labiausiai mėgdavo valgyti minkštai virtus kiaušinius, pasidažydami juose skrudintos juodos duonos pirštelius.
Nuo senų senovės Lietuvos aukštojoje virtuvėje (didikų ir bajorų), vėlesniais amžiais dvarininkų, turtingų miestelėnų ir dvasininkų virtuvėse buvo ruošiami kiaušiniai marškinėliuose. Juos ruošti mokė ir tarpukario metais Kauno žemės ūkio mokykloje (dabar Stulginskio žemės ūkio universitetas) Lietuvos ūkininkaičių kulinarijos kursai. Rusų okupacijos laikais šis kiaušinių virimo būdas buvo užmirštas, o jau mūsų dienomis kulinarijos mažaraščiai plepiai ir rašliavininkai kiaušinius marškinėliuose atrado kažkokio amerikono benedikto sterblėje, nors pašoto kiaušinius Europos didikų dvaruose mokėjo gaminti net viduramžiais.
Namiškius galite nustebinti poniškai arba kleboniškai (marškinėliuose) virtais kiaušiniais arba, kaip priimta kulinarų kalboje - pašoto kiaušiniais: nedidelius puodukus išklokite virtuvine plėvele taip, kad plėvelės kraštai karotų. Į kiekvieną puoduką atsargiai įmuškite kiaušinį, suimkite kraštus ir suriškite. Taip paruoštus kiaušiniu sudėkite į verdantį vandenį ir virkite vieną minutę. Po to puodą nukelkite ir kiaušinius dar 10 minučių palaikykite, kad gražiai susitrauktų baltymas, o trynys išliktų skystas. Kiaušinius marškinėliuose atsargiai dėkite lėkštėn, užpilkite lydytu sviestu bei keptais svogūnais, - net nepatikėsite, koks gausis skanskonis. Galima dėti ant duonos, batono, Velykoms ant pyrago ir paleisti trynį, galima dažyti skrudintos duonos piršteliais...
Norėdami kiaušinius išvirti kietai, - virti juos 8-10 minučių, bet be ilgiau, nes tada kiaušinių trynys pajuoduoja ir negražiai atrodo
Kad greitai, švariai ir nedraskant baltymo nulupti daug kiaušinių, reikia nuo virtus kiaušinius sudėti į šaltą vandenį, kelis kartus keičiant vandenį. Senovinis metodas: imti kiaušinį ranką, neišimant iš vandens lengvai suspausti, - lukštas pats nukris. Mūsų dienomis virtą kiaušinį įdėjus į puoduką, užpylus šaltu vandeniu, uždengus delnu ir gerai pakračius, kiaušinio kevalas pats nuo kiaušinio atšoka...
Beje, 40-ties paukščių dieną būdavo verdamos įvairios sriubos. Nesvarbu, kokią sriubą tą dieną virdavo: putrą, juką, agurkienę, alujienę, balandynę, barščius, batvinynę, bulvienę, , daržovienę, dilgėlynę, dulputrę, garšvienę, grikienę, grybienę, kopūstienę, raugintų kopūstų sriubą, kiulkynę, kleckynę, kruopienę, kruštienę, kunkulienę, lakštienę, lepeškienę, lęšienę, miltienę, morkienę, mutinį, pupienę, ropienę, rūgštelynę, sėtinynę, sūrienę, svogūnienę, šaltibarščius, šautą, žirnienę, žuvies sriubą, lietuviai būtinai į  jas dėdavo kietai virtą kiaušinį. Žemaičiai į balandynę, dilgėlynę, garšvynę ir rūgštelynę įmušdavo ir įplakdavo kiaušinį...
 

Kovo 19 dieną mūsų protėviai švęsdavo PEMPĖS GRĮŽIMO DIENĄ, nes tai dienai parskrenda pempės. Mūsų proseneliai žemdirbiai buvo nustatę ir žinojo, kad jeigu tą dieną geras oras, tai bus geri metai karvėms ir jaučiams. Net jei kiaulės žiemos sunkmečiu būdavo iššeriamos iki Pempės grįžimo dienos, žmonės sakydavo, jog vėliau „ant šluotražio išvilktos nedvės badu“. Nuo tos dienos ir dabar dar sakoma -  „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.
Būtent nuo šios dienos lietuviai imdavo tvarkytis apie namus – taisyti darželius, sėti daržoves daigams.
Tą dieną galima tuoktis, nors ir gavėnia, nes Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, tik vestuvių kelti negalima.

Kovo 21-ąją lietuviai švenčia savo Naujuosius Metus (Naujo Prado, Naujos Šviesos, Naujo Virsmo Metus), kai diena susilygina su naktimi. Tai PAVASARIO LYGIADIENIS – saulės grąžos šventė. Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan. Mūsų protėviai sakydavo: – meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė.
Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.
Šeimininkės kepdavusios plūgo arba arkliuko formos paplotėlius. Vestuves tą dieną galima kelti tik „rimtas“, be muzikantų. Tądien negalima be reikalo gulinėti, nes per darbymetį nugarą įsiskaudės.
 Daugiau apie lietuvių senuosius Naujuosius metus galima paieškoti Google, nes apie tą šventę yra daug gražių ir prasmingų rašinių.
 

Kovo 25 dieną Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Gandrinės. Šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.
Gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.
Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.
Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.
Net mūsų dienomis tikima, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jeigu pamatysi skrendantį, – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas, daug keliausi. Jeigu tupintį – teks būti tik namuose, būsi lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimo nesulauksi. Netekėjusioms merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki. Mokiniui skrendantis gandras reiškia, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Jei arti namų yra koks gandralizdis pamėginkite stebėti kaip gudriai gandras tvarko, neša žabus juos įpina į taisomą lizdą, - turėsite tikrai įdomų ir gražų reginį, būtinai su tuo dalyku supažinkite mažus vaikelius, - tai jiems palieka neišdildomą, visą gyvenimą prisimenantį įspūdį, o ir stebėti galima visą dieną...
Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.
Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas.
Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų sumaltų miltų bandeles, kurios būdavo suvystyto vaikelio išvaizdos, dažniausiai įdarytos virtų kiaušinių įdaru (aukščiau rasite, kaip tą įdarą pasiruošti). Bandeles dovanodavo ir kaimynams, ypač tiems, pas kuriuos eidavo GANDRINĖTI. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
 
Na, o dabar keletas kovo mėnesio – paukščių gerbimo senovinių sakralinių valgių receptų, kuriais maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybų savininkai, net ir namų šeimininkės gali nustebinti valgytojus:
Autentiška apeiginė sakralinė plaktienė su medumi
Keturioms porcijoms reikia:
200g medaus,
150g tikro kaimiško pieno,
9 tikrų kaimiškų kiaušinių,
druskos,
30g lydyto kaimiško sviesto
Medų pakaitinti, kad suskystėtų, įpilti pieno, įmušti kiaušinius, pagardinti druska ir suplakti. Plakinį supilti į  sviestu (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia ypatingą riešutų skonį ir aromatą) pateptą ketinę keptuvę ir kepti įkaitintoje duonkepėje krosnyje. Dabar tai galima atlikti ir 150°С įkaitintoje viryklės orkaitėje. Kai viršus pakils ir gražiai paraus, su visa keptuve patiekti ant stalo.
Senovinė aukštaičių plaktienė su medumi ir riešutais
Keturioms porcijoms reikia:
80g maltų džiūvėsėlių,
40g lazdynų riešutų,
60g lydyto kaimiško sviesto,
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
120g kaimiškos grietinėlės,
60g medaus
Džiūvėsėlius kartu su smulkintais riešutais pakepinti pusėje sviesto (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia riešutų skonį ir aromatą). Po to įdrėbti medaus ir užvirinti. Masę suversti į dubenį, ten pat įmušti kiaušinius, įpilti grietinėlę ir paplakti. Keptuvėje įkaitinti likusį sviestą, supilti plakinį ir kepti kaip omletą.
Senovėje šią plaktienę patiekdavo su šviežiais arba raugintais obuoliais. Dabar galima duoti su konservuotais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, o jų neturins , - su šviežių daržovių kubeliais. Ne tik vaikeliams, bet ir suaugusiems ši senovinė plaktienė yra tikras šventinis gardėsis, stebina net ir užsienio gurmė.
 
Žemaitiškas „cyrulio kinis“ (lizdas)
Kiek valgytojų, tiek reikės iškepti ir „cyrulio kinių“.
Vienam „kiniui“ imti 100g bet kokių virtų kruopų (šiandien gali būti ir ryžiai), arba tiek pat virtų lakštinių (gali būti ir bet kokie makaronai), arba tiek pat bulvių košės. Košes pagardinti mėgiamais prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, keptais arba gruzdintais svogūnais, išmaišyti su standžiai suplaktais kiaušinių baltymais, dėti ant aliejumi pateptos skardos, iš košės suformuoti lizdus, (bulvių košės „lizdus“ šakute kryžmai padaryti „šakelių“ ornamentą),  į kiekvieno lizdo vidų įmušti kiaušinio trynį, jį taip pat pagardinti druska ir šauti į įkaitintą krosnį (šiandien į viryklės orkaitę). Ilgai nelaikyti, kad nesukietėtų trynys, - jis turi būti skystokas, tik viršus gražiai aptrauktas sukietėjusiu baltymu. Patiekti su smulkiai supjaustytais svogūnlaiškiais.
 
Žemaitiški „cyrulių kiocaliai“ (krepšeliai) su plaktiene
Įdarui:
100g rūkytos naminės dešros,
2 svogūnų,
8 kiaušinių,
žiupsnelio džiovintų čiobrelių,
žiupsnelio kmynų.
Tešlai:
350g kvietinių miltų,
75g vandens,
2 kiaušinių,
žiupsnelio druskos
Padažui:
300g grietinės,
300g sviesto,
žiupsnelio druskos
Dešrą ir svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais ir kepti, kol suminkštės svogūnai, tada supilti paplaktus kiaušinius ir, maišant, kepti, kol sutrauks kiaušinius. Pagardinti džiovintais čiobreliais, kmynais ir druska.
Iš miltų, kiaušinių ir vandens išminkyti tešlą, plonai iškočioti, išpjauti puoduko dydžio paplotėlius, ant jų sudėti keptą plaktienę su dešra, iš tešlos suformuoti „krepšelius“, ir virti ant sietelio virš garų. „Cyrulių kiocalius“ patiekti su karštu grietinės ir sviesto padažu.
 
Lietuvininkų plaktienė, virta piene
Keturioms porcijoms reikia:
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
400ml tikro kaimiško pieno,
20g tikro kaimiško sviesto,
druskos,
jei mėgstate – svogūnų laiškų
Į verdantį pieną pamažu supilti gerai suplaktus kiaušinius, kai juos sutrauks, pagardinti sviestu, druska. Lietuvininkai - Klaipėdos krašto senbuviai šišioniškiai į šią plaktienę būtinai įberdavo gerą saują smulkintų svogūnų laiškų ir patiekdavo su virtais žirneliais. Dabar galima su konservuotais žirneliais, garintomis arba pakepintomis ankštinėmis pupelėmis (ankštines pupeles šparaginėmis vadina tik botanikos nesimokę žmoneliai).
 
 
Plaktienė su daržovėmis
Keturioms porcijoms reikia:
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
2-jų morkų,
2-jų svogūnų,
2-jų česnako skiltelių,
30g aliejaus,
20g krapų,
20g svogūnų laiškų,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,
žiupsnio druskos
Įkaitintame aliejuje pakepinti smulkintus svogūnus, paskui tarkuotas morkas, įmesti traiškytus česnakus, smulkintus krapus, svogūnų laiškus, supilti suplaktus kiaušinius, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir, visą laiką maišant, iškepti plaktienę. Prie jos būdavo duodama juoda ruginė duona, aptepta sviestu.
 
Būriška plaktienė su rūkyta žuvimi
Keturioms porcijoms reikia:
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
4 šaukštų kaimiškos grietinėlės,
vieno svogūno,
pundelio petražolių,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,
žiupsnio druskos,
40g tikro kaimiško sviesto,
4 gabalėlių rūkytos žuvies filė
Kiaušinius išplakti su grietinėle, druska ir maltais pipirais. Įkaitintame svieste pakepinti smulkintus svogūnus, ant jų supilti kiaušinių plakinį, išdėliokite rūkytos žuvies filė gabalus taip, kad paskui būtų galima plaktienę padalinti į 4 lygias porcijas ir kepti, kol gražiai sutrauks kiaušinius. Lietuvininkai - Karaliaučiaus krašto būrai šią plaktienę kepdavo orkaitėje ir patiekdavo su duona.
Plaktienė su peletrūnais ir namine juoda duona
Keturioms porcijoms reikia:
4 tikrų kaimiškų kiaušinių,
50g peletrūnų,
30g svogūnų laiškų,
30g kaimiško sviesto,
žiupsnio druskos
Peletrūnas yra nuostabaus aromato kvapioji žolė, kuria nuo seniausių laikų Lietuvoje būdavo gardinama varškė, saldūs varškės sūriai, kiaušinienės, plaktienės ir būtinai garinamos, verdamos arba kepamos žuvys. Anais gerais laikais reta šeimininkė neaugindavo savo darže kerelio peletrūnų (šiandien bepigu, - visose maisto parduotuvėse jie parduodami augantys vazonėliuose arba švieži). Plaktienei peletrūnus nuplikyti pasūdytu vandeniu, nuskabyti lapelius, svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti ir šiek tiek pakepinti svieste, suberti peletrūnų lapelius, ant viršaus supilti suplaktus kiaušinius ir kepti visą laiką maišant, kol plaktienę sutrauks. Aptepti naminės juodos duonos riekeles ir patiekti namiškiams – nieko gardesnio nerasite prie karštos arbatos.
 
 
 
Plaktienė su ragaišiu
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų padžiūvusio miežinio ragaišio riekių,
100g morkų,
100g svogūnų,
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
200ml tikro kaimiško pieno,
10g druskos,
30g tikro kaimiško sviesto arba aliejaus
Ragaišį supjaustyti smulkiais kubeliais, morkas nuvalyti ir sutarkuoti burokine tarka. Svogūnus nulupti ir smulkiai supjaustyti. Kiaušinius suplakti su pienu, pagardinti druska. Keptuvėje įkaitinti sviestą arba aliejų. Kiaušinių plakinį išmaišyti su ragaišio kubeliais, tarkuotomis morkomis ir svogūnais, supilti į keptuvę ir kepti uždengus dangtį
 
Dvaro plaktienė su vynu
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų česnako skiltelių,
30g lydyto tikro naminio sviesto,
8 tikrų kaimiškų kiaušinių,
100g baltojo sauso vyno,
6g druskos,
žiupsnelio maltų muskatų riešutų
Česnaką supjaustyti lakšteliais ir pakepinti svieste, supilti kiaušinius, išplaktus su vynu, druska, muskatų riešutais ir kepti kaip omletą. Patiekti su konservuotais vaisiais.
 
Starka – tūkstantį metų senesnis ir šimtą kartų geresnis gėrimas už viskį
”Starka” – tik lietuviška išskirtinė ir ypatinga, tūkstančius metų skaičiuojanti autentiška proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratesėjo gimimo proga.
Jau XIV a. Lietuvoje lankęsi ir jos buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę (ne samogoną, nes samogonas yra perrūgusi gira. Ja svaigindavosi degtinės varyti nemokėjusios slavų tautos), kurią supildavo į naujai suręstą ąžuolinę statinę, įberdavo saują obelų lapų (žiemą- džiovintų,, kad gyvenimas turtingas būtų, sočiai apvaškuodavo, - apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę taip, kad viršuje būtų pusantro-dviejų metro žemės sluoksnis (vėlesniais laikais statines smaluodavo). Ją atkasdavo ir vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų (kada Lietuvoje vyras turėdavo teisę vesti, - vestuvių progai).
Pats šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško žodžio “starkus”, - net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkdami šią degtinę, prašo, kad duotų ne “starkos”, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.
Ir nors nūnai kai kurie surusėję kalbininkai mėgina aiškinti, kad “Starka” bus atsiradusi iš slaviško žodžio “старая”, tai ... taip ir būtų “Staraja”, nes po to, kai rusai išmoko gaminti bulvių-javų degtinę, t. y. po Smirnovo degtinės gamyklos atidarymo Maskvoje 1863 metais visos rusų degtinės tebeturi savo originalius ir nė kiek iki mūsų dienų nepakitusius pavadinimus: «Листовка», «Спотыкач», «Ерофеич», «Старомосковская», o stalininiais laikais - «Московская», «Столичная», «Русская», «Кубанская», «Сибирская».
Be to, lietuviai iš degtinės gaminasi karčiąsias ir saldžiąsias trauktines, užpiltines, apkeptines, balzamus, likerius, ratijas-ratafijas, o rusai moka gamintis tik  «наливки», - užpiltines, t. y. tai, - kas yra elementaru ir nereikalauja didelės patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis “starka” rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko (gandro, busilo, gužučio, baciono) šventė. Tą dieną kiekvienuose namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai ragaudavo starką, girdavosi kas kiek ir kaip ją yra išlaikęs, o užkandai sėliai patiekdavo kanapinių bandelių, o visoje Lietuvoje bandelių su kiaušinių įdaru. Ir nors per pagal katalikišką tikėjimą tą dieną turėdavo būti sausi pasninkai, senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis, - žmonės “starkaudavo” – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai keldami kojas tartum gandrai, beje, tą dieną, nežiūrint į visus Advento draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.
Viduramžiais, vystantis prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku nei Vakarų, nei, juolab, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo gaminti, nes ir javų dar nemokėjo auginti. Pavz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų objektas net iki XVIII amžiaus.
Viduramžiais Lietuvos pirkliai degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką teliuskuojant, degtinė įgaudavo “Starkai” būdingą spalvą. Pirkliai, žinodami kiek daug metų trunka tikrasis “Starkos” brandinimas, netruko pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją  į Rusiją degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją “Starką”.
Deja, deja, dabartinėje Lietuvoje, ypač AB “Vilniaus degtinė”, AB “Kauno Stumbras” gaminama “starka” pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių lentynas užgriozdę estų ir latvių “starkos” erzacai yra tik pasityčiojimas iš tikrosios “Starkos”, kurių šleikščiai saldus skonis nė iš tolo negali prilygti tikrosios “Starkos” fenomenaliai išskirtiniai kompozicijai: kokybei, grynumui, skoniui, spalvai, aromatui, grynumui, kondensacijai, stiprumui ir pan. Čia būtina pabrėžti, kad tikroji „Starka“ jokiu būdu savo sudėtyje negali turėti jokių vynų, brendžių ar dar kitokių, jau tarybiniais laikais atsiradusių ingredientų.
Bet pragėrusiems protą lietuviams ir partijas atstovaujantiems samdytiems degtinės fabrikų valdytojams, dėl to nesopa galva. Šių gamyklų vadovams ir technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senuosius lietuviškus svaigiuosius gėrimus.
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
E. paštas: vsakas@gmail.com
Melnragė, 2000m. Redaguota 2013-02-26
 
 ·  Translate
6
Add a comment...
 
Žalios ožkos metuose mažiau mėsos – daugiau sveikatos !!!
 
Lietuvos kulinarijos paveldas
 
SENIEJI ADVENTO, ŠVENTŲJŲ KŪČIŲ IR KALĖDŲ VALGIAI
Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Rasoms (Joninėms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pavasarinių ir Rudeninių Dziedų, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinėms, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrinėms ir pan.
Kažin ar yra likę pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlovežio, bulviasodžio, bulviakasio, sėjos, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, skerstuvių, virvavijo, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo.
Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi devynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent poliakai-lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčių devynių valgių, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgių, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, šventos Agotos, švento Andriejaus, švento Antano, švento Baltramiejaus (gandrų išskridimo), švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Kazimiero, švento Jono, švento Juozapo, švento Jurgio (Žemės budinimas), švento Lauryno (kulinarų ir virėjų globėjo), švento Martyno, Švento Mato (Alutinio), švento Mykolo, švento Motiejaus, šventos Onos, švento Pranciškaus specialių valgių, kurie iš tiesų yra išlikę yra išlikę nuo gamtatikybės, agrarinės magijos tikėjimo laikų (nelabai išmanantys, tuos laikus linkę vadinti pagoniškais, nors iš tiesų pagonimis, stabmedžiais buvo ir tebėra patys krikščionys, katalikai su savo bažnyčiomis (božežicijomis) ir ten eksponuojamais paveikslais bei stabais (statulomis), kuriuos tikintieji garbina, aukoja ir tiems stabams meldžiasi?..
Jei jau norima daryti tradicines maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per Žiemos lygiadienį budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių SAULĖS RATĄ. Gamtatikyboje, kuri yra daug senesnė ir ypatingai tauresnė už jėga lietuviams primestas naujas religijas, beprasmiško aukojimo deginant maisto produktus nebuvo.
Mūsų protėviai maistą DIEVAMS aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir sarmatlyva mąstysena bei elgsena atnašauti PERKŪNUI. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina ŽEMĘ, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia ŽMOGUI.
Išskirtinis, ypatingai taurus ir orus SAULĖS RATAS, kokio neturi nė viena pasaulio tauta !!! Mūsų protėviai net UGNIAI aukodavo ne maistą, o malkas su šlakelių drevių medaus. Net per KŪČIAS, kūtavodami, gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo, o nakčiai žarijas KŪTAVODAVO pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų. Ant KŪČIŲ (KŪTAVONIŲ) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip UGNIMI apdorotų valgių, o DIEVUI atnašaudavo ŽEMĖS suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius. KŪČIŲ STALAS po ADVENTO, kai žmonės NEVALGYMU valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus, o ne apsirijėliškas - gurmaniškas, - DIEVUI atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti. Ir jų būdavo tik devyni sulyg ELNIU DEVYNRAGIU SAULĘ PARNEŠANČIU - saulės simboliu.
Dvylika valgių pagal dvylika žydų apaštalų, žydų košrutinė žuvis ir geras žydų biznis – silkė ant lietuvių Kūčių stalo atsirado tada, kai lietuviai jėga buvo apkrikštyti, kai paveikti maisto prekeivių darėsi vis ėdresniais ir savo kūno bei skrandžio vergais...
Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai - kas mėnesį po tris - keturis kartus gamintis išskirtinius (ekskliuzyvinius) sakralinius, apeiginius valgius, ir jei apie tuos dalykus suprastų, išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai, o ne aklai kopijuotų vienas kitą ir beprasmiai tarpusavyje konkuruotų, LIETUVA IR YPAČ JOS RESTAURUOTOS PILYS, RŪMAI IR DVARAI, KAIMO TURIZMO SODYBOS, NET IR MIESTŲ BEI MIESTELIŲ VALGYKLOS GALĖTŲ TAPTI PASAULINE KULINARIJOS MEKA, VISŲ PASAULIO GASTRONOMŲ, GURMĖ SVAJONIŲ KRAŠTU.
Jei nežinome kokio nors tautotyroje vartojamo daiktavardžio (žodžio) prasmės, padarykime iš jo  veiksmažodį ir iš karto taps aišku kas yra kas. Mūsų (lietuvių) kalba būdama seniausia iš indoeuropiečių kalbų nieko nėra pasisavinusi iš kitų žymiai vėliau susiformavusių tautų kalbų, atvirkščiai, būtent jos yra pasiėmusios daug mūsų protėvių žodžių, kurių prasmės mes nebežinome ir rusinimo ar poliakinimo įtakoje iškreiptu mąstymu ar sąmone bukagalviškai patys save įtikinėjame, kad tas žodis, ta tautinė tradicija, paprotys ar elgsena yra ne mūsų pačių sukurta, o perimta iš tų tautų, kurių dar iš vis nebuvo...
 Kūčių – virsmo stalas - senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių.
Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejumi. Gėrimui ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo sveikatinančiu, o įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtatikiškas tradicijas ir pataikaujant savo ėdrumui, pilvui. Vėlesniais laikais (apie XVIII amžių) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.
Žuvis, silkė, tai jau krikščioniškos tikybos ir žydų prekeivių įtaka.
Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, kečupu, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.
Kalėdos - jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir jų mąstysena, supratimas, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai...
 
TRADICINĖ LIETUVIŠKA KŪČIA
Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo KŪČIA (kutia, kutinys, kūtelė. Atsiradusi nuo žodžio – kūtavoti, tai yra saugoti, globoti), gaminama iš grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš grūdų, pupų, žirnių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms.
Tai aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų.
Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, grūdais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”.
Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir grūdų, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Grūdai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra KŪČIA:
KŪČIA. Stiklinę rugių, kviečių ar miežių grūdų, arba Lietuvoje augintų senųjų pilkųjų žirnių nuplaukite ir pamerkite kelioms paroms, kasdien keičiant vandenį. Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo. 100g aguonų nuplikykite, 2 kartus permalkite mėsmale. Aguonų masę išmaišykite su 100g medaus, 100g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų masę užpilkite tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskaniais.
 
BERNARDINŲ PURUS ŽUVIES PYRAGAS SU CITRINŲ PADAŽU
Advento metu sekmadieniais daugelis miestiečių Lietuvoje kepdavo purų žuvies pyragą – apkepą, ant jų stalų patekusį iš bernardinų vienuolynų. Tiesa, vienuoliai į šį pyragą būtinai dar dėdavo peletrūnų, todėl žuvies pyragas pasižymėjo savo išskirtiniu skoniu ir aromatu.
Pajamomis ir įrangos turtingumu Kretingos vienuolynas mažai atsiliko nuo geriausiai Lietuvoje aprūpinto Kauno bernardinų ir Vilniaus bernardinių vienuolyno. XVII-XVIII amžiais Vilniaus vienuolyne nuolatos gyveno apie 20 seserų. Gera materialinė vienuolyno padėtis leido seserims turėti nemažai asmeninių tarnaičių (XVIII a. viduryje Vilniaus vyskupo nurodymu leista palikti tik bendrus vienuolyno tarnus). Vienuolės siuvo liturginius drabužius, kuriuos puošė menišku siuvinėjimu. Jos taip pat lavino ir auklėjo miestiečių bei bajorų dukras, mokė jas katekizmo, skaitymo, rašymo, siuvinėjimo, muzikos ir dainavimo.
Bernardinai garsėjo savo vaišingumu, turėjo ne tik dvarus, bet ir 4 spirito varyklas, net penkias dideles smukles pakelėse prie sostinės ir karčemą Vilniuje, kur mėgdavo lankytis Adomas Mickevičius, filomatai ir filaretai.
Iš šios Vilniaus karčemos ir paplito po visą Lietuvą bernardinų žuvies pyragas.
·         600g žuvies filė, supjaustytos mažais gabaliukais (gali būti ir atlaidinta šaldyta),
·         70g tarkuoto fermentinio sūrio (geriausiai nesūraus ir neriebaus, mūsų dienomis tiktų mazarelos arba picarelos sūris),
·         60g pomidorų pastos (mūsų dienomis tiktų paprastas pomidorų padažas),
·         50g kaimiško sviesto (dabar ir parduotuvinis „sviestas“),
·         50g kvietinių miltų,
·         200ml pieno,
·         2 kiaušinių,
·         30g aliejaus (nenaudokite maisto gamyboje ir nevartokite mityboje bet kokio rafinuoto aliejaus, nes tai yra nuodai, ligų sukėlėjai),
·         5g druskos,
·         1g maltų juodųjų pipirų,
·         20g margarino,
·         20g maltų džiūvėsėlių.
20x30 kepimo skardą negailint ištepti margarinu ir išbarstyti maltais džiūvėsėliais. Pyrago užpilui 50g sviesto apkepinti 50g miltų, atskiesti 250g karšto pieno, gerai išplakti ir gerai ištrinti per sietą, kad neliktų gumuliukų. Paskui į užpilą sudėti 60g pomidorų pastos, 70g tarkuoto fementinio sūrio, suplaktus 2 kiaušinių trynius, pagardinti 5g druskos, 1g maltų juodųjų pipirų ir gerai išmaišyti. 600g žuvies supjaustytos smulkiais gabaliukais (būtinai išrinkti ašakas), apkepinti 30g aliejuje, būtinai nuspausti susidariusį skystį, užpilti užpilu ir išmaišyti. Standžiai suplaktus 2 kiaušinių baltymus sudėti į žuvies mišinį, atsargiai sumaišyti, sukrauti į margarinu išteptą ir maltais džiūvėsėliais išbarstytą apkepo formą ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje, 40 min. kol gražiai parus. Iškeptą pyragą galima papuošti naminiu majonezu, krapų šakelėmis ir spanguolėmis, kaip parodyta nuotraukoje.
NAMINIS NERIEBUS MAJONEZAS PER 10 SEKUNDŽIŲ
Plakti plakikliu (blenderiu), o ne maišytuvu (mikseriu). Supilti į plakiklio talpą 150ml neriebaus naminio pieno, 300ml bet kokio aliejaus (jei naudojamas alyvuogių aliejus, paragauti, kad nebūtų kartus) ir plakti kelias sekundes didžiausiu greičiu, kol masė keliagubai padidės ir taps puri, po to sudėti 3 šaukštus gatavų garstyčių, 2 šaukštus citrinų sulčių, 0,5 šaukštelio druskos ir dar kelias sekundes plakti, kol ištirps druska. Šaldytuve galima laikyti savaitę.
 
Tarp kitko, ne Advento ar Gavėnios dienomis prie žuvies pyrago galite pasidaryti tokį greitą riešutų su brendžiu padažą:
Riešutų su naminio majonezu ir konjaku padažas. 200g šviežiai suplakto naminio majonezo išmaišykite su 40g kepintų, nuplikytų, nuvalytų nuo plėvelių ir smulkiai kapotų graikinių riešutų (lengviausiai riešutus pabėrus ant stalo juos pakočioti kočėlu), 40g brendžio, 3g smulkiai kapotų petražolių, 3g smulkiai kapotų krapų, pagardinkite druska, žiupsneliu cukraus ir maltais baltaisiais pipirais.
 
ŠVENTŲJŲ KALĖDŲ DVIEJŲ ŽUVŲ PYRAGAS
Klaipėdiečiai (mėmelenderiai) XVIII – XIX  amžiuje per Šventąsias Kalėdas ant stalo būtinai dėdavo dviejų žuvų pyragą.
·         500g menkės arba bet kokios baltos žuvies filė be kaulų ir odos,
·         500g lašišos arba bet kokios raudonos žuvies filė be kaulų ir odos,
·         800g sluoksniuotos tešlos (dabar galima pirkti šaldytą),
·         500g svogūnų,
·         30g kaimiško sviesto,
·         po vieną pundelį krapų ir petražolių (viso – 40g),
·         1 kiaušinio,
·         Žiupsnelio druskos ir maltų juodųjų pipirų.
Svogūnus nulupti, plonais pusiaugriežinėliais supjaustyti ir pakepinti svieste, kol suminkštės, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir išmaišyti su smulkintais krapais bei petražolėmis. Žuvis nuplauti ir gerai servetėle nusausinti. Iš sluoksniuotos tešlos iškočioti du pailgus lakštus. Vieną lakštą dėti ant pergamentu išklotos skardos, ant tešlos dėti lašišos filė, suteikiant jai žuvies formą, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais, ant žuvies sudėti pakepintus svogūnus (galima sumaišyti per pusę su pakepintomis morkomis), ant jų dėti menkės filė ir ją taip pat pagardinti druska bei maltais juodaisiais pipirais. Ant viršaus dėti antrąjį tešlos lakštą, užlenkti, pakišant po apatiniu lakštu. Iš tešlos likučių padaryti „žvynus, galvą su akimis, uodegą ir pelekus“ ir prilipdyti su kiaušinio plakiniu. Taip paruoštą pyragą dar aptepti kiaušinio plakiniu ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje pusvalandį.
Tokį iškeptą  „pyragą žuvį“ stalan patiekti ant gražaus padėklo nepjaustytą, gražiai papuoštą.
 
LIETUVIŠKI LYDEKŲ IKRAI
Senovėje netrūkdavo šviežios žuvies, ypač gėlavandenės, nes Kuršių mariose, Nemune, Neryje, kitose upėse, aibėje Lietuvos ežerų ir net aplinkiniuose vandens telkiniuose žuvies buvo apsčiai. Kita vertus, didikų ir bajorų bei vienuolynų dvarų tvenkiniuose būdavo auginama daug tvenkininių žuvų. Daug kam atrodys netikėta, bet dar prieš šimtą metų Nemune būdavo pagaunami eršketai, sterlės, trimetriniai šamai. O kitose upėse gaudydavo lašišas, šlakius, upėtakius, kiršlius, šapalus.
Ir nors ant turtingųjų miestiečių stalo netrūkdavo juodųjų eršketų ikrų (eršketus gaudydavo Nemune), raudonųjų lašišų ikrų, tačiau paprasti miestiečiai labiausiai vertino lydekų ikrus, kurių kiekviena šeima galėdavo pavasarį pasigaminti atsargoms. Yra aprašyta, kaip dviems vyrams įnešus į Radvilų rūmų virtuvę lydeką ir neatsargiai perpjovus jos pilvą, ikrai pasklido virtuvės grindimis, o susėmus, ikrų buvo pusantro kibiro...
 REIKĖS:
- 200 g lydekos ikrų,
- 1 šaukštelio druskos,
- 1 šaukštelio 6% obuolių acto,
- aliejaus.
Išdarant lydeką atidžiai, kad nepažeisti tulžies ir neaplieti jos kartėliu ikrų, ikrus su visu plėvelės maišeliu išimti. Taip pat atidžiai, kad nesuplėšyti plėvelės, juos nuplauti po tekančiu vandeniu. Po to maišelius su ikrais galima atsargiai šakute suplakti. Plakant ant šakutės prikibs plėvelė, kurią laikas nuo laiko reikės pašalinti.
Ikrus galima pertrinti ir per sietą, kurio akutės šiek tik didesnės nei ikrai. Leidžiant vandenį iš krano, trinti ikrus pirštais per sieto akutes į stiklinį, fajansinį ar emaliuotą indą. Sietą išplauti, išvalyti nuo plėvelių, dar kartą perplauti ikrus ir kaip galima sausiau nuvarvinti. Jei ikrai jau subrendę – užteks kelių trynimų, o jei ne, tai net 5-6 kartų.
Išvalytus ikrus kelis kartus perpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Taip paruoštus ikrus maišyti 10 minučių su druska. Darantis sūrymui (rasalui) ikrai praskys, bet vėliau sustandės, nebekibs tarpusavyje ir taps natūralios spalvos. Kai ikrai nebekibs prie šakutės, užpilti obuolių actu ir išmaišyti.
 Paruoštus ikrus sudėti į išplikytus stiklainius, užpilti nerafinuotu aliejumi ir laikyti šaldytuve. Po 2-3 dienų ikrus galima vartoti.
Lietuviai vaišėms šviežius lydekų ikrus išmaišydavo su smulkiai kapotais svogūnais. Svogūnus rinkdavosi ne aitrius, o saldesnius ir jų dėdavo pusę tiek, kiek ikrų, išmaišydavo su penkis kartus mažesniu kiekiu aliejaus (dilgėlių, kanapių arba sėmenų), pagardindavo actu, druska ir maltais juodaisiais pipirais.
Pavyzdžiui, Kauno Šančių žvejai nuo lydekų ikrų nurinkdavo plėves, sudėdavo į litrinį stiklainį, ir užpildavo šaukštą druskos. Kai susidarydavo sūrymas (rasalas), jį nupildavo. Taip darydavo kelis kartus, po to ikrus atsargiai suspausdavo, užpildavo dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejumi taip, kad apsemtų. Šitaip paruoštus ikrus pirkdavo žydai, nes šie tikdavo jų košeriniam maistui. Be to, taip paruošti ikrai vėsesnėje vietoje išsilaikydavo iki keturių mėnesių.  
   
SENOVINĖ KURŠIŲ BANDELĖ  - VALTIKĖ SU ŽUVIES ĮDARU, 30 vienetų
Tešlai: Geriau iš vakaro 330g tikros kaimiškos grietinės suplakti su 5 kiaušiniais, 20g druskos ir 9g cukraus. Po to 1300g Ekstra miltų pirštais sutrinti su 360g kepimo margarino, supilti grietinės kiaušinių plakinį ir išminkyti tešlą. Tešlą suformuoti į rutulį, suvynioti į virtuvinę plėvelę ar polietileninį maišelį ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui: 1000g kapotos šviežios arba šaldytos atlaidintos ir nuo vandens nuspaustos žuvienos, 300g pasiruotų (pakepintų) svogūnų, 180g kepimo margarino, 3 kiaušinių, 15g druskos, žiupsnio džiovintų krapų, žiupsnelio maltų juodųjų pipirų. Visus ingredientus išmaišyti ir palaikyti šaldytuve, kad būtų lengviau dalinti ir dėlioti ant bandelių.
Gaminant šias bandeles, 75g tešlos iškočioti ir išspausti 15 cm skersmens apskritimus (arbatinės lėkštutės dydžio). Į vidurį dėti 55g įdaro, perlenkti pusiau ir užlankstyti kraštus, vidurį paliekant nelankstytą su skylute, pro kurią turi išeiti žuvienos garai. „Valtikes“ patepti kiaušinio plakiniu ir sudėti į aliejumi pateptą skardą ranteliais į viršų. Kepti 180 laipsnių orkaitėje 30 min. Patiekiant tuos nuostabius kepinius Kalėdų stalui, į bandelių vidurį galima dėti alyvuogę, paprikos juostelę arba citrinos skiltelę. Pasmaguriauti mėgstantieji į kiekvieną bandelę dar įpildavo šaukštelį tirpdyto sviesto.
 
TRAŠKI PYNĖ SU LAŠIŠA IR BARAVYKAIS
Reikia:
800g sluoksniuotos tešlos (gali būti šaldyta),
700g ketos arba lašišos,
150g išmirkytų džiovintų baravykų (galima ir pievagrybių),
100g svogūnų,
20g aliejaus,
10g smulkiai sukapotų krapų,
8g druskos,
1g maltų juodųjų pipirų,
dviejų lietinių blyneliams,
1 kiaušinio,
10g krapų sėklų.
Pusiau griežinėliais supjaustytus svogūnus ir išmirkytus baravykus apkepinti aliejuje, pagardinti druska, pipirais. Lašišą supjaustyti 3x3 cm dydžio kubeliais. Tešlą iškočioti stačiakampiu ir padalinti į tris lygias dalis, šonus įskypai įpjauti juostomis, o vidurį palikti sveiką. Ant vidurinės dalies dėti lietinius, ant jo svogūnus su pievagrybiais, ant viršaus žuvį. Tešlos šonines juostas sudėti kryžiuojant vieną ant kitos, kad gautųsi graži pynė. Aptepti kiaušinio plakiniu, apibarstyti krapų sėklomis ir kepti 200 laipsnių orkaitėje 15-20 minučių.
 
LIETUVININKŲ-ŠIŠIONIŠKIŲ KALĖDŲ PYRAGAS SU LAŠIŠA IR BULVĖMIS
Reikia:
600g lašišos,
150g svogūnų,
30g aliejaus,
10g druskos,
5g cukraus,
1g maltų juodųjų pipirų,
900g sluoksniuotos tešlos,
200g virtų bulvių,
keturių lietinių blyneliams.
Lašišą nuskusti, odos nenulupti ir supjaustyti gabalėliais. Svogūną nulupti, supjaustyti pusiaugriežinėliais. Lašišą, svogūnus, aliejų, druską, cukrų ir pipirus sumaišyti ir palikti marinuotis. Virtas bulves supjaustyti plonais griežinėliais, juos pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Sluoksniuotą tešlą iškočioti. Stačiakampę kepimo formą ištepti margarinu, ją iškloti dviem trečdaliais tešlos, ant jos sudėti lietinius, ant lietinių bulvių griežinėlius paskui sluoksniais sudėti lašišą ir ant viršaus dar bulvių griežinėlių. Tada uždėti likusį tešlos lakštą, užlankstyti palei šonus, viršuje išpjauti skylutes garui išeiti, aptepti kiaušinio plakiniu, papuošti tešlos ornamentais ir kepti 180 laipsnių orkaitėje 30 minučių.
TARYBINIŲ LAIKŲ KALĖDŲ PYRAGAS SU BULVĖMIS
IR KONSERVUOTU TUNU ARBA SAIRA
Reikia:
200g virtų bulvių,
80g pakepintų (pasiruotų) svogūnų,
3g druskos,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,
300g grietinės,
300g majonezo,
8g kepimo miltelių,
2 kiaušinių,
160g kvietinių miltų D-550,
10g druskos,
dviejų lietinių blyneliams,
400g gabalais konservuotų savo sultyse tunų arba sairų,
žiupsnelio džiovintų krapų.
Sumaišyti grietinę ir majonezą su kepimo milteliais ir palikti 10 minučių. Po to suplakti su persijotais miltais, suplaktais kiaušiniais ir 8g druskos. Virtas bulves supjaustyti plonais griežinėliais, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Pusę tešlos supilti į gilią kepimo formą, ant tešlos sudėti lietinius, ant jų sutrupinti konservuotą žuvį, ją apibarstyti džiovintais krapais, ant viršaus išdėlioti bulvių griežinėlius, paskui pasiruotus svogūnus, galiausiai užpilti likusią tešlą. Kepti 180 laipsnių orkaitėje, kol parus viršus, sumažinti temperatūrą iki 150 laipsnių ir dar kepti 20 minučių.  
 
KURŠIŠKAI KEPTOS STINTOS SU KRIENAIS
Palangoje ruošiamos stintų šventės rodo, kad žemaičiai ir lietuviai, nors jau daugelį metų gyvena prie jūros, ruošti jūros žuvies, ypač stintų, kaip tai darydavo čiabuviai kuršiai, taip ir neišmoko. Visų pirma šventės virėjai ir kepėjai nemoka žuvelių išdaryti. Joms reikia tik išrauti žiaunas ir ištraukti vidurius su pūsle taip, kad liktų ikrai arba pieniai. Žemaičiai su lietuviais stintoms nupjauna galvas, išvalo vidurius ir net nuplauna, dėl ko jos įsigeria vandens ir tampa išplerusiomis. Taip paruoštas žuveles pamirko miltuose ir išverda rafinuotame nuodingame aliejuje, nuo ko jos būna patežusios, nemalonios išvaizdos ir valgant žuveles, žuvieną reikia nurankioti nuo kaulų ir stuburo.  Sakau, -  šlykštus vaizdelis, bet dar šlykštesnis reginys palangiškių stintų sriuba.
Kuršiai nuo senų senovės žinojo, kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies srėbalo, žinojo, kad stintos tikrai žuvienei jokiu būdu netinka, kad iš stintos net neparuoši žuvies sriubos. Dėti stintą į žuvies sriubą gali tik visiški nevykėliai, nejaučiantys skonio ir kvapo...
 Kuršiai stintas kepdavo arba nerafinuotame aliejuje arba perpus su lydytu sviestu. Išdarydavo jas taip, kad liktų galvos be žiaunų ir ikrai ar pieniai be vidurių su pūsle. Žuveles pavoliodavo miltuose ir kepdavo tiek, kad jos taptų traškiomis, „štyvomis“, - kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų. Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega, nes visa tai lengvai susikramto ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia.
Kuršiai prie stintų būtinų būtiniausiai duodavo krienų. Ir iš vis kuršiai garintas, virtas, keptas, apkeptas, karštai ar šaltai rūkytas žuvis valgydavo būtinai su krienais.
 
SLUOKSNIUOTOS TEŠLOS BANDELĖS SU ŽUVIMI
Šešioms porcijoms reikia:
·         400g lašišos arba bet kokios raudonos žuvies filė be kaulų ir odos,
·         400g sluoksniuotos tešlos (dabar galima pirkti šaldytą),
·         20g krapų,
·         2 kiaušinių,
·         druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį
Pirmiausia reikia atskirti kiaušinių baltymus ir trynius. Trynius kiek paplakti, išmaišyti su smulkiais kubeliais supjaustyta lašiša, smulkiai kapotais krapais, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Tešlą iškočioti ir supjaustyti 10x10 cm kvadratais. Kraštus aptepti paplaktu baltymu.
Ant vieno tešlos kvadrato trikampio dėti įdarą, tešlą užlenkti taip, kad apgaubtų įdarą ir gautųsi trikampis, gerai suspausti, (galima kraštus apipjauti rantuotu riedančiu peiliu), viršų aptepti baltymu, galima apibarstyti kmynais, krapais arba pankolio sėklomis. Bandeles dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 180 laipsnių karščio orkaitėje 15 minučių.
 
 
LIETUVIŠKA SPANGUOLIŲ GIRA
 
Spanguolių sultyse yra proantocianidas, neleidžiantis susidaryti dantų akmenims, todėl šiandien jau kuriamos dantų priežiūros priemonės, galėsiančios apsaugoti nuo paradantozės.
Tyrimai taip pat rodo, kad kasdieninė spanguolių dozė mažina kraujyje mažo tankio „blogąjį cholesteriną“ ir didiną „gerąjį“. Be to, spanguolių sultys užkerta kelią pūslės infekcijoms, neleidžia joms nusėsti ant pūslės sienelių. O reguliarus spanguolių vartojimas naikina virškinamojo trakto Helikobakter pylori bakterijas, kurios gali sukelti skrandžio opą arba net skrandžio vėžį.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad spanguolės stabdo arba net neleidžia vystytis vėžio augliams. Nėra ko stebėtis, kad mūsų bočiai, reguliariai vartodami spanguoles savo mityboje, mažiau sirgdavo ir nežinojo vėžinių susirgimų.
Suprantama, pripratus prie saldžiųjų nuodingais saldikliais pasaldintų limonadų, erzacgirų, pavojingų gyvybei cocacolupepsifantuspraitų, neįprasta bus gerti gerą girą, kuri yra žymiai rūgštesnė, tačiau pabandyti verta ir naudinga. Tam imkite:
·         5 litrus vandens,
·         1kg spanguolių,
·         0,5 kg cukraus,
·         20g alaus mielių (galima ir paprastų),
·         50 razinų (jų negalima plauti, nes ant razinų yra rūgimui reikalingos bakterijos).
Perrinktas, gerai nuplautas spanguoles nuplikykite verdančiu vandeniu, išgriebkite ir ištrinkite per sietą. Greituoju būdu galima sutrinti plakikliu (blenderiu) ir nusunkti per marlę.  Gautas sultis atidėkite, o tirščius supilkite atgal į vandenį ir dar 5-10 min. pavirinkite. Paskui iškoškite per dvigubą marlę, supilkite cukrų, išmaišykite ir ataušinkite iki kambario temperatūros. Galiausiai išmaišykite su išspaustomis spanguolių sultimis.
Po to sudėkite kildytas mieles ir pastatykite šiltai, kad parūgtų. Kitą dieną nugraibykite putas, suberkite razinas ir, sandariai uždarius indą, palaikykite 2-3 dienas. Nenustebkite, kad gira bus rūgštoko skonio, - būtent tokia turi būti tikra lietuviška gira, tokią gerdavo lietuviai kelis tūkstančius metų ir mažiau sirgdavo.
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
El.paštas: vsakas@gmail.com
Melnragė, 2014 m. lapkričio 13 d.
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
LIETUVOS REGIONŲ KULINARIJOS PAVELDAS
Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Rasoms (Joninėms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Linarūtės, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pavasarinių ir Rudeninių Dziedų, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinėms, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrinėms ir pan.
Kažin ar yra likę pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlovežio, bulviasodžio, bulviakasio, sėjos, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, skerstuvių, virvavijo, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo.
Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi devynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent poliakai-lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčių devynių valgių, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgius, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, šventos Agotos, švento Andriejaus, švento Antano, švento Baltramiejaus (gandrų išskridimo), švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Kazimiero, švento Jono, švento Juozapo, švento Jurgio (Žemės budinimas), švento Lauryno (kulinarų ir virėjų globėjo), švento Martyno, Švento Mato (Alutinio), švento Mykolo, švento Motiejaus, šventos Onos, švento Pranciškaus specialių valgių, kurie iš tiesų yra išlikę yra išlikę nuo gamtatikybės, agrarinės magijos tikėjimo laikų (nelabai išmanantys, tuos laikus linkę vadinti pagoniškais, nors iš tiesų pagonimis,  stabmedžiais buvo ir tebėra patys krikščionys)?..
Jei jau norima daryti maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal senovines tradicijas per Jurgines budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių SAULĖS RATĄ. Gamtatikyboje, kuri yra daug senesnė ir ypatingai tauresnė už jėga lietuviams primestas naujas religijas, beprasmiško maisto produktų deginimo nebuvo. Mūsų protėviai maistą DIEVUI aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais ir gyvensena bei sarmatlyva mąstysena atnašauti PERKŪNUI. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina ŽEMĘ, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia ŽMOGUI.
Išskirtinis, ypatingai taurus ir orus SAULĖS RATAS. Mūsų protėviai net  UGNIAI aukodavo ne maistą, o malkas su šlakelių drevių medaus. Net per KŪČIAS, kūtavodami, gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo, o nakčiai žarijas KŪTAVODAVO pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų. Ant KŪČIŲ (KŪTAVONIŲ) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip UGNIMI apdorotų valgių, o DIEVUI atnašaudavo ŽEMĖS suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius. KŪČIŲ STALAS po ADVENTO, kai žmonės NEVALGYMU valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus ir ne apsirijėliškas-gurmaniškas, - DIEVUI atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti. Ir jų būdavo tik devyni sulyg ELNIU DEVYNRAGIU SAULĘ parnešančiu - saulės simboliu.
Dvylika valgių pagal dvylika žydų apaštalų, žydų košrutinė žuvis ir geras žydų biznis – silkė ant lietuvių Kūčių stalo atsirado tada, kai lietuviai jėga buvo apkrikštyti...
Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai - kas mėnesį po tris - keturis kartus gamintis išskirtinius (ekskliuzyvinius) sakralinius, apeiginius valgius, ir jei apie tuos dalykus suprastų, išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai, o ne aklai kopijuotų vienas kitą ir beprasmiai tarpusavyje konkuruotų, LIETUVA IR YPAČ JOS RESTAURUOTOS PILYS, RŪMAI IR DVARAI, KAIMO TURIZMO SODYBOS, NET IR MIESTŲ BEI MIESTELIŲ VALGYKLOS GALĖTŲ TAPTI PASAULINE KULINARIJOS MEKA, VISŲ PASAULIO GASTRONOMŲ, GURMĖ SVAJONIŲ KRAŠTU.
AUKŠTAIČIŲ VALGIAI - KARALIŲ STALUI
 
          Aukštaitiški karšto rūkymo kekulai ir dešros                              Aukštaitiški delno dydžio koldūnai
                                                                                              su džiovintų baravykų įdaru ir grietine
Gaila, kad Facebook negalima sudėti daugiau nuotraukų
Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, paukštiena, žuviena, varške, švilpikais su uogomis. šaltanosiais su mėlynėmis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo lietuviškų virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų dimsumų, domplingų, juipao ir vantonų, armėnų boranių, gruzinų chinkalų, rytietiškų čiučvarų, balik-berekų, diušbarų, mantų ir podkogiljų).
Kuo koldūnas skiriasi nuo paprasto virtinio? Visų pirma savo dydžiu – jis yra didelės plaštakos net su pirštais dydžio, todėl tampa aišku, kad stambus, valgus vyras įstengdavo suvalgyti ne daugiau 4-5 koldūnų.
Kad tokį dičkį pagaminti reikėdavo ir specialios tešlos, kad būdama plona, virdama neištežtų, kad gaminant būtų lengvai kočiojama, kad formuojant koldūną tešla nebūtų tąsi, nesitrauktų, todėl ją gamindavo iš viso grūdo kvietinių miltų su kiaušinių tryniais ir plikydavo dilgėlių aliejumi.
Beje, lietuviai nuo seniausių laikų (3-5 tūkstančius metų iki Kristaus) mityboje vartojo dilgėlių aliejų (dilgėlėse yra 32% aliejaus, o vėliau (XIX amžiuje) pradėtose kultivuoti saulėgrąžose - 38%).
O štai lietuviškų koldūnų įdaras yra išskirtinis, supergurmaniškas, šiandien galima teigti – fantastiškas, niekur kitur pasaulyje nežinomas ir negirdėtas. Tai džiovinti baravykai, šutinti svogūnų sultinyje. Tiesa, Vincenta Zavadskienė savo knygoje “Lietuvos virėja” 1862 m. dar talpina grafo Tiškevičiaus koldūnų receptą, kurių įdaras yra džiovinti baravykai su rūkytu kumpiu…
Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) – tokio gaminio niekur pasaulyje nėra, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, tikru aukštaitišku karvojumi. (Pyrago pavadinimas “karvojus” atsirado iš senojo pavadinimo “kurvojus” - pyrago su vištienos įdaru, nes kurvomis gilioje senovėje Aukštaitijoje buvo vadinamos vištos. Iš lietuvių auginti vištas išmokę lenkai ir vištoms, ir gaidžiams pavardinti perėmė šį pavadinimą Taigi, tikrasis karvojus nėra pasninko valgis ir būtinai turi būti prašmatnių vaišių, ypač vestuvių pyragas su vištienos ir kiaušinių įdaru).
 Visi valgantieji aikčios iš nuostabos ragaudami virtinius su įvairių įvairiausiais įdarais, švilpikus su uogomis (kandant juos girdisi švilpimas), šaltanosius su mėlynėmis, vaivorais, arba juodaisiais serbentais, skryliais su aguonomis ir rūkytų lašinukų su grietine padažu, žavėsis pasakišku skoniu įvairių įvairiausių blynų su pavilgu, blynelių su dar įvairesniais įdarais ir padažais, sklindžių gardybe.
Visiškam užganėjimui galima patiekti įvairiausias alaus sriubas, pienišką daržovių, pienišką miltinių leistinukų (zacirką) arba aukštaitišką vėžių sriubą, karališkąją žuvelę seliavą, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu (tai jau nebe bajoriškas, kaip nevykėliai virėjai mėgsta vadinti, bet išskirtinis dangiškas patiekalas), lietuviškai su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje troškintą gaidį, Čičinsko kepsnį, agurkų rasale troškintą jautieną, jautienos zrazus su rūkytų lašinukų ir raugintų agurkų įdaru, žagarėlius arba aukštaitiškas burnoje tirpstančias varškės spurgas su džiovintų kriaušių gira ir t.t. Ir būtinai tikro naminio alaus, to, nuo kurio galva lieka blaivi, bet kojos nebeklauso…
 
DZŪKAI - PASAULINIO LYGIO MIŠKO GĖRYBIŲ KULINARIJOS ČEMPIONAI
Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų sūriu, marinuotais baravykėliais, raugintais kelmučiais su grietine ir svogūnėliu, sūdytais grūzdais, svieste keptomis rudmėsėmis, grietinėje troškintomis repečkomis (voveraitėmis), grietine apkeptais gudukais ir visaip kitaip keptais, virtais, troškintais, taip, kaip jie nuo amžių amžinųjų moka, cikriniais, bobausiais ir briedžiukais (velnioniškai skanūs ir brangūs grybai), raudonikiais, šilbaravykiais, ūmėdėmis, gudukais ir t.t. ir pan. - čia jie nepralenkiami, nes grybų patiekalų gamyboje jie yra pasaulio čempionai. Svečius pavaišinkite fantastiško skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų skaičiuojama receptūrą, burnoje tirpstančia troškinta bebro uodega, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainiu. 
Šiandien kvailai eskaluojamas pasakymas, kad “jei ne miškas ir ne uogos, - dzūkų mergos būtų nuogos”, tad vos ne pusę Lietuvos sulekia Dzūkijon ir draskyte išdrasko miško paklotę (daug kur jau ir visiškai išnaikinta), ieškodami grybų ir uogų.
Mano supratimu reikėtų prisiminti senovinį pasakymą apie Dzūkiją – “biednas kraštas, tačiau labai turtingas”, kuris ypač gerai apibūdina dzūkų mokėjimą suprasti juos supančias girias, mokėti iš jų gauti daug naudos, mokėti naudoti maisto ruošimui visas girios duodamas gėrybes, ko tikrai nemoka kitos Lietuvos gentys.
Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių, kaip dzūkai, - tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių duona, morkų duona, žirnių duona, duona su elniena, duona su kerpenomis, rūgštynėmis. Ypač daug bandų, ragaišių, raguolių, papločių, pyragų, pyragėlių, tešlainių kepdavosi iš bruknių, erškėtuogių, gervuogių, ievų, mėlynių, putinų, raugerškių, spanguolių, šermukšnių, vaivorų (šios miško gėrybės buvo ne kepinių įdaras, bet pagrindinis ingredientas, o miltai, daugiausia grikiniai, – mažesnioji rišamoji dalis), iš šių uogų darydavosi įvairiausių uogienių, pastelių ir sūrių.
 
Kepta laukinė antis su bruknių padažu,                            Grietinėje troškinti baravykai
         raugintu laukiniu obuoliuku ir bandele su raugerškių įdaru
 
Gurmanus sužavėsite raugintų, sūdytų, keptų, virtų grybų užkandžiais, džiovintų baravykų sriuba, dzūkiška žuvies sriuba, šutinta raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, patiektą juodos duonos kevale (paprotys sriubą patiekti duonos kevale yra atsiradęs neturtingoje javais Dzūkijoje ir aprašytas XVIII amžiuje. Šiandien šį paprotį pasisavino kai kurios maitinimo įmonės, į duonos kevalą pildami kitokią sriubą, net žuvienę, - reikia būti visiškais kulinarijos nevykėliais, kad nesuprasti kuo skiriasi žuvienė nuo šutintos raugintų kopūstų kopūstienės, kas prie ko tinka ir kas su kuo nedera, - ruginė duona šutintai raugintų kopūstų sriubai suteikia įdomesnių skoninių ir aromatinių spalvų, o tuo tarpu švelnią žuvienę užgožia, permuša jos skonį ir aromatą), grietinėje slopintu mekšru, virtiniais su miško grybais, balandėliais su kepintų grybų įdaru, svieste skrudintais baravykais, grietinėje troškintais baravykais, aliejuje gruzdintais raudonikiais, svilbikais su miško grybų padažu, briedžio liežuviu su riešutų padažu, stirnos balnu su laukinių serbentų padažu, troškintu kiškiu su grietinėje troškintais burokėliais, elnio kepenimis, troškintomis su gervuogėmis, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpele su bobausių padažu, arkliauogių gira, spanguolių kisieliumi arba čiobrelių arbata su viržių medumi. Išdidžiai svečių stalan galima nešti kiečiais kimštą keptą antį, prie jos būtinai patiekti gerai atšaldytos naminukės (tos tikrosios dzūkiškos), ot tai būtų dzyvai, -  ir lietuviams, ir užsieniečiams.
Na, o kas paragaus grikinių blynų (pats laikas lietuviams būtų vėl sužinoti kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai, - skirtumas tarp jų yra didžiulis,- kaip tarp automobilio, vežimo ir dviračio, bet apie tai kitame straipsnyje), iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų pečiuje su grietine ir patiekiamų  su džiovintų baravykų pavilgu, tas ne tik amo neteks, - amžinai taps dzūkiškos virtuvės garbintoju.
 
SUVALKIEČIAI - GARDŽIAUSIŲ EUROPOJE MĖSOS GAMINIŲ SPECIALISTAI
 
Lietuvos baltųjų veislės kiaulių šiandien retas valstietis augina, o tikrų lašinių (per 12-14 cm storio) gauti praktiškai neįmanoma, nes turgūs ir parduotuvės užverstos cheminiais augimo stimuliatoriais farširuotų daniškai-lenkiškų kiauliagyvių „mėsa“ ir plonais 2-3 pirštų storio „lašiniais“, kurių sumalti mėsos malimo mašinėle nebeįmanoma,
 nes jie ištęžta į taukus, o plėvės apsivelia apie peiliukus
Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”, “nusmeigti” ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta, - vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…
Kiaulę, o ne paršą “padurti” lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ''pučiasi'', būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama mėsa privalo būti atvėsinama.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.
Skilandžiui imti tik kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.
Mėsa Sūduvoje kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtoje ir tik žaljovario (taip gluosnį vadina sūduviai. Gluosniai būna ir žaliais lapais, ir „sidabriniais“, tai pastarieji netinka) geldoje, - žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (pagal sūduvius salietrą skilandin deda tik visiški goželiai, vėplos), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiai kapotų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab, kad jos grūdeliai mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos, kaip tikras česnakas. Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) - bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė, negu garsusis ženženis, o arbata galingesnė už viagrą).
 
Kulyta - dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense)            
 
Kiaulės skrandyje sukištas kapotas kiaulienos mėsos ir lašinių  įdaras
Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į gerai išplautą išsausintą kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama ant namo (stubos) aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).
Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeina.
Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai (sūduviai žinojo kaip ką vadinti: aštrūs būdavo daiktai, aitrūs dūmai, graudūs valgiai, gaižūs gėrimai…)
Nedaug į spintą dūmų pakliūna, bet jų pakanka, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtyje skilandis fermentuojasi (rauginasi) kelis metus.
O kiaulės pūslėje yra gaminami darata arba kindziukas, - jiedu yra ovalinio lašo formos, taip pat fermentuojami šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.
Daratas, kindziukus ir skilandžius šaltai rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, kaip sako sūduviai - “goželiai” arba sukčiai, kurie nesupranta kuo skiriasi fermentuotos ir rūkytos mėsos skoniai, aromatai ir netgi konsistencijos, kuriems svarbiau ne skonis ir kvapas, o tik, kad greitai pasigamintų ir būtų galima parduoti turguje, apmulkinus neišmanantį pirkėją.
Būtent taip mūsų dienomis „skilandžius“ gamina mėsos fabrikai.
Kas yra ragavęs šio sūduvių neįprasto skonio fermentuotos (raugintos) mėsos gaminio, plonytėmis juostomis supjaustyto (beveik du metus rauginta fermentuota mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir konsistenciją, - jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, susiklijuoja, kad tampa lyg vientisi), patiekiamo su juoda rugine duona (kai kurie sūduviai prie skilandžio dar duoda ir kietos rūgščios grietinės), tas jau amžiams nebeužmirš jo fantastiško skonio ir aromato.
O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.
Visus šiandien maisto prekių mėsos gamintojų-gadintojų niekalus “rūkytus skilandžius” vadinu tikruoju jų vardu – rūkytos mėsos-nemėsos su salietra gumulais.
Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai lietuvių kulinarijos paveldo mėsos gamyboje nesigaudantys korumpuoti valdininkai - „činovnikai“ jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti ir net “skilandžiu“ pavadinti Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų kiauliagyvių ir karvių mėsos sūrų kancerogeninį (“šaltai rūkytą“) salietruotos mėsos-nemėsos gumulą, kurio vieta turėtų būti tik brokdarių-falsifikatorių lentynoje.
 Mano supratimu sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditaciją, už tai, kad jie iš vis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Technologiškai tai yra visai kitoks mėsos ruošimo būdas, nei rūkymas, kad būtų lengviau valdininkams suprasti, - tai toks skirtumas kaip malkų pjovimas nuo grybų rinkimo…
Tikro skilandžio atpjauta net ir ploniausia riekė nesuyra, nes ilgai besifermentuojanti mėsa ir lašinių gabalai tarpusavyje gerai sulimpa, jokių tarpų ir skylių nebūna, o jei būna, tai skilandis buvo neteisingai pagamintas arba dar blogiau suslėgtas.
 
                                           Darata                                                                    Kindziukas
DARATA yra dedama ant stalo per bulviakasį  arba šienapjūtę (ne rūkoma, bet fermentuojama 6-7 mėnesius !), - daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio.
KINDZIUKAS pjaunamas per bulviakasį (ne rūkomas, bet fermentuojamas 10-11 mėnesių !!), - tas malonus liesti, žavėtis jo ovalumu gaminys yra ryškesnio raugintos mėsos skonio, stalan patiekiamas bulviakasio talkų metu.
Na, o pats karalius – gero vyro glėbio apimties SKILANDIS su dviem ragais pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę (ne rūkomas, bet fermentuojamas 21 mėnesį !!!).
Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas, - prapjauto skilandžio fermentuotos mėsos kvapas.
Moterims mūsų kviesti nereikėjo, - paskubomis sugužėjome stubon. Aš smalsumo vedinas užsukau į virtuvę. Ten ant stalo gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Turbūt tai yra vienintelis pasaulyje žmogaus sukurtas patiekalas, kurio aromatą ir skonį būtų galima apibūdinti  - orgazmišku.
Ir po to, kai ant stalo buvo atneštos lėkštės diametro dydžio plonytės kaip popierius dieviško aromato skilandžio riekės, kai įdėtos burnoje jos tirpte sutirpo, sukėlusios dausų palaimos jausmus, - galima drąsiai teigti, - nebuvo, nėra ir niekur kitur pasaulyje nebus gardesnio mėsos gaminio.
Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką  gali vaišinti  savo nepakartojamu šaltai rūkytu kiaulienos kumpiu, įvairiomis, galinčiomis pakerėti žymiausius pasaulio gurmė ir gastronomus, rūkytomis dešromis.
Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis  kepta  antis,  pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi, burokėlių gira - ką nori sužavės.
Ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.
 Sūduviai užmarštin nukišo bigą, plėkynę ir miltsriubę žiūrę. Bigas (greitas), - tai senovinis lietuvių kareivių kopūstų, žvėrienos ir kitokios mėsos troškinys, lenkuose virto „bigus“. Plėkynė (nuo plėkų, žarnokų) lenkuose paplito kaip „fliaki“, miltsriubė žiūrė su dviem kietai virtais, per pusę parpjautais kiaušiniais sriuboje, kurie „žiūri“ į valgantį, lenkuose pavirto į „žurek“. Galėčiau ir daugiau vardinti, bet įžeidūs lenkai amžiams užsigaus...
 
ŽEMAIČIAI  VIENINTELIAI EUROPOJE TEBEMOKA GAMINTI SENIAUSIUS PATIEKALUS
 
                             Keptas ėriuko kumpelis                                                   Kanapių spragins su virtomis bulvėmis
Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime  pasaulyje. Tai – užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų. Taukinė išskleidžiama, sočiai pagardinama česnaku, druska, grūstais juodais ir kvapiais pipirais, susukama, standžiai suvyniojama į sviestinį popierių ir šiltai laikoma 5-6 mėnesius. Užtrinas pageltonuoja ir įgauna specifinį kvapą. Taip paruoštą užtriną vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje galima išlaikyti visus metus, o šaldytuve net porą metų.
Žemaitiškų barščių, bulvienių, daržovienių, kopūstienių (ypač raugintų kopūstų), rūgštelynių, žirnienių, košių, šiupinių skonis ir aromatas ryškai skyrėsi nuo aukštaičių, kuršių, dzūkų, sūduvių panašių valgių, nes žemaičiai šiuos valgius užkuldavo savo nepakartojamo skonio ir aromato užtrinu.
Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo kastinį su ragaišiu arba virtomis bulvėmis, - šitokio originaliai šviežiai gaivaus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai.
Nemažiau pasaulio gurmanai stebėsis, gardžiuodamiesi žemaitiškais blynais, kurie kepami iš rauginto blendinio per visą keptuvę ir valgomi rankomis, pasidažant į kokį 10-15 įvairių pavilgų. Tas pats sakytina ir apie išvirtas su lupena bulves, kurios valgomos pasidažant į kanapių spraginą (lietuviškos kanapės, kurias tūkstantmečiais ir audiniams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, narkotinio poveikio, kaip rytietiškos kanapės, neturi) ar sėmenų spraginą. Jei Lietuvos policininkai išmoktų skaityti, tai aš jiems siūlau perskaityti Čingizo Aitmatovo  knygą „Ilga kaip šimtmetis diena“. Joje kazachų rašytojas įtaigiai aprašo, kaip atrodo nesiekiančios juosmens mažytės hašišinės indinės kanapės (Cannabis indica), turinčios 25-30% THC (tetrahidrokanabinolio) narkotiko. Lietuvoje augančios už žmogų didesnės pluoštinės kanapės šio narkotiko turi ne daugiau 2%...
Gaila, kad mūsų dienomis retas bemoka pagaminti smetoną ir smetonos sviestą: tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys, nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos būdas (technologija), kurio nūnai nežino pienininkystės technologai).
Gurmanus žemaičiai nustebins, patiekę žymųjį rūkytą aluje virtą avienos kumpelį, šiandien galime rasti žymiausiuose Paryžiaus restoranuose ir kurį prancūzai vadina Gigot a la Samogitia – avienos kumpelis žemaitiškai. Valgantieji liežuvį prarys, ragaudami žemaitišką “palendvicą” (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį ir namine su bulvėmis duona, kepta ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu ir laikomu sūryme.
Kepta medumi įtrinta antis, įdarytą lazdyno riešutais
Visi mėgausis vaišinami aluje virtais vėžiais, keptu šapalu su rūgštoku vašoklių padažu, aluje virtu karpiu (kažkodėl yra įsigalėjusi nuomonė, kad alų gamina tik biržiečiai, nors savo senomis naminio alaus tradicijomis garsėjo ir žiemgaliai, ir Šiaurės žemaičiai (kėkliai), žemaitiškai su džiovintais obuoliais troškinta jautiena, aluje su slyvomis troškinta veršiena, kepta medumi įtrinta antimi, įdarytą lazdyno riešutais, grietinėje troškinta višta su bruknėmis, kiaušinių trynių boba su agrastų uogiene, nuo senų senovės garsiais žemaitiškais plokštainiais, gausiai apkrautais uogomis ir žemaitiška vyšnių gira.
Sezono metu galima pasiūlyti reliktinių žagarvyšnių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, kurių Rusijos imperijos okupacijos laikmečiu vietiniai gyventojai neturėdavo teisės net ragauti, nes visas derlius būdavo pristatomas Rusijos caro dvarui. Ir būtinai gerai atšaldytos ruginukės, tos nuo Plungės krašto…
 
KURŠIŠKAI RŪKYTI UNGURIAI - PASAULIO GURMANŲ SVAJONĖ
 
Lietuvos vandens telkiniuose sumažėjus ungurių populiacijai,
 žuvininkai ėmėsi juos auginti dirbtinai
Pajūrio gyventojai pirmiausia turėtų dėti ant stalo kuršiškai rūkytą ungurį, (bet  jokiu būdu ne tą šių dienų virtai keptą kancerogeninį nuodėgulį, kurį Kuršių nerijoje nesvietiškai brangiai pardavinėja Kuršių neriją apgyvendinę atkakėliai iš Lietuvos žemyno, už tą virtą kancerogeną prašydami virš 100 litų. Pav. Vokietijoje už tokius pinigus galima tris didžiausius ungurius gauti). Antra vertus, taip, kaip dabar nemokšiškai yra rūkomi unguriai, t.y. kepami karštuose dūmuose, jie gali būti valgomi tik tą pačią dieną ir tik karšti, nes palaikyti šaldytuve, jie praranda savo skonines savybes ir tampa skoniu panašūs į rūkytas kempines, - įdomu, kodėl šito nepastebi sveikatos centro darbuotojai, o gal jiems yra neišsivystę skonio receptoriai?
Kuršiai ungurį nuvalydavo, nulupdavo, išmetę vidurius, visą ungurį įtrindavo ir dar į vidurių ertmę įdėdavo ajero, kadagio uogų, čiobrelių ir druskos mišinio, atgal užtraukdavo odą, apvyniodavo špagatu ir taip laikydavo dvi paras, kad ungurys prakviptų prieskoniais ir tik po to visą parą šaltai rūkydavo juodalksnio malkomis, pagardindavo tiktai čiobrelio dūmeliu, nes joks save gerbiąs nei kopininkas, nei žemininkas žvejas tiek žemai nepultų, kad jo paruoštas ir išrūkytas ungurys, lyg kokie būro nupenėtos kiaulės lašiniai kadagiais atsiduotų.
Kuršiškai rūkytas ungurys ir savaitę net šaldytuve laikytas nepraranda savo skoninių ir aromatinių savybių.
Šviežios perpelės smulkiai supjaustyti gabaliukai gardinami peletrūnais,
maltais įvairiaspalviais pipirais ir jūros druska
Japonijoje pabuvę lietuvaičiai giriasi ragavę sašimius ir sušius, bet jie niekada nėra bandę žalios perpelės, syko, žiobrio, kurių gabaliukus, pašlakstę trupučiu obuolių acto, pagardinę peletrūno, kraujažolės, bitkrėslės arba čiobrelio lapeliais (Šventosios ir Palangos kuršiai gardindavo rūtomis) su keliomis sutrintomis kadagio uogomis ir prieš du tūkstančius metų, ir dabar valgo kuršiai.
Beje, kuršiai, tiek kopininkai, tiek ir žemininkai, žuvis kepdavosi krosnyje ant medinių lentų (padėklų), - kiekvienai žuvies rūšiai būdavo priskiriamas ir atitinkamos rūšies medis, nes kas tinka lydekai, tai nedera menkei, o kas gerai karšiui, jokiu būdu nepritampa ešeriui ir t.t. Žuvys būdavo kepamos ir su įdarais, ir be įdarų, kaip kokia proga, kaip koks metas.
Ajero ir česnako dėdavo prie karpinių žuvų, menkę išklodavo krapais, sterką svogūnais, ešeriui, lydekai, lašišai, perpelei, uotui ir plekšnei palikdavo jų skonį ir aromatą. Taip keptos žuvys stalan būdavo paduodamos su visa lenta, - nėra gurmė akiai ir uoslei malonesnio vaizdo, kaip ką tik iškepta žuvis su visais savo syvų nuvarvėjimais, gardžiaisiais prikepimais, parausvėjimais, ir viskas čia, viskas ant vienos lentos…
Kažin ar teko kam nors ragauti ką tik pagautą ir prie laužo ant vytelių arba ant grotelių iškeptą žiobrį, kurį valgant reikia net rankoves atsiraityti, - toks jis  riebus, gardus ir burnoje tirpstantis.
Maisto vertintojai ir žinovai ypač gerai įvertins lydytame svieste skrudintas strimeles su bulvių koše, keptą plekšnę su rūkytos šoninės spirgučiais, marinuotas su svogūnais stintas, su kadagio uogomis marinuotas nėges, užšaldytą žalią prieskoniuotą menkę, džiovintos menkės su šviežiomis bulvytėmis troškinį, sterko suktinukus su mažulyčių kazlėkiukų padažu, lydytame svieste keptas vėgėles su obuolių koše, orkaitėje keptą karpį, įdaryta juoda rugine duona, rūkyta kiaulienos šonine ir svogūnais, orkaitėje keptą karšį, įdarytą bulvių tarkiais ir pan.
Reikia pripažinti, kad kuršiai, taip pat ir jų giminaičiai kėkliai, gyveną šiaurės Lietuvoje -  Skuodo Mažeikių rajonuose yra išlikę žuvies valgymo aristokratais.
Visi kuršiai ir kiti senieji Lietuvos pajūrio gyventojai žinojo ir tebežino, kad visoms jūrų žuvims, prieš ruošiant iš jų valgius, būtina nulupti odą.
Oda privalo būti nulupta nuo alsių, brėtlingių, kilkių, makrelių (skumbrių), menkių, perpelių, silkių, strimelių ir net lašišų jas garinant, verdant, kepant ir apkepant, gaminant frikadeles, maltinius, paštetus, teftelius, užpiltinius, vyniotinius.
Jokiu būdu negalima konservuoti nenuluptų jūrinių žuvų, kaip dabar daro beveik visi žuvies gamybos fabrikai, nes nuo jūrinės žuvies odos žuvies konservai būna kartūs, prastėja jų kokybė ir greičiau genda.
 
Būtinų būtiniausiai reikia nulupti viršutinę plekšnių ir uotų odą, kuri labai lengvai nusilupa, tik reikia žirklėmis nukirpti pelekus, iš baltosios odos pusės įpjauti iki pusės uodegą, ją nulaužti ir kartu su tamsiąja oda nulupti
Taip jau susiklostė, kad žuvį valgyti lietuviai mokėjo tik senovėje, vėliau gėlavandenes žuvis valgė ir vertino tik Lietuvos didikai ir bajorai, aristokratai ir ponija, nes šias žuvis reikėjo mokėti valgyti, jų nebuvo galima nekramtant ryti, šlemšti kąsniais. Prie ašakotos žuvies ir laiko daugiau sugaištama, - čia reikia ne tik mokėti išrinkti ašakas, bet ir mokėti gardžiuotis švelniu žuvies skoniu, jos aromatu, nes kiekviena žuvis turi tik jai būdingą švelnų arba ryškia išreikštą skonį ir kvapą.
Mūsų dienomis verslininkai pradėjo rengti įvairias stintų valgymo šventes, net visokiausius stintų kepimo receptus kurti. Kuršiai kopininkai, gyvenę kuršių nerijoje ir kuršiai žemininkai, gyvenę pajūryje nuo Melnragės iki Rygos, taip pat žvejai, gyvenę kitoje pusėje Kuršių marių (Drevernoje, Svencelėje, Kintuose, Ventėje, Uostadvaryje ir net Rusnėje) pripažino tik du stintos ruošimo būdus: kepimą ir keptų stintų marinavimą.
Kepimui ištraukus žarnas ir plėvę per priekyje išpjautą angą, paliekant ikrus arba pienius žuvelės kepamos įkaitintame aliejuje. Sūdomos ne stintos, o aliejus, tiesa, kas mėgdavo sūriai, pats sau pasisūdydavo, jokių miltų, kiaušinių ar kitokių išsidirbinėjimų kuršiai nepripažino, nes tada dingsta unikalus stintos skonis ir kvapas.
Atsargoms keptas stintas marinuodavo.
Stintų nerūkydavo ir nevytindavo, - tiek rūkymas, tiek vytinimas yra šventvagiškas išsidirbinėjimas, nes pakeičia natūralų stintos skonį ir aromatą. Ir jokiu būdu stintų nei garindavo nei virdavo...  
Deja, šiais laikais retas lietuvis išmano senųjų kuršių žuvies veisimo, gaudymo, ruošimo ir valgymo būdus ir ypatumus. Mūsų dienomis žmonės retai valgo šviežią žuvį, dažniausiai savo mityboje vartoja šaldytą menkavertę žuvį arba cheminiais pašarais tukintą belytę „lašišą“, nuo kurių žmonių organizme vyksta įvairūs nepageidautini pokyčiai, išsigimimai ir ligos.
Sveiki, jai kam rūpi Lietuvos kulinarijos paveldas, galiu išmokyti valgių ir gėrimų gamybos. Aš galiu paruošti valgiaraščius, technologines kalkuliacines korteles, patiekalų gamybos instrukcijas, paskaičiuoti patiekalų energinę vertę, angliavandenių, baltymų, riebalų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekius, išmokyti maitinimo bloko personalą darbui, padedu rasti maisto produktų tiekėjus, ekologinių daržovių ir vaisių augintojus – ūkininkus.
Užsienyje gyvenantiems lietuviams padedu įrengti ir lietuvių, ir tos šalies išskirtinių valgių restoranus, kavines, valgyklas.
 
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
El.paštas: vsakas@gmail.com
 
 ·  Translate
1
 
 
2008 – TARPTAUTINIAIS BULVIŲ METAIS
ODĖ LIETUVIŠKAI BULVEI IR LEIPALINGIO DVARININKO DORIA-DERNALOVIČIAUS SENAM BRITVONUI
 
Šiandien Lietuvoje lietuvių tautiniais patiekalais jau realiai tapo brangiausios pasaulyje picos ir modifikuotų sojų faršo dioner-kebabai, ir niekam dabar nerūpi, kad nuo mitybos priklauso mūsų tautos esybė, gyvensena, intelektas, sveikata, geninė sistema, polinkiai, kruopštumas, darbingumas ir kiti civilizuotos tautos gėrybiniai pradai...
Bet ateina rugsėjis, ateina bobų vasara su savo besidraikančiai voratinkliais ir spalvingais gojais ir šilais, kvepiančiais baravykais, išskrenda gandrai, o į Lietuvą parskrenda iš jos bukagalvių seimūnų ir korumpuotų klerkų ištremti jauni žmonės, keliais sukrenta į dirvas, į bulvienojus, - prasideda kiekvienam lietuviui švenčiausia apeiga -  bulviakasis. Ir kiekviena bulvė, builė, dūlė, kartupelis, pumputė, roputė, ropukas turi būti paglamonėta rankomis, surinkta į krepšius, supilta į maišus, sutempta ant kuprų ir suguldyta į aruodus. Ir turės jos, mūsų maitintojos dar nudžiūti, dar kartą kiekvieną jų reikės imti į rankas, apžiūrėti, atrinkti, paruošti taip, kad išsilaikytų iki pavasario, iki naujo bulviasodžio, kad jomis galėtų maitintis ubagišką dvasnojimą kenčiantys senoliai, kad vaikeliai, gaunantys nepriklausomos Lietuvos valdžios konclagerišką maisto davinį už keturis litus parai ne tik sau, bet ir virėjoms bei mokytojams, turėtų kuo marinti nesutramdomą vaikišką alkį.
Kai skaitai archeologų duomenų aprašus kokiomis gėrybėmis (daržovėmis, vaisiais, jūrų gėrybėmis, žuvimi, paukštiena, mėsa, žvėriena) buvo maitinami vergai Senovės Egipte ir Romos imperijoje, supranti, kodėl būdavo atliekami tokie dideli ir grandioziniai darbai.
O ką prisimins mūsų vaikai, mūsų anūkai per tuos 20 nepriklausomybės metų? Prakeiksmais prakeiks kiaulakius valdžiažmogius ir sąžinę prauliavojusius oligarchus. Vaikų ir anūkų, jaunimo nenumaldomą alkį tenkins tik viena vienintelė šventa bulvė. Taip, kaip jau buvo baisiaisiais pokario bado laikais...
Šiandien Lietuvoje kulinarijos  „entuziastus“ yra apėmęs kažkoks virusinis šišas daryti savo kulinarinę internetinę svetainę. Kam pasisekė išsikepti prisvilusį sklindį, tuoj susikuria  savo internetinę svetainę ir pradeda ten talpinti iš visur prisigraibytus ir netgi neteisingai surašytus, klaidinančius receptus, nors iš tiesų nesugeba atskirti blyno nuo blynelio, o blynelį nuo sklindžio.
Kas ieškodamas geresnio duonos kąsnio apsigyveno Amerikoje ir netyčia sužinojo, kad galima mėsą valgyti su šokolado padažu, tuoj lenda į livejurnal ir tampa visažiniais „valgių receptų pranašais“, nors net nežino kokie yra maisto apdorojimo ir gamybos būdai, kuo skiriasi kotletas nuo maltinuko, paprika nuo pipiro, prikaistuvis nuo keptuvės, kalendra nuo petražolės ir t.t., ir pan.
Šitoks internetinių svetainių bumas būtų įdomus lietuviško kompiuterinio raštingumo įrodymas, jei čia talpinamose straipsniuose ir receptuose neįžvelgtume  tikrosios šių „svetainių“ paskirties: niekinti viską, kas lietuviška ir garbinti viską, kas... rusiška...
Būtent rusiško komunizmo okupacijos laikais taip darė tūlas žydelis Pochliobkinas su NKVD jam priskirtų būriu „istorikų“ įrodinėjantis, kad visos be išimties tarybų sąjungos tautų virtuvės išsivystė tik iš vienos vienintelės rusų virtuvės, nors iš tiesų rusų tautos tose vietose tada ir būti nebuvo.
Dabar dalykai pasisuko kiek kitaip: lietuvių tautiniais patiekalais jau realiai tapo pica ir doner-kebabas, o rašeivos apie kulinariją (valgių receptai su tarybiniai rusiško „obščepito“ nostalgija) vis dar negali atsikratyti šunuodegiavimo ir garbinimo visko, kas rusiška, beje, ši ligota priklausomybė atskleidžia kulinarinių svetainių administratorių ir kuratorių tikrąją mokyklą.
Minimi grafomanai, o gal ir specialiai specialių tarnybų apmokomi „giedriai“ ėmėsi visiems aiškinti, kad lietuviai it dievišką malonę visus valgius ir gėrimus, kaip ir kalbą, netgi bulves yra gavę tiktai iš rusų.
Jau atvirai skelbiama, kad bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti tiktai po 1735 metų, t. y. rusų okupanto statytinio Augusto II laikais, o ne 1630 m. Tai yra būtinai vėliau nei Petras I iš Roterdamo atsiuntė maišelį topinambų Šeremetjevui, nors į Olandiją vykdamas Vilniuje jau buvo vaišintas Lietuvoje augintomis bulvėmis ir valgiais iš lietuviškų bulvių  Šiose internetinėje svetainėje autoriai kažkieno naudai ar nenaudai „paslėpė“ 106 metus.
Netgi savavaliai žaismingai pasiskelbusi „kulinarinio fondo“ valdonė, nieko bendro neturinti su maisto gamyba ir maisto gamybos būdais (technologijomis), įsakmiai visose spaudos organuose tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje. Todėl dabar internetinėse svetainėse apie valgį, spaudoje kulinarijos „entuziastai“ suskato įrodinėti, kad bulves Lietuvoje auginti pradėjo ne vokiečių kolonistai Kėdainiuose, o kur tik nori, kas nori ir kada nori.
Kaip ir „kulinarinio fondo“ valdonė, Lietuvos „kulinariniu fondu“ pripažindama tik savo gimtojo komunistinio tarybiniai rusiško kolūkio „obščepitinės“ valgyklos valgius, taip ir kažkas iš Kretingos rajono, matyt pirmą kartą perskaitęs M.Valančių, „atrado“, kad bulves Lietuvoje pirmasis pradėjo auginti Petras Brazdauskas 1806 metais iš vokiečio Klaipėdoje įsigijęs penkias bulves. Ūkininkas pabandęs jas valgyti žalias su druska, bet tai buvę neskanu ir todėl bulvės nukeliavo kiaulėms. Kriuksėms daržoves skaniai sučiaumojus, P. Brazdauskas nusprendė, kad likusias bulves pasodins dėl kiaulių. Ir tik po metų, rudeniop, sutikęs vokietį, ūkininkas sužinojo, kad pasodintas bulves reikia išauginti, iškasti ir valgyti jas virtas arba keptas. Pirmasis bulvių derlius Nasrėnuose buvo trisdešimt trys roputėmis ar dūlėmis vadinamos bulvės.
Tokiems „atradėjams“ nė motai pasižvalgyti istoriniuose dokumentuose, išlikusiuose vienuolynų ir dvarų inventorinėse knygose, kuriuose būtų pamatę, kad pačiame Kretingos (tada taip vadinamame Karolštate) centre 1672 m. vienuoliai bernardinai, Chodkevičiaus Kazimiero Jono dovanotoje žemėje, daržuose augino bulves. Bulves savo stalui augino Kretingoje gyvenusių ir Sapiegų, Masalskių ir Zubovų, galiausiai Tiškevičių dvariškiai, kurie, suprantama, buvo ne kas kitas, o patys kretingiškiai.
Netikiu, kad kretingiškiai žemaičiai buvo tiek kvailai užsispyrę, kad per pusantro šimto metų ignoravo didikų, dvarininkų, dvasiškių laukuose augančias bulves, o jas sodindami, ravėdami ir nukasdami savo ponams plušo tik užsimerkę. Nemanau, kad kretingiškiai, dirbę minimų didikų tarnais ir virėjais vėl gi tris šimtus metų iš principo nevalgė patiekalų iš bulvių. Negi nė vienas Kretingos rajono gyventojas Klaipėdos, Kretingalės arba net Gargždų turguose nepastebėjo vežimuose, maišuose, krepšiuose bulvių ir jų nė vienos nenupirko?
O bulvių šiuose turguose būdavo sočiai, nes po Trisdešimtmečio karo ir badavimo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas vykdė merkantilinę ūkio politiką, įvedė valstybinius mokesčius. Buvo tiesiami nauji keliai, kasami kanalai, statomos užtvankos. Trisdešimties metų karo padarytą žalą bandė kompensuoti plėtodamas žemės ūkį. 1651 metais buvo paskelbęs įsaką, kad bulvių auginimas ir vartojimas mityboje yra visų be išimties gyventojų nacionalinis gyvybinis reikalas.
Ne pro šalį savo kiemo „patriotams“ būtų prisiminti, kad po to, kai 1672–1678 m. pasibaigė karai su Prancūzija ir Švedija ir trūko maisto produktų, tas pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas išleido įsaką apie tai, kad čia pat už Lietuvos sienos, Prūsijos gyventojams (ir lietuvininkams) kas neaugins bulvių, tiems bus nupjautos nosys ir ausys...
Istoriniai dokumentai rodo, kad pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų Amerikos indėnai jau prieš 14 amžių. O iš europiečių su bulvėmis pirmieji susipažino ispanų konkistatoriai Pietų Amerikoje dabartinėje Peru ir, kaip rašo amžininkai, jiems labai patiko „indėniški triufeliai“. Bulvių atvežimo iš Amerikos į Europą laurai skiriami dviems Pranams: ispanų avantiūristui Francisco Pizarro (147? – 1541) ir anglų piratui Francis Drake (1540 – 1596 
                                    Franciskas Pisaro                                Frensis Dreikas
Franciskas Pisaro 1528 metais grįžęs į Ispaniją parvežė ne tik aukso, sidabro, kitų retų dalykų, bet ir bulvių. Ir, kaip visada būna, čia bulvės nebuvo reikiamai įvertintos, nes niekas nežinojo jų auginimo ypatumų. Todėl pirmasis bulvių derlius buvo surinktas  tik 1585 metais, tačiau, atvirai kalbant, ispanai ilgai net iki XVIII amžiaus neprisivertė vartoti savo mityboje bulvių. Manjana...
Frensis Dreikas bulves į Angliją atvežė vėliau, kai pirataudamas apiplėšė vakarines Pietų Amerikos pakrantes ir grįžo į Plimutą  Anglijoje 1580 metais ir čia jį aplankė pati Anglijos karalienė ir netgi suteikė sero titulą...
Bulvės buvo pradėtos auginti kaip egzotinė, kvapni gėlė Anglijos karalienės Elžbietos I-sios dvarui, bet netrukus paplito lordų, o vėliau ir prasčiokų mityboje. Oficialiai Anglijoje pirmasis eksperimentinis bulvių sodinimas datuojamas 1589 m. Teisybę sakant, bulves mityboje nuo XVII amžiaus naudojo vien Airijoje, o anglai garsėjantys savo konservatizmu bulves mityboje pradėjo vartoti tik po gero šimtmečio.
Kalbant apie masinį bulvių vartojimą mityboje, jau porą šimtų metų anglų ledi ir džentelmenų nacionalinis patiekalas yra „Fish and chips“. Nors iš tiesų reikėtų sakyti „Cod and potato fries“, nes žuvis, kaip taisyklė yra tik menkė, o bulvės gruzdinamos supjaustytos ne griežinėliais (chips), o piršteliais (fries), bet, kaip priimta angluose – britiškumas ir konservatyvumas virš visko... Juk neoru būtų prisipažinti, kad „Fish and chips“, be kurio nė vienas anglas neišgyventų nė vienos dienos ir yra iki kaulų čiulpų įsitikinęs šio valgio britiška dvasia, iš tiesų savo kilme yra prancūziškas patiekalas, nes bulvių pjaustymas piršteliais ir skrudinimas aliejuje bei žuvies filė mirkymas tešlos kliare ir kepimas aliejuje yra  priskiriami prancūzų virtuvei ir čia atsiradusioms minėtoms maisto gamybos technologijoms.
Didžiabritiškai nusiteikę anglai negalėjo savo pamėgtą kasdienį valgį vadinti prancūziškai, štai taip vietoje „fries“ atsirado „chips“, o vietoje „poisson“ – „fish“, - dabar jau tikrai malonus anglo savigarbai, ausiai ir skrandžiui valgio pavadinimas...
Ir  taip „Fish and chips“, ypač įvyniotas į laikraštį, užkariavo visas Didžiosios Britanijos salas ir tapo kasdieniu anglų valgiu, konservatyviojo britiškumo simboliu ir angliško humoro objektu.
Nacionalinis anglų patiekalas – fisch and chips
 Bulvės pradėjo auginti ir kiti Europos kraštai: po Ispanijos bulvės pateko į Olandiją, Belgiją, po to į Italiją, Vokietiją. Austriją, Šveicariją, galiausiai į Prancūziją, o olandai bulves atplukdė į Kiniją.
Prancūzijoje pirmą kartą bulvė buvo išaugintos 1600 metais, tačiau tik 1616 metais pasiekė Paryžių, kur ji buvo pavadinta "pomme de terre" – žemės obuoliu, bet tik po gero šimtmečio prancūzai pradėjo masiškai auginti ir vartoti mityboje bulves. Ir tam nemažai pasidarbavo agronomas ir vaistininkas Antuanas Augustinas Parmentje (Antoine-Augustin Parmentier), 1737-1813. Jis, būdamas vokiečių nelaisvėje, buvo maitinamas bulvėmis, ir, kai grįžęs į Prancūziją, pamatė pokarinį maisto trūkumą, ryžosi įdiegti į prancūzų mitybą bulves. O tai padaryti buvo tikrai sunku, nes Prancūzijos gydytojai, beje taip pat ir kitų Europos šalių eskulapai, tvirtino, kad bulvės yra nuodingos ir maistui nerekomenduotinos. Prancūzijos parlamentas 1630 metų specialiu įsaku buvo uždraudęs Prancūzijoje sodinti bulves, o nuo 1765 m. Denis Diderot (1713-1784) ir Jean Le Rond D‘Alembert (1717-1783) pradėtoje 35 tomų „Enciklopedijoje, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyne" (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers") rašė, kad bulvės yra ypatingai prastas maistas, tinkantis nebent neišrankiems skrandžiams.
Taigi, Antuanas Augustinas Parmentje pakvietė pietums to meto iškilius karaliaus dvariškius ir mokslininkus, kurių tarpe buvo to meto žymiausias chemikas, biologas ir ekonomistas Antoine Laurent de Lavoisier (Antuanas Loranas de Lavuazjė). Garbūs svečiai buvo vaišinami bulviene, jaučio širdies su bulvėmis troškiniu ir net bulvių vynu.
Pietūs visiems patiko, bulvės buvo reikiamai įvertintos, ir Parmentje 1787 metais gavo iš karaliaus Liudviko XVI leidimą pasodinti bulves šalia Paryžiaus. Karalius netgi skyrė kareivių apsaugą bulvių laukams: kariai dieną saugojo  bulves, o naktį miegojo, kas suprantama patraukė apylinkės gyventojų dėmesį, ir jie ėmė vogti bei savo daržuose sodinti keistus augalus. Štai taip gudrus vaistininkas išpopuliarino bulves.
Būtina pabrėžti, kad Parmentje sukūrė ne tik daug valgių iš bulvių, bulvių vyno gamybą, bet ir surado būdą, kaip iš bulvių gaminti krakmolą. Jis taip pat atrado būdą kaip gaminti cukrų iš cukrinių runkelių, sukūrė nacionalinę duonos kepimo mokyklą Taip vaistininkas išgarsėjo, jis gavo leidimą lankytis karaliaus rūmuose, vėliau jo garbei dėkingi tėvynainiai jo gimtajame mieste Mondidje (Mondidier) pastatė paminklą.
Antoine Augustin Parmantjer (1737-1813)
Keli Parmentje bulvinių patiekalų receptai
Parmentje trinta bulvienė (viena porcija). Įkaitinti puode 24g lydyto naminio sviesto, apkepinti jame 20g kubeliais supjaustytų svogūnų, 100g kubeliais supjaustytų bulvių, užpilti 150g kaimiškos vištienos sultinio, nes iš parduotuvinio vištagyvio gaunasi drumstas ir neskaniai smirdantis, įberti 2g druskos, lauro lapelį, 2 kvapiuosius pipirus ir, uždengus dangtį, virti, kol suminkštės daržovės. Išmetus laurų lapus ir kvapiuosius pipirus, daržoves ištrinti per sietą arba suplakti plaktuvu (blenderiu). 40g kaimiškos riebios grietinėlės suplakti su puse kaimiško kiaušinio trynio, po to į plakinį įpilti porą šaukštų sriubos ir išmaišyti. Galiausiai suplaktą grietinėlę supilti į bulvienę, kiek pakaitinti, bet neužvirinti ir patiekti į stalą. Pilstant į lėkštes, papuošti baziliko šakele arba užbarstyti smulkintais bazilikais. Atleidimo temperatūra  - 70º C.
Parmentje bulvių su jaučio širdimi apkepas. 500g sultinyje su 50g balto sauso vyno, morka, svogūnu, gabalėliu saliero gumbo ir žiupsneliu Provanso žolelių išvirti jaučio širdį (500g) ir supjaustyti plonais griežinėliais.  Į 20g kaimiško sviesto pateptą apkepo formą dėti 500g ką tik pagamintos bulvių košės, ant jos sudėlioti virtos jaučio širdies griežinėlius, ant jų vėl tiek pat bulvių košės, gražiai išlyginti. 100g maltų džiūvėsėlių išmaišyti su 50g smulkintais graikiniais riešutais ir užbarstyti ant apkepo, ant viršaus išdėlioti 50g kaimiško sviesto gabalėlių ir kepti 200º C orkaitėje 10-15 minučių, kol gražiai parus viršus. Patiekti su tirpintu sviestu. Atleidimo temperatūra  - 70º C.
Ir nors rusai internete giriasi, kad Rusijoje bulvės buvo pradėtos auginti caro Petro I laikais, istoriniai faktai tvirtina,  kad jaunasis caras iš Roterdamo išsiuntė Šeremetjevui maišą ne bulvių, o topinambų, liepdamas jas išmėtyti po įvairiais Rusijos gubernijas. Suprantama šitoks keistas eksperimentas nepasiteisino.
Rusijos carų rūmuose bulvės buvo pradėtos mityboje vartoti tik valdant carienei Anai Ivanovai (1730-1740m), o vežamos jos buvo iš Lietuvos ir Lenkijos. 
Rusai patys rašo, kad tik 1765 metais Senato įsakymu į Rusiją iš Prūsijos buvo įvežtos bulvės ir išsiuntinėtos į gubernijas, kur jos turėjo būti kaimiečių sodinamos. Rusai kaimiečiai nemokėdami bulvių auginti, pradėjo neklausyti ir kelti maištus, jie ilgai nenorėjo bulvių nei sodinti, nei vadinti vokiškai – kartofelj.
Valdant Nikolajui I-jam 1840-1841 metais, masiniai „bulvių maištai“ buvo apėmę visas Rusijos gubernijas, kuriuos caro kariuomenė ypatingai žiauriai numalšino, kai kazokai ir rimbais plakė, ir korė maištaujančius valstiečius.
1841 metais  vasario 24 dieną 30000 egzempliorių tiražu nemokamai po visą Rusiją buvo išleistas ir išplatintas caro įsakas „Apie priemones kaip plėtoti bulvių auginimą“, deja net iki 1844 metų Rusijos valstiečiai, nežiūrint į aršias depresijas, maištavo ir bulvių neaugino. Ir tik po to 1917 metų spalių kontrrevoliucijos, kai patys rusai pradėjo galuotis badu, o Ukrainoje buvo badu išmarinti milijonai ukrainiečių, картошка tapo pagrindiniu maisto produktu...
Šiandien pasaulyje bulvių daugiausiai užaugina Kinija, po to Indija ir Rusija. O vienam gyventojui daugiausia bulvių užsiaugina baltarusiai.
Kristupas Radvila, 1585 -1640
Lietuvos istorija rodo kitus dalykus: Kristupas Radvila (1585 -1640) Kėdainiuose rūpinosi įkurdinti vokiečių kolonistus evangelikus liuteronus ir palankių mokesčių dėka skatino juos atvykti į miestą. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių ir kurie čia gautuose daržuose pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tame tarpe ir bulves sau bei Radvilų virtuvei. 1630 metų Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randame, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“. Statinėmis (bačkomis, bosais) matavo –– grūdus bei kitokius biralus.
Kėdainių turguje buvo paplitusi Vilniaus ,,didžioji statinė“ lygi 144 lietuviškiems gorčiams, tai yra apie 404 litrus. ,,Mažoji“ Kėdainių statinė buvo 18 gorčių. Jomis seikėjo grūdus, grikius, lęšius, pupas, žirnius, avižas arklių pašarui, lubinus, medžio anglį, degutą, terpentiną.
Vokiečių kolonistai atsivežė savo statines talpinusias 5 stajas, tai yra 415 litrų.
Jonušas Radvila, 1612-1655
Po penkerių metų naujame miesto rajone, kunigaikščio Kristupo Radvilos sūnaus Jonušo Radvilos (1612-1655) garbei pavadintame Jonušava jau gyveno apie 80 atvykėlių šeimų.
Taigi nuo XVII a. vidurio Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Jonušavos, arba naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai būta antro atvejo, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos religinės bendruomenės. (Žinoma, jog Trakuose buvo juridiškai įteisintos krikščionių ir karaimų bendruomenės).
1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas „I” ir virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Šiame turguje vokiečiai ėmėsi pardavinėti bulves. Pradžioje nedrąsiai, kaip ir kiekviena naujovė lietuviuose, lietuviai pirko paragavimui, paskui pamatę jos naudą, ėmė pirkti bulves sėklai. Pirma dvarai, paskui ir atskiri žmoneliai įjunko į bulvių sodinimą ir valgymą. Kolorado vabalų tada nebuvo, o geros Lietuvos dirvos duodavo apčiuopiamą naudą, sočias ir lengvai išlaikomas maisto atsargas.
Pirmąsias bulves lietuviai vadino “dūlėmis”, “kartupeliais”, “roputėmis”. Vėlesniai laikais, - XVII amžiais pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje kaimuose paplito pavadinimas “bulbos”, “bulbes”, “bulvės” nuo veiksmažodžio “bulbėti”, “bulbenti” (garsai, sklindantys verdant bulves, nors puodai bulbendavo ir verdant pupas, žirnius, įvairias košes...).
Tokiu pavadinimu – “bulbos” tais pačiais laikais bulvės buvo pradėtos auginti ir Lietuvos karalystės didikų dvarų žemėse dabartinėje Baltarusijoje. Paradoksas, bet šių dienų užkietėję „bulbiašnikai“ baltarusiai bene ilgiausiai neaugino bulvių, - net iki 1870 metų baltarusių valstiečiai iš vis neaugino bulvių.
Nors bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti maistui tiktai 1630 metais, iki tol lietuviai mažiausiai kelis tūkstančius metų turėjo maitintis javų, ankštinių, daržovių, žuvies, žvėrienos, mėsos, laukinės ir naminės paukštienos, miško gėrybių, kruopų, miltų, kiaušinių valgiais ir dėl tokios maisto įvairovės ir daugumos, mažiau sirgdavo ir iš bado kažkodėl tai neišmirė.
Vincenta Zavadska 1845 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Gospodyni Litewska czyli nauka utrzymywania porządnie domu i zaoparzenia go we przyprawy, zapasy kuchenne, apteczkowe i gospodarskie. Tudziež hodowania i utrazymywania bydla, ptastwa i innych žywiolow, wedlug sposobow wyprobowanszych i najdoswiadczenskych, a razem najtauszych i najprostszych“, įrodo, kad lietuvių virtuvė turi seną ir garbingą istoriją, ir kiekvienas lietuvis gali didžiuotis savo virtuve taip, kaip tai daro prancūzai, italai ir kitos Europos tautos. Šioje knygoje autorė sudėjo ir metų valgiaraštį, kaip turėtų atrodyti lietuvių pietūs, - per mėnesį ne daugiau 4 kartų patiekalų su bulvėmis. Receptuose nurodoma tik 16 valgių iš bulvių, iš 63 sriubų randame tik 7 sriubas su bulvėmis. Prie karštųjų mėsos patiekalų autorė iš vis nerekomenduoja garnyrų, o iš 118 mėsos patiekalų – tik 19 garnyrų su bulvėmis. Tai rodo, kad prieš 150 metų lietuviai maitinosi žymiai sveikiau, žinojo kad bulvių negalima valdyti su duona, su mėsos, paukštienos ir žuvienos patiekalais. 
1925 metais Kauno ir Marijampolės “Dirvos“ bendrovės leidinyje „Virėja. Praktiškas šeimininkės vadovas“ (296 puslapiai) cepelinų receptų dar nerandame.
1934 metais Žemės ūkio rūmai, propaguodami dar platesnį bulvių ir daržovių auginimą, išleido E. Dargytės knygą „Daržovių valgiai“ (Kaunas, „Spindulio“ spaustuvė, 72 puslapiai). Šios knygos 9-me puslapyje randame štai tokius pirmuosius cepelinų receptus:
 
„MĖSA KIMŠTI TARKUOTŲ BULVIŲ VIRTINIAI
Gerai nuspausti 2½ kg. tarkuotų bulvių sunką; nulupti kelias virtas bulves, jas sutarkuoti ir išmaišyti su nuspaustomis bulvėmis. Pridėjus druskos minkyti, kol pasidarys tąsi masė. Skyriumi paimti ½ kg. maltos jautienos arba kiaulienos (dar geriau – maišytos) ir, pridėjus paspirgintų svogūnų, pipirų ir druskos, išminkyti ir paspirginti. Paėmus kiaušinio dydžio bulvių tešlos gabalą, jį suploti, į vidurį įdėti  mėsos ir, tą mėsą apgaubus tešla, gerai užspausti kraštus, kad verdant virtiniai nepasileistų. Virti reikia verdančiame, pasūdytame vandenyje. Išvirtus virtinius reikia valgyti su spirgintais lašiniais, sumaišius juos su grietine. Mėsos vietoje galima dėti lašinių.
 
VARŠKE KIMŠTI TARKUOTŲ BULVIŲ VIRTINIAI
Bulvinė masė iš 2½ kg. bulvių gaminama taip, kaip mėsa kimštiems virtiniams. Varškei (jos reikia ½ kg.) imti dvi dalis saldaus ir vieną dalį rūgusio pieno. Kai saldus pienas pradeda virti, supilti rūgusį pieną. Sutraukus tuoj nuimti nuo ugnies ir supilti į sūrmaišį, kad nulašėtų. Į tą varškę įdėti du kiaušinius, kelis šaukštus grietinės, druskos ir viską gerai išmaišyti. Virtinius daryti ir virti taip, kaip ir mėsa kimštus virtinius. Valgyti su grietine. Į varškę galima įdėti 150gr. Smulkintų supjaustytų lašinių ir pipirų.“
 
1937 metais Kauno Žemės ūkio rūmai išleido 100 tūkstančių tiražu ir išdalino Lietuvos kaimuose 368 puslapiai leidinį,. „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“. Miestiečiams ši knyga buvo parduodama už 1 litą. Čia 183 puslapyje randame ir atkartotą cepelinų receptą ”Trintų bulvių virtiniai”.
Kitas receptas “Didžkukuliai (cepelinai)” pasirodė po 20 metų knygoje „Šeimininkės vadovas“ Vilnius 1957 metais, psl. 297, bet labai jau tarybiniai ubagiškas: vienam cepelinui reikėdavo paruošti tik 94g trintų bulvių, 94g virtų bulvių, 40g jautienos įdarui ir 12g lašinių spirgų padažui.  Deja, pagal kulinarijos paveldo kanonus cepelinai, neturėdami 100 metų, negali būti traukiami ne tik į lietuvių aukštosios virtuvės, bet ir į kaimo virtuvės kulinarijos paveldą.
Bet lietuviams bulvinis cepelinas per 50 metų ubagiško komunistiniai tarybinio gyvenimo, kai ypatingai trūko maisto produktų, tapo esminiu mitybos objektu, skaniausiu valgiu, ištaigingiausiu patiekalu, be kurio neapsieidavo šventadienių pietūs, iškilesnės puotos, švenčių baliai, krikštynų, vestuvių, šermenų ar pakasynų gedulinės vaišės.
Atkūrus nepriklausomybę, kai lietuviškoje spaudoje pradėjo dirbti mažaraščiai iš kaimo kilę rašliavininkai, tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir grietine tapo jų sotaus valgio supratimo ir garbinimo objektu bei lietuviškumo simboliu...
 Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje į bulvių tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus galvon, kas tiks, kas bus po ranka.
Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti naminėje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių, arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, - juos patiekite su tikra kaimiška grietine, bet ne parduotuvine, nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 10 metų iš vis nebėra.  Įdėkite kaimiškame svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtabūdžių ar kazlėkų, voveraičių ar raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu sviestu, arba įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi su maltais cinamonais ir patiekite juos su saldžiu vaniliniu kaimiškos grietinėlės padažu, - štai Jums bus keli tikrai lietuviški cepelinų receptai...
Lietuviški kaimiški bulvių patiekalai
Nekreipkite dėmesio į kalbininkų pamokslus, jie nekalti, kad neskiria cepelinų ir didžkukulių gamybos būdų. O jei kabinėsis, duokite jiems perskaityti mano straipsnį...
Kaimiškas tarkuotų bulvių cepelinas su mėsa, grietine ir spirgais (vienas cepelinas) - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Vienam lietuviškam kaimiškam cepelinui reikia 100g nusunktų bulvių tarkių, 30g krakmolo, kuris nusistovi nusunktų bulvių skystyje, 50g virtų bulvių, 30g smulkiai tarkuotų svogūnų, 1,5g druskos. Skaniam mėsos įdarui reikia sumalti 30g minkštos tikros kiaulienos mentinės ir 25g rūkytos kiaulės pažandės. Taip pat 12g smulkintų svogūnų pakepinti 10g kiauliniuose taukuose, kol suminkštės, įmaišyti į mėsos faršą, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir būtinai džiovintais mairūnais. Mairūnų daug nedėti, nes jie suteikia kartumo. Kad tarkiai lietuviškiems cepelinams nejuoduotų, farmacininkė ir kulinarė Valerija patardavo į 1 kg tarkių įmaišyti 2,5 g vitamino „C“.
Pasūdytą vandenį užvirinti (1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens), įdėti cepeliną, užvirinti ir virti 20 minučių ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinas nesutrūkinėtų. Verdant daug cepelinų nedėti, nes jie gali sulipti ir ištežti. Valerija į vandenį įpildavo net 50g išlaidinto krakmolo. Karštą cepeliną dėti lėkštėn, šalia papilti 30g karštų spirgų su svogūnais padažo ir 30g grietinės. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.
Spirgai. 1000g šaltai rūkytos kiaulienos šoninės supjaustyti mažais kubeliais ir vos vos apkepinti keptuvėje, kad nesusidarytų daug taukų. Šaldytuve uždarame inde galima savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai“ ir etiketė su pagaminimo data. Išeiga – 700g. Viena porcija – 60g
Spirgai su svogūnais. 500g spirgų, išmaišyti su 500g pasiruotų (pakepintų iki minkštumo) svogūnų, pagardinti 10g druskos, 1g maltų raudonų saldžiųjų paprikų, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Šaldytuve uždarame inde galima laikyti savaitę. Ant indo turi būti užrašas „Spirgai su svogūnais“ ir etiketė su pagaminimo data. Išeiga – 1000g. Viena porcija – 60g
Kaimiški tarkuotų bulvių cepelinai su morkų įdaru ir spirgais – farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. 360g bulvių ir 40g svogūnų sutarkuoti ir nuspausti. Bulvių sunką palikti nusistovėti krakmolui, po to sunką nupilti, krakmolą, 60g maltų virtų bulvių, 4g druskos sudėti į tarkius ir gerai išmaišyti. Įdarui 50g kiauliniuose taukuose pakepintų iki minkštumo tarkuotų morkų išmaišyti su 50g kiauliniuose taukuose pakepintų iki minkštumo svogūnų, 1g druskos, žiupsnelių maltų juodųjų pipirų ir žiupsneliu džiovintų peletrūnų. Iš bulvių daryti paplotėlius, į vidurį dėti paruoštą įdarą ir suformuoti cepelinus. 500g pasūdyto vandens užvirinti, į vandenį įpilti 20g išlaidinto krakmolo, įdėti cepelinus, užvirinti ir virti 20 min. ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. Karštus cepelinus dėti lėkštėn, šalia papilti 60g karštų spirgų su svogūnais padažo. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.
Žemaičių kaimiški trakuotų bulvių cepelinai su kiauliena ir spirgų su grietine padažu - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. 240g bulvių ir 40g svogūnų sutarkuoti ir nuspausti (gausis 120g). Bulvių sunką palikti nusistovėti krakmolui, po to sunką nupilti, krakmolą, 40g maltų virtų bulvių, 2g druskos sudėti į tarkius ir gerai išmaišyti. Įdarui 50g kiaulienos mentinės supjaustyti mažais kubeliais ir išmaišyti su 5g kiauliniuose  taukuose pakepintų iki minkštumo (pasiruotų) svogūnų, 1g druskos, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų ir žiupsneliu maltų kvapiųjų pipirų. Iš bulvių minklės ant delno suploti paplotėlį, į vidurį dėti paruoštą įdarą ir suformuoti cepeliną.  500g pasūdyto vandens užvirinti, į vandenį įpilti 20g išlaidinto krakmolo, įdėti cepelinus, užvirinti ir virti 20 min. (1 kg cepelinų imti 2 litrus vandens) ant vidutinės ugnies atidengtus, kad cepelinai nesutrūkinėtų. Patiekti su 30g spirgučių su svogūnais ir grietine padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad cepelinai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.
Apkepti cepelinai su mėsos faršu - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. Keptuvėje įkaitinti 40g tik lydyto kaimiško sviesto, kuris bet kokiam kepiniui suteikia riešutų skonį, jame iš abiejų pusių apskrudinti keturias puseles cepelinų. Cepelinus sudėti į ovalią lėkštę, užpilti sviestu iš keptuvės, papuošti petražolių ir čiobrelių šakelėmis. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad kepti cepelinai būtų valgomi tik su šakute ir peiliu.
Aukštaičių kaimiški virtų bulvių didžkukuliai su varške ir grietinės sviesto padažu, receptas atsiradęs pokario Aukštaitijoje Dembavos kaime prie Panevėžio ir plačiai paplitęs po Aukštaitiją.
Visi aukštaičiai yra įsitikinę, kad cepelinai būna iš tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tik iš virtų bulvių ir tik su varškės įdaru. Jei kas to nežino, - tas ne aukštaitis.
Aukštaitės gaspadinės 1 kg virtų miltingų bulvių netrina, bet sumala mėsmale, išmaišo jas su penkiais kupinais šaukštais krakmolo, vienu kaimišku kiaušiniu ir 10g druskos. 500g tik kaimiškos varškės pertrina, išmaišo su vienu suplaktu kaimišku kiaušiniu, 5g druskos, 5g smulkiai sukapotų mėtų arba peletrūnų. Iš bulvių tešlos ant delno suploja paplotėlį, į vidurį deda varškės įdarą, suformuoja cepeliną ir, apvoliojusios krakmole, deda ant lentutės. Pasūdytą vandenį užvirina, įmaišo 50g išlaidinto krakmolo ir tik tada deda didžkukulius, užvirina ir verda 8-10 min. ant vidutinės ugnies atidengtus, kad didžkukuliai nesutrūkinėtų. 1 kg didžkukulių ima 2 litrus vandens. Patiekia gausiai užpiltus grietinės sviesto padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad didžkukuliai būtų valgomi tik su šakute, be peilio.
Grietinės sviesto padažas. Aukštaitės 200g lydyto naminio sviesto įkaitina, įdrebia 400g kietos kaimiškos grietinės, pagardina 5-6g druskos, žiupsneliu maltų baltųjų pipirų ir, maišant, užvirina.
 
Kaip jau minėjau cepelinai Lietuvoje išplito po karo. Tarpūkario Lietuvoje leistose kulinarijos knygose minimi išskirtinai bulvių kukuliai. Tarybų laikais kolūkinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: Vilniuje Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvėje, Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro ir 1976 metais liepos 1 dieną Gargžduose duris atvėrė „Bulvė“, kurios gaminamiems cepelinams kompozitorius Benjaminas Gorbulskis sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“. Dainos populiarinimui buvo net išleista vinilinė plokštelė.
Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai pradėjo plisti kolūkių, mažų miestelių bei didelių miestų savitarnos valgyklose. Daug kas iš Klaipėdos ir Gargždų pietauti važiuodavo į Vėžaičius, kur 1979 metais cepelinai buvo pradėti gaminti skanesni nei Gargžduose, nes „Bulvėje“ pakito cepelinų kokybę, skonis ir vaizdas. Tą patį galiu ir šiandien pasakyti, bulvių patiekalai čia neskanūs, purvinos išvaizdos, o kvapai tokie, kad čia po pirmo apsilankymo iš vis nesinori valgyti „Bulvėje“, nes nemaloniais virtuvės kvapais persisunkia net rūbai...
Mano manymu, nušiurusį Gargždų miestui gėdą darantį prastos užeigos pastatėlį su prastos kokybės maisto produktų gaminamais neskaniais ir neišvaizdžiais valgiais, reikėtų iš vis nugriauti, nes ir vieta yra komerciniai nenaudinga, nėra net vietos kur pasistatyti automobilį.
Reprezentacinį specializuotą išskirtinį vienintelį pasaulyje cepelinų restoraną atidaryti buvusiame „Saliute“ arba kitame išvaizdžiame pastate, kurie priklauso Gargždų kooperatyvui, į kurį būtų galima rinktis šeimomis, vežti garbius svečius ir užsienio turistus ir didžiuojantis rodyti turtingą Gargždų kaimišką kulinarijos paveldą. O cepelinų čia galėtų būti su įvairiausiais įdarais: mėsa (aviena, jautiena, kiauliena, lašinukų, triušiena, net žvėriena), paukštiena ir žuviena, bulvių, raugintų ir šviežių kopūstų, brokolių ir kalafiorų, paprikų, pomidorų, agurkų, baklažanų, pupelių, baravykų, šviežių ir raugintų miško grybų, obuolių ir slyvų, vyšnių ir braškių, šviežios varškė, varškės su  lašinukais ir t.t. ir pan.
Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, pakaunės gyvenvietė jau cepelinų sostine savavališkai pasiskelbė, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose, atsakingai pareiškiu, kad tikrų cepelinų nėra !!!
Aplankiau visas Lietuvos restoranus, kavines, užeigas, visas maitinimo įmones, net  kaimo sodybas, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų žemaitiškų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.
Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik ypatingai prasta tarybiniai lietuviško „obščepito“ kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija, išsityčiojimas...
Matyt tai daroma specialiai, kad sumenkinti ir paniekinti pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvę. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos.
Šiandien, kai Lietuvos kulinarijoje vyrauja profanacija, maisto produktų pakaitalų gamintojams, tokiems, kaip „Bernelių užeiga“, „Viči“, „Forto dvaras“, „Čili pica“ valgius gaminantiems iš maisto produktų atliekų, leidžiama atstovauti Lietuvos kulinarijos paveldą užsienyje. Taip sumanyti ir tokiai veiklai leidimus išduoti gali tik tie, kam nusispjauti į kulinaro garbę ir orumą, kuriems būtina žeminti Lietuvos virtuvę.
Norintiems atstovauti Lietuvos maisto produktus ir valgius, neužtenka turėti asmeninių pažinčių ar kyšiams pinigų, nes visų pirma reikia žinoti kas yra tikrasis Lietuvos kulinarijos paveldas.
Kadangi iš tiesų cepelinai pergalingą žygį per Lietuvą pradėjo iš Gargždų, aš siūlau sukviesti krūvon Lietuvos tautotyrininkus, taip pat visus Klaipėdos rajono maitinimo įmonių savininkus, gamybos vedėjus ir virėjus į kurią nors Gargždų maitinimo įmonę, kur aš galėčiau ne tik papasakoti apie cepelinus, bet ir akivaizdžiai parodyti kaip gaminami tikri autentiški žemaitiški cepelinai, cepelinai su įvairių įvairiausiais įdarais, aukštaitiški didžkukuliai ir kiti Lietuvos kaimo bulvių valgiai. Galų gale, priimti atitinkamus standartus, pasižadėjimus, kaip turi būti gaminami autentiški žemaitiški cepelinai ir aukštaitiški didžkukuliai, net išduoti išskirtinius sertifikatus (tam turiu teisę ir turiu sukūręs šiuos sertifikatus). Mokymo metu būtinai reikia procesą nufilmuoti ir patalpinti YOU TUBE. Filmuko fone turėtų skambėti V.Rimavičiaus ir B.Gorbulskio daina „Gargždų cepelinai“.
 Tą nufilmuotą ir nufotografuotą medžiagą atitinkamai paruošti ir patalpinti FACEBOOK, TWITTER ir kituose socialiniuose tinkluose anglų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų, kinų ir pan. kalbomis
 
Taip pat  būtina paruošti atskirą laidą televizijoms apie ruošiamą fantastinę šventę GARGŽDAI – PASAULINĖ CEPELINŲ SOSTINĖ. Mielai patalkininkausiu. Beje, cepelinų ir didžkukulių įdarų gali būti įvairiausių, tam būtų galima paskelbti tarptautinį konkursą, o vėliau išleisti ir specialų prabangų kulinarijos leidinį.
Aukštaičių kaimiški bulbonai su varške ir grietine. Bulbonai – tai XVIII amžiuje aukštaičių kaimiškoje virtuvėje atsiradę purūs, minkšti virti kukuliai. Jų švelni, tiesiog šilkinė konsistencija, idealiai subalansuotas bulvių, miltų ir varškės skonis bei kvapas ypatingai dera prie rūgščios kietos kaimiškos grietinės. (Beje, parduotuvėse grietinė parduodama pagaminta iš aliejaus, cheminių grietinės skoniklių, kvapiklių, spalviklių, citrinos rūgšties bei želatino...) Šie kukuliai išplito visoje Lietuvoje, bet kitose kraštuose buvo gaminami tik į ten nutekėjusių aukštaičių. Dzūkės, sūduvės, žemaitės verčiau ruošdavo varškės virtinukus be bulvių. Aukštaitės mėgsta bulbonus dėti į vištienos sultinį, duoti su troškintos mėsos ar paukštienos patiekalais.
Aukštaitės 150 g  kaimišką varškę ištrina ir išmaišo su vienu suplaktu kiaušiniu ir 5 g druskos. 300 g virtų miltingų bulvių kaip senovėje netrina, bet sumala mėsmale, išmaišo jas su 200 g išsijotų kvietinių miltų, ištrinta varške ir dviem šaukštais kaimiško pieno. Po to iš tešlos iškočioja piršto storio volelius, juos supjausto vienodo dydžio ripkelėmis. Tuomet kiekvieną ripkelę spausdamos paritina per tarkos antrąją pusę, kas pasidarytų gražus reljefas. Pasūdytą vandenį užvirina, sudeda bulbonus, užvirina ir verda 10 min. ant vidutinės ugnies atidengtus. 1 kg bulbonų ima 1,5 litro vandens. Patiekiant, ant buljonų ir šalia jų negailėtos padrebia kietos kaimiškos grietinės. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. Stalo etiketas reikalauja, kad bulbonai būtų valgomi tik su šakute, be peilio. Kaimiečiai senovėje bulbonus valgydavo šaukštu, - būtų įdomi atrakcija kaimo turizmo sodybų ir kaimiškų valgyklų svečiams...
Anykštėnų kukorai. Bulviniai kukorai su šviežių kopūstų ir virtų kiaušinių įdaru – tai išskirtinis anykštėnų valgis, labai greitai išplitęs po visą Lietuvą. Jų forma ir spalva, primenanti svogūnus, gardi, traški plutelė ir švelnus aksominis šviežių kopūstų su kiaušiniais įdaras gali stebinti net žymiausius pasaulio gastronomus, gurmė ir gurmanus.
2 kg virtų miltingų bulvių netrinti, bet sumalti mėsmale, išmaišyti jas su penkiais kupinais šaukštais krakmolo, vienu išplaktu kaimišku kiaušiniu ir 15g druskos. 1500g kopūstų smulkiai supjaustyti ir pagardinti druska. Kopūstus sudėti į prikaistuvį ar puodą, įpilti 80g kaimiško pieno, uždengti dangtį ir troškinti, kol suminkštės. Po to sudėti 100g tirpdyto kaimiško sviesto, išmaišyti ir dar 10 minučių troškinti. Atvėsinti. Kietai išvirti 5 kiaušinius ir smulkiai sukapoti. Atvėsintus kopūstus išmaišyti su kiaušiniais, 1g džiovintų peletrūnų ir 1g maltų kvapiųjų pipirų. Paskui iš bulvių minklės suploti paplotėlį, dėti įdarą, suformuoti svogūno formos bandelę ir dėti ant kepimo popieriais išklotos skardos. Bandeles aptepti kiaušinio su pienu plakiniu ir kepti 200°C 20 minučių. Iškeptas bandeles aptepti sviestu. Mūsų laikais turtingesni aukštaičiai kukorus gražiai apskrudina šiuolaikinėse gruzdintuose (fritiūrinėse). Čia būtina pabrėžti, kad tik aukštaičiai į savo kukorus dėdavo šviežių kopūstų su kiaušinais įdarą, nes tik jie vieni mokėjo taip piene pašutinti kopūstus, kad dingdavo kai kam nemalonus kopūstų kvapas. Dzūkės, sūduvės, žemaitės dėdavo raugintų troškintų kopūstų įdarą, bet tai jau ne tas, nelieka subtilios kukorų skonio ir kvapo dermės...Kukorus galima patekti vienus arba su įvairiais pavilgais.
 Nereikia net aiškinti, kad užsienio svečiams bulviniai kukorai ir išvaizda, ir skoniu, ir kvapu, ir galimybėmis patiekti su įvairiais pavilgais būtų daug įdomesni ir priimtinesni, nei vargano vaizdelio riebiais spirgais užpilti cepelinai. Bijau, kad mažai mokslų gavusiems ir kukorų neragavusiems žiniasklaidininkams šis mano patarimas liks nesuprastas, - jie ir toliau, kaip marionetės, užsienio svečių klausinės kaip jiems patinka riebiais spirgais ir erzacgrietine užpilti bei sulfidais balintų bulvių cepelinai...
Žemaitišks spragins. 500g kanapių sėklų arba sėmenų, uždengus dangtį paspraginti. Šaukštą spragintų kanapių ar sėmenų atidėti, o kitas sumalti kavamale su 50g džiovintų svogūnų. Maltas kanapes arba sėmenis išmaišyti su nemaltomis (valgant skaniai traškės) ir 50g druskos. Spragins duodamas su karštomis bulvėmis (tam geriausiai tinka nemiltingos, nesukretančios bulvės), virtomis su odele. Valgytojai bulves nusilupa ir valgo pasidažydami į spraginą.
Lietuvininkų - šišioniškių spraginas. 100g smulkiais kubeliais supjaustytų svogūnų apkepinti iki pagels ir suminkštės 10g aliejaus.  500g kanapių sėklų arba sėmenų, uždengus dangtį paspraginti. Šaukštą spragintų kanapių ar sėmenų atidėti, o kitas sumalti kavamale. Maltas kanapes arba sėmenis išmaišyti su nemaltomis (valgant skaniai traškės), 50g druskos ir pakepintais svogūnais. Spraginas duodamas su karštomis bulvėmis (tam geriausiai tinka bulvės, kurios verkia), virtomis su odele. Valgytojai bulves nusilupa ir valgo peiliu spraginą užsitepdami ant bulvės.
Kaimiškas kugelis su grietininiu spirgų ir svogūnų padažu (viena porcija).  40g rūkytos kiaulienos šoninės paspirginti, paskui juose pakepinti 30g svogūnų. 470g bulvių sutarkuoti, nupilti skystį, užplikyti 95g verdančio kaimiško pieno, paskui sumaišyti su paspirginta šonine su svogūnais, 10g kiaulinių taukų, 5g druskos, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Masę dėti į aliejumi (dar geriau kiauliniais taukais) pateptą skardą ir kepti 180º C orkaitėje 40 minučių, kol gražiai apskrus ir parus. Patiekti su 60g spirgučių su svogūnais ir grietine padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.  
Spirgų su svogūnais ir grietine padažas. Užvirinti 20g vištienos sultinio su 10g kaimiškos grietinės, kai užverda, įberti 30g spirgų, 10g pasiruotų svogūnų, žiupsnelį maltų muskato riešutų ir dar 5 minutes pavirti. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.  
Kugelis su įkepta kiaulės koja (arba kiaulės ausimis) ir grybų padažu (viena porcija). 470g bulvių užplikyti 95g verdančiu kaimišku pienu, sumaišyti su 26g spirgų, 10g kepintų svogūnų, 5g druskos, 0,5g maltų baltųjų  pipirų. Į aliejumi pateptą apkepo formą dėti 100g virtos kiaulės kojos puselę (arba 100g virtų supjaustytų kiaulės ausų), užpilti paruoštais tarkiais ir kepti 180 temperatūros orkaitėje 40 minučių. Patiekti su 60g grybų padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.
Spirgų su svogūnais ir grietine padažas. Užvirinti 20g vištienos sultinio su 10g kaimiškos grietinės, kai užverda, įberti 30g spirgų, 10g pakepintų (pasiruotų) svogūnų, žiupsnelį maltų muskato riešutų ir dar 5 minutes pavirti. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.
Kaimiški bulviniai rageliai su vištienos įdaru ir grietinės grybų padažu - farmacininkės ir kulinarės Valerijos Gedžienės iš Gargždų 1960 metų receptas. 140g gerai nuplautų bulvių su lupena išvirti, nulupti, bulves sutrinti, įdėti 10g kvietinių miltų, įmušti ketvirtį kiaušinio, įberti 1,5g druskos. Įdarui su prieskoninėmis daržovėmis išvirti vištienos filė. 40g vištienos sumalti su 10g pakepintų svogūnų, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir džiovintais peletrūnais. Iš paruoštos tešlos suploti pailgą paplotėlį, įdėti volelį vištienos įdaro ir suformuoti ragelį. Ragelį pavolioti kiaušinio pakinyje, maltuose džiūvėsėliuose ir kepti karštuose riebaluose. Geriausiai kepti gruzdintuvėje, kol gražiai iš abiejų pusių parus. Patiekti su grietininiu sviesto padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.
Grietininis grybų padažas. 10g lydyto naminio sviesto (galima ir saulėgrąžų aliejaus) apkepinti 12g smulkiai supjaustytų svogūnų ir 60g plonais griežinėliais supjaustytų grybų (skaniausiai būtų baravykai), ant viršaus uždėti 40g kaimiškos grietinės ir, maišant, užvirinti.
Kaimiški bulviniai svilbikai (jokiu būdu ne profanų arba mažamokslių virėjų vadinami švilpikai, nes kiekvienas aukštaitis paaiškins, kad švilpikais yra virtiniai su uogomis, kurie kandant „švilpia“) su grietininiu grybų padažu (viena porcija), receptas atsiradęs Aukštaitijoje XVIII amžiuje ir plačiai išplitęs Lietuvoje. 250g gerai nuplautų bulvių su lupena išvirti, nulupti, bulves sutrinti, įdėti 50g išsijotų kvietinių miltų, įmušti kiaušinį, įberti 2,5g druskos. Paruoštą tešlą, iškočioti 0,5cm storio lakštu ir supjaustyti 4x4 cm dydžio rombais. Rombus dėti ant miltais pabarstytos skardos ir kepti apverčiant, kol gražiai iš abiejų pusių parus. Patiekti sočiai užpylus grietininiu grybų padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C. 
Kaimiški bulviniai vėdarai (viena porcija), kilę iš Mažosios Lietuvos XVIII amžiuje. Švariai ir gerai išplautas žarnas ištrinti druska su česnaku. 240g nusunktų bulvių tarkių užplikyti 24g karštu pienu, išmaišyti su 10g smulkiai supjaustytais lašiniais, 20g kepintų svogūnų, 2,5g druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų, žiupsnelį maltų muskato riešutų ir nekietai prikimšti žarnas. Skardą patepti taukais, pripilti truputį vandens, laisvai sudėti žarnas ir kepti 15-20 min. 180 temperatūroje. Kad vėdarai kepant nesusproginėtų, žarnas prikimšti laisvai ir, svarbiausiai, dėti subadytas į labai įkaitintą orkaitę. Kepant retkarčiais palaistyti riebalais. Patiekti su 60g spirgų su svogūnais padažu. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.
Bulviniai vėdarai su spirgais ir grietine keptuvėlėje, kilę Panevėžio Rajkoopsąjungos maitinimo įmonėse 1975 metais, dabar gaminami tik užeigoje „Pas Veltą“ Panevėžio rajone Dembavos kaime. Gerai išplautas žarnas ištrinti druska su česnaku. 240g bulvių tarkių užplikyti 24g karštu kaimišku pienu, išmaišyti su 10g spirgų, 20g pasiruotų svogūnų, 2g druskos, 0,05 g maltų baltųjų pipirų, 0,05g džiovintų mairūnų ir nekietai prikimšti žarnas. Skardą patepti aliejumi, pripilti truputį vandens, laisvai sudėti žarnas ir kepti 15-20 min 180 temperatūroje. Kad vėdarai kepant nesusproginėtų, žarnas prikimšti laisvai ir, svarbiausiai, dėti subadytas į labai įkaitintą orkaitę. Retkarčiais palaistyti riebalais. Taip galima vėdarų prikepti daug, kelioms dienoms, kas labai naudinga yra maitinimo įmonėms. Klientams užsakius, į ketinę keptuvėlę įdėti 300g jau iškepto vėdaro, užpilti 60g spirgų su grietine padažu ir pakaitinti ant dujinės arba orkaitėje. Atleidimo temperatūra  - 65-70º C.
Kaimiškas šventinis virtų bulvių vyniotinis su grybais ir grietininiu sviesto padažu, kilęs iš Mažosios Lietuvos XVIII amžiuje. Įdarui 20g lydyto sviesto pakepinti 100g smulkintų svogūnų, 600g plonais griežinėliais supjaustytų miško grybų, 4g druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų, žiupsnelį džiovintų čiobrelių ir patroškinti. Po to 500g virtų bulvių nulupti, sugrūsti arba sumalti mėsmale, įmušti vieną kiaušinį, įdėti 60g tirpinto sviesto, įberti 100g  manų, 100g kvietinių miltų,  7g druskos ir suminkyti tešlą, iš kurios ant miltais pabarstytos virtuvinės plėvelės iškočioti  2cm storio 40 cm pločio paplotį. Ant papločio sudėti grybų įdarą, plėvelės pagalba susukti vyniotinį, užspausti kraštus, viršų patepti grietine arba kiaušini plakiniu ir kepti 180 laipsnių karščio orkaitėje, kol gražiai parus. Iškepusį vyniotinį supjaustyti ripkomis, papuošti krapų šakelėmis ir patiekti su grietininiu sviesto padažu.
Grietininis sviesto padažas. 200g lydyto kaimiško sviesto įkaitinti, įdėti 400g kaimiškos grietinės ir, maišant, užvirinti. Galima pagardinti druska ir maltais baltaisiais pipirais.
Jurbarko bulviniai kukuliai, XVIII amžiaus receptas. 700 g virtų bulvių sutrinti (dabar geriau sumalti mėsmale), įberti 200 g išsijotų kvietinių miltų, įmušti vieną kaimišką kiaušinį, įberti 8 g druskos ir išminkyti tešlą. Suformuoti graikinio riešuto dydžio kukulius ir išvirti pasūdytame vandenyje su šlakeliu aliejaus. Jurbarkiečiai šiuos kukulius valgo ir pusryčiams, ir per pietus, ir vakarienei su įvairiais riebiais padažais.
Šilutės krašto bulviniai kukuliai, XVIII amžiaus receptas. 1 kg nuvalytų bulvių, pusės svogūno, česnako skiltelės, 250 g kvietinių miltų, dviejų kaimiškų kiaušinių, 50 g kaimiško sviesto, 10 g druskos, žiupsnelio maltų baltųjų pipirų.
Bulves išvirti pasūdytame vandenyje su smulkiai supjaustytu svogūnu ir česnaku, dalį vandens nusunkti ir sutrinti, kad gautųsi bulvių košė. Košę išmaišyti su išsijotais miltais, suplaktais kiaušiniais, ištirpintu sviestu, druska ir maltais baltaisiais pipirais. Iš masės formuoti graikinio riešuto dydžio kukulius ir virti pasūdytame vandenyje su šlakeliu aliejaus. Šilutiškiai šiuos kukulius valgo vienus su sviesto arba sviesto grietinės padažais, keptais svogūnais, deda prie mėsos, paukštienos arba žuvienos karštųjų valgių
 
O dabar noriu priminti savo draugo dzūkelio inteligento, enciklopedisto ir kalambūro keletą jo iš Švendubrės į Vilnių atsivežtų ir vėliau visų pamėgtų lengvai ir greitai pagaminamų bulvių valgių receptų.
Lietuvos inteligentai studentaudami tikrai elnienos muštinių ir įdarytų jerubių nevalgė, nes visuotinos ubagystės, bet užtat entuziastingais komunizmo statybos laikais studentų maistas buvo vienas - keptos bulvės.
Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su grietinėlės padažu
(receptą išmoko iš močiutės, kuri tarnavo Doria-Dernalovičius
Leipalingio dvare virėjo Aloyzo Ricieliaus padėjėja),
Į trečdalį puodo įpildavo vandens, jį užvirindavo, įberdavo nubrauktą šaukštą druskos. Pusę kilogramo vienodo dydžio šviežių jaunų bulvyčių gerai nuplaudavo, sudėdavo į puodą ir virdavo tik 10 minučių. Paskui vandenį nupildavo, bulvytes dar pakaitindavo, kad išgaruotų drėgmė.
Britvoną ištepdavo kaimišku atsivežtu sviestu, atgal sudėdavo bulvytes, apdėdavo jas sviesto gabaliukais, britvoną įšaudavo į jau įkaitintą orkaitę ir 180ºС temperatūroje  kepdavo 20 minučių.
Per tą laiką į keptuvę įdrėbdavo apie 50g kaimiško sviesto, taip pat sočiai kaimiškos grietinės (apie 200g), viską užvirindavo, dar įberdavo smulkintų krapų šaukštą, pagardindavo druska ir maltais juodaisiais pipirais.
Išėmęs britvoną iš orkaitės ant bulvių užpildavo šį padažą, užbarstydavo dažniausiai salierų lapeliais ir patiekdavo į stalą su šviežiais ridikėliais. Pabandykite, -  amo neteksite.
 Visi prašydavo recepto, bet ne visi sugebėdavo pasigaminti, nes juk nerašysi, kad bulvytės turi būti tik iš Švendubrės ir tik jaunos, tik šviežios, kvapnios, netręštos cheminėmis trąšomis, kad ir ridikėliai turi būti ką tik išrauti iš mamos daržo, kurių švelnūs, traškūs lapeliai yra valgomi, kad šiam patiekalui netinka parduotuvių šių laikų erzacgrietinėlė ir erzacsviestas, o tik tikri kaimiški...
Beje, kai parsiveždavo iš mamos ar giminių stiklainyje tikro kaimiško sviesto, užpilto sūrymu, virdavosi bulvių pagal bočiaus pamokymus: dar studentas iš Švendubrės atsivežtas bulves labai gerai nuplaudavo, perpjaudavo per pusę, sudėdavo į verdantį vandenį, įberdavo negailėdamas gerą saują druskos, nes taip išvirtos bulvės būdavo ypatingai skanios. Valgydavo su visais kambariokais užsitepdami bulves kaimišku sviestu, o šitaip pavaišintos panos po to  tirpdavo, kaip tas sviestas, net paplonintu liežuviu įkalbinėjimų nereikėdavo.
Bičiulis valgiui gaminti indų ne taip jau daug turėjo, bet iš močiutės paveldėtą britvoną (storo ketaus emaliuotu vidumi ir su dangčiu troškinimo indą, dedamą į orkaitę) atsivežė į Vilnių dar studentaudamas, nes jame pagaminti valgiai (troškiniai) visada puikiai išeidavo ir nostalgiškai primindavo gimtuosius namus. Studentu būdamas net bulves kepdavosi kitaip nei kiti, - tik britvone: viryklės kaitrės būdavo amžinai užimtos, o jų viryklių orkaitėse studentai, net panos valgio nemokėjo gamintis, tai draugelis ir naudojosi proga, kita vertus, ruošiant valgį britvone, nėra reikalo visą laiką stovėti prie plytos, - orkaitėje maistas, kaip duonkepėje krosnyje, pats gaminasi.
Studentiškai orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su sūrio luobele
Išvirdavo puskilogramį gerai nuplautų bulvių pasūdytame vandenyje, nes virtos bulvės orkaitėje geriau ir greičiau iškepa, neluptas supjaustydavo griežinėliais, sudėdavo į kaimiško sviesto gabalu išteptą britvoną. Suplakdavo 6 kiaušinius, supildavo plakinį ant bulvių, suberdavo 3-5 smulkiai supjaustytas česnako skilteles, užtarkuodavo kokius 200g riebaus naminio sūrio ir šaudavo neuždengtu dangčiu britvoną į orkaitę, po gero pusvalandžio išimdavo ir pjaustydavo gabalais kaip kokį pyragą. Britvone keptos bulvės pasotindavo visus keturis kambariokus, net ir šiandien sutikti studijų bendrai seilę varvindami prisiminimus ir kalbas pradeda nuo britvone keptų bulvių, kurias tada vadino Švendubrės bulviniu tortu...
Vėliau, kai draugas pradėjo gauti atlygį už darbą ir galėjo kai kurių maisto produktų nusipirkti parduotuvėje, tai retu laisvalaikiu mėgdavo pasigaminti pagerintą bulvių kepinį:
 
 
Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su pomidorais ir svogūnais
Išverda puskilogramį gerai nuplautų bulvių pasūdytame vandenyje, neluptas supjausto griežinėliais, sudeda į sviesto gabalu išteptą britvoną, ant bulvių sudėlioja poros svogūnų plonus griežinėlius, keturių pomidorų griežinėlius, sumėto 50g kaimiško sviesto kubelių, pagardina druska, maltais juodaisiais pipirais, šiek tiek užtarkuoja muskato riešuto ir galiausiai ant viršaus užmeta kokius 300g plonai supjaustytos karšto rūkymo šoninės, uždengia dangtį ir pusvalandį 150-180 laipsnių temperatūroje kepa.
Dabarties retsykiais, kai šauna galvon pasimaitinti nesveikai, bet sočiai, nusiperka majonezo, tai tą kepinį negailėdamas aptepa majonezu ar apibarsto tarkuotu fermentiniu sūriu, bet tada, kad ant bulvių kepsnio susidarytų traški luobelė, dar reikia kokia 10 minučių pakepinti nukėlus dangtį. Kita vertus, taip draugas daro tada, kai susirenka mėgstantys pavalgyti  bičiuliai - rajūnai.
Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su baravykais
Kai grįžta iš grybautės ir, kaip visada, atsiveža gerą krepšį cikrinių, baravykus su svogūnais pakepina svieste. Išverda puskilogramį gerai nuluptų ir nuplautų bulvių pasūdytame vandenyje, nes virtos bulvės orkaitėje geriau ir greičiau iškepa, supjausto griežinėliais, sudeda į sviesto gabalu pateptą britvoną, ant bulvių gražiai sudėlioja keptus baravykus, pagardina druska ir maltais juodaisiais pipirais, sočiai užpila kaimiška grietine, sumėto 50g kaimiško sviesto gabalėlių, ir nedengdamas dangčiu, 150 -180 laipsnių temperatūroje kepa 20 minučių.
Orkaitėje britvone (troškintuve) keptos bulvės su baklažanais
Kai turguose ar parduotuvėse retsykiais nusiperka daržovių, pasikviečia 5-6  bičiulius ir iškelia daržovių puotą. Daržoves nuvalo, į britvoną įpila gerą pliūpsnį saulėgrąžų aliejaus, dugną padengia morkų griežinėliais, ant jų sudėlioja kilogramą bulvių, supjaustytų plonais griežinėliais, kilogramą griežinėliais supjaustytų baklažanų, pusę kilogramo kvadratėliais supjaustytų raudonų saldžiųjų paprikų, tris svogūnus taip pat supjaustytus plonais griežinėliais, užpila stikline vandens, uždengia dangtį ir troškina orkaitėje pusvalandį. Per tą laiką išlenkia taurelę kitą stumbrinės (būtent stumbrinė yra draugo gaminama degtinė – į puslitrį naminukės reikia įmerkti tris stumbražolės lapelius ir metus traukinti), sutrina arba mėsmale sumala pusantro kilogramo pomidorų, pagardina juos preseliu išspaustomis 5-6 česnakų skiltelėmis, druska ir maltais juodaisiais pipirais. Nukelia nuo britvono dangtį, užpila pomidorų trintinį, vėl uždengia britvoną ir dar pašauna orkaitėn 15 minučių. Išėmęs iš orkaitės nukelia dangtį, daržoves apibarsto šviežiomis kvapiomis žolelėmis: kartais bazilikais, kartais kalendromis; čiobreliais, krapais, peletrūnais, petražolėmis ar mairūnais, - ką gauna pirkti ar ką bičiuliai atsineša. Tada vėl uždengia dangtį, kad daržovių troškinys sutrauktų žolelių aromatą. Patiekia stalan su visu britvonu ir kai tada nukelia dangtį, prasideda tikra lukulų puota.
Greiti mažai rauginti agurkai
Mano draugo prieš 30 metų atrastas agurkų rauginimo būdas net žymiausius kulinarus stebina, tačiau iš tiesų viskas atsirado netyčia – per tingėjimą ir laiko trūkumą: šviežius agurkus supjaustė griežinėliais, pagardino druska, maltais juodaisiais pipirais, užbarstė smulkiai sukapotais česnakais ir krapais. Staiga jį su reikalais iškvietė iš namų porai valandų. Grįžęs rado ant stalo paliktus agurkus, paragavo ir patiko, nes jie tapo šviežiai raugintais.
Vėliau šį būda patobulino: 6 mažiems agurkėliams nupjauna galus, agurkėlius išilgai perpjauna pusiau, apibarsto šaukštu druskos, 3 skiltelėmis česnako, kurias dabar nebepjausto, o išspaudžia specialiu preseliu, sočiai apibarsto smulkiai sukapotais krapais, sudeda į polietileninį maišelį, kurį parsineša iš parduotuvės, maišelį užriša, agurkus gerokai pakrato ir deda į šaldytuvą. Po 5 minučių agurkėliai tampa šviežiai raugintais, valgant maloniai gurgžda...
Bulviniai sklindžiai su sezamu
Kai mano draugelis darbo reikalais lankėsi Armėnijoje, ten Jerevane Mesropo Maštoto vardo Matenadarane senųjų rankraščių saugykloje rado, kad armėnų gydytojai tarnavo Kęstučio ir Vytauto dvaruose, o armėnų pirkliai netgi buvo įsteigę Lietuvoje savo prekybos faktoriją ir į Lietuvos karalystę veždavo šilką, prieskonius, ginklus, brangakmenius, net sezamą. Jis taip pat senuose rankraščiuose rado, kad Aleksandras Makedonietis, užėmęs Armėniją čia pirmą kartą pamatė ir paragavo sezamų, juos ypač pamėgo ir išplatino visame pasaulyje.
Draugelis anuomet Jerevano turguje nusipirko sezamų sėklų, kurias jam plepus armėnas supylė į iš laikraščio susuktą tūtelę. Dabar bepigu – sezamo sėklų galima gauti bet kokioje maisto parduotuvėje.
Namuose, kai gaminosi savo pamėgtas bulves britvone, liko geras puskilogramis virtų  bulvių. Kai į svečius atėjo panelė (tyčia nesakysiu kas), tai tas bulves alaus buteliu sugrūdo, įbėrė 100g kvietinių miltų, 50g sezamo sėklų, 50g maltų džiūvėsėlių, 50g tirpinto kaimiško sviesto, porą šaukštų kaimiškos grietinės, įmušė du kiaušinius, pagardino druska ir maltais juodaisiais pipirais, gautą minklę gerai išminkė, formavo delno dydžio sklindžius ir kepė juos įkaitintame lydytame svieste.
Kad dar labiau užkariautų panos širdį, atsivežtus iš namų 200g kaimiškos varškės, išplakė su 200g kaimiškos grietinės, vienos citrinos sultimis, pagardino druska ir maltais juodaisiais pipirais. Šitą varškės padažą patiekė prie bulvinių sklindžių. Suprantama, pana nutilo iki ryto, o tada jau beliko vien technikos dalykai...
Orkaitėje britvone su jautienos faršu troškinti bulviniai sklindžiai
Draugas niekada neklysdavo vadindamas patiekalus savo vardais, - štai ką reiškia tikras inteligentas. Jis, beje, ir mane išmokė skirti blynus nuo blynelių, o blynelius nuo sklindžių. Jo bičiuliai pasakojo, kaip jis garsiai, girdint miniai valgančiųjų, traukdavo per dantį  „Šešupės“, „Palangos“, „Vilnelės“, „Neringos“, „Dainavos“ administratores. Pasikvies, būdavo, „Šešupės“ administratorę ir pradeda ją kamantinėti, kur dingo bulviniai blynai, kodėl vietoje jų atnešė bulvinius sklindžius, gal neužteko bulvių, gal tarkių nesuspėjo pasigaminti... Spoksodavo į jį administratorė naivios karvės akimis ir nieko nesuprasdavo, nes jai tuteišytei, gi, dzin, kas tas blynas, ar kas tas sklindis, bet po tokių kalbu ne vienas vilnietis įsidėmėjo minimus skirtumus.
Mano draugelis savo gimtadienio šventėms prikepa gerai paskrudintų delno dydžio bulvinių sklindžių, sudeda juos į britvoną, ant viršaus suberia jautienos faršą, pagardintą druska, maltais juodaisiais pipirais ir čiobreliais, ant viršaus sudėlioja likusius sklindžius, užpila sočiai kaimiškos grietinės ir šauna britvoną į įkaitintą orkaitę geram pusvalandžiui.
Po to ištrauktą iš orkaitės britvoną deda ant padėklo stalan,  iš šaldytuvo išima savo darbo stumbrinės (60% alk. dzūkiškoje raginukėje trys šviežios stumbražolės traukintos mažiausiai mėnesį). Deda ant stalo iš šaldiklio ledukais apšalusias senovines smetoniškas taureles ant kojelių, įpila stumbrinukės, - toks pasklinda aromatas, kad užsimerki ir jauti esąs net pačiame Raigardo slėnyje. Visiems padarius po burnelę, atveria savo stebuklingąjį britvoną, - štai tada ir prasideda tikra vyriškos kompanijos puota.
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
Melnragė, 2008-09-24. Redaguotas 2013 m. gruodį.
 
 
 ·  Translate
1
1
VADOVALDAS's profile photo
Add a comment...
 
PASIŪLYMAS, KAIP DIDINTI ALAUS APYVARTĄ
IR GAUTI DIDESNĮ PELNĄ
 
Šiandien dvarų, miestų ir miestelių kavinių, užeigų, užkandinių ir kaimo turizmo sodybų savininkai, neturėdami išmanių restoraninio verslo vadybininkų, mažai žino ir todėl nemąsto, kaip būtų galima didinti alaus apyvartą, nes alus turi didesnę ar mažesnę paklausą.
Tačiau geri vadybininkai supranta, kad paklausą reikia formuoti ir tam Lietuvoje galėtų pasitarnauti mūsų tautos alaus gėrimo tradicijos.
Prekyba alumi šiandien Lietuvos restoranuose yra atiduota į mažai raštingų barmenų rankas, kurie mažai išmanydami apie alų, sugeba jį tik įpilti į bokalus. Ką nors įdomesnio, patrauklesnio klientams sugalvoti jiems dar neišeina.
Didesnius pinigus alus atneš tada, kai iš alaus bus gaminami ir įvairūs alaus gėrimai. Įpilti į bokalą alų sugeba kiekvienas net ir indų plovėja, tačiau dvarų, miestų ir miestelių kavinių, užeigų, užkandinių ir kaimo turizmo sodybų savininkai turėtų reikalauti iš savo darbuotojų mokėjimo klientams pasiūlyti žymiai daugiau, juolab, kad Lietuva nuo seno visame pasaulyje garsėjo savo gabumais gaminti iš alaus daug nuostabių gėrimų, sriubų ir valgių.
Alaus istorijos bėgyje kaskart atsiskleisdavo vis naujos ir dar nežinotos jo gydomosios savybės. Senovės šumerų gydytojai rekomenduodavo gyvu alumi skalauti burną, kad sumažinti dantų skausmą. Viduramžiais gyvu alumi varydavo kepenų akmenis. Po ilgų kelionių gyvu alumi trindavo kojas, o kosmetikoje gyvas alus buvo panacėja senstančiai odai, tad gražuolės, norėdamos turėti gražią, lygia, nesiraukšlėjančią odą, dažnai prausdavosi gyvu alumi.
Filipas Aureolis Teofrastas Bombastas fon Hohenheimas – Paracelsas (1493-1541m.) žymusis viduramžių gydytojas ir gamtininkas, jatrochemijos pradininkas gyvu alumi gydė kepenų ir kvėpavimo takų ligas. Be to kiekvienai ligai jis rekomenduodavo ir atitinkamą alaus rūšį.
Čekų gydytojai tikino, kad gyvas šviežiai pagamintas alus yra patikimas vaistas prieš cholerą. Ir iš tiesų, - choleros bacilos alaus tirpale žūdavo per kelias minutes. Tas dalykas yra istoriškai patvirtintas, nes bravorų darbininkai niekuomet nesirgdavo cholera
O jau XVIII a. ir XIX a. pradžioje vaistus rekomenduodavo gerti su gyvu alumi.
Gyvas šviežias alus buvo laikomas geru tonizuojančiu, dezinkefuojančiu ir organizmą stiprinančiu gėrimu.
Gamtatikiškose šalyse, ypač Lietuvoje, kur gydymas būdavo paremtas istoriškai praktiškai patikrintomis tradicinėmis homeopatinio gydymo žiniomis, daug vaistų buvo sukurta su gyvu alumi.
Suprantama, šiandienos medicina, išskirtinai ir ištikimai tarnaujanti chemijos pramonei, į alų žiūri atsainiai. Antra vertus, kai šiandien tikro gyvo alaus didieji alaus gamintojai jau nebegamina (tikras gyvas alus negali būti pasterizuojamas, į jį negalima dėti konservuojančių priedų), nes alus lietuvių tarpe yra tapęs atsigėrimo ir pasigėrimo gėrimu, ir dėl tų prasigėrėlių, ko blogo, alus jau „nebetenka“ tikrosios savo gydomosios vertės. Nesenai vykdyta Baltijos šalių gyventojų apklausa kuo malšintų troškulį parodė, kad estai, latviai, lenkai troškuliui malšinti pasirinko vandenį, baltarusiai - girą, o lietuviai sutartinai vieningai – alų.
Be to, prieš alaus gydomąsias savybes pasisako ir kai kurie mokslininkai, vykdantys specialaus užsakymo alaus tyrimus, kad žmonėse diskredituoti alaus vartojimą ir padaryti juos cheminių vaistų vergais. Šie „mokslininkai“ teigia, kad alus kenkia širdžiai ir kepenims, bet, tuo pačiu, jie nutyli kokie buvo tirti išgerto alaus kiekiai – šie tyrimų rezultatai buvo gauti po to, kai kiekvienas tiriamasis kasdien išgerdavo po 10 bokalų alus. Duokite tiek išgerti gryniausio šaltinio vandens – rezultatai bus tokie pat. Kitaip sakant, alaus poveikis žmogaus organizmui visų pirma priklauso nuo išgerto alaus kiekio.
Daug alaus negalima gerti sergantiems skrandžio opa ir gastritu su padidintu rūgštingumu, tačiau dozuojami gyvo šviežio alaus kiekiai su atitinkamomis porcijomis atitinkamų vaistažolių nuovirų būtent šias ligas ir išgydo.
Sveikiems ir daugmaž sveikiems žmonėms alaus patartina gerti ir daugiau, ypač kai pastebima, kad po išgerto alaus norisi dažnai šlapintis. Tai rodo, kad alus pradeda valyti ir varyti iš organizmo susikaupusius šlakus. Tada patartina išgerti 1-2 puodelius (0,33 litro) alaus ir užteks, nes jokiu būdu negalima perkrauti kepenų ir inkstų.
Nepriklausomi japonų mokslininkai, prieš pradedant importuoti europietišką alų, tyrė jo poveikį organizmui ir nustatė, kad reguliariai vartojant gyvą šviežią alų 2-3 kartus sumažėja vėžinių susirgimų. Gyvas šviežias alus taip pat veikia raminančiai, turi skausmą malšinantį poveikį, stabdo bakterijų augimą ir vystymą.
Jeigu moterys iš prigimties nebūtų tokios patiklios ir neturėtų įgimto poreikio būti apgaudinėjamos, iš karto galėtų atsisakyti didelių išlaidų kosmetikai.
Senovės eskulapai ir gražuolės neklydo gyvą šviežią alų naudodamos veido kaukėms ir plaukų stiprinimui. Tai yra taip paprasta ir taip pigu, kad jokia moteris tūkstančius litų švaistydama cheminėms kosmetikos prekėms, net kirviu kapojama nepatikės...
Bet jei vien tik iš smalsumo pamėgintų prieš einant gulti nusiprausti veidą gyvu alumi, ( bet jokiu būdu ne tuo, kuris parduodamas parduotuvėse, nes mūsų dienomis tikro gyvo alaus nė su žiburiu berasite) ir jo nenušluostant eiti miegoti, o alaus kaukę nuplauti iš ryto šiltu vandeniu ir veido netepti jokiais kremais, - po savaitės veidrodyje pati savęs – jauno ir lygaus veido, ypač lygaus kaklo neatpažins. Tas pats ir su plaukais, - kuo dažniau plaukai bus plaunami gyvu alumi, tuo jie bus stipresni, glotnesni, gražiau blizgės.
Gaila, kad gyvo alaus negalima ilgiau išlaikyti. Jis, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, gyvena, būna aktyvus ir veiksmingas, o po to miršta. Štai kodėl jo nėra kosmetikos parduotuvėse, štai kodėl jo nėra ir aludėse, ir maisto prekių parduotuvėse.
O kodėl kosmetikos parduotuvėse ilgai, nekeisdami savo kvapo ir „poveikio“ stovi tūkstančiai kremu, pienelių ir visokių kitokių tepalų tepalėlių, moterys niekada negalvojo, - neliktų malonaus, patrauklaus ir tiesiog dirginančio pojūčio būti apgautai...Ypatingai brangios kosmetikos gamintojai yra gerai ištyrę moterų psichologiją ir jie vadovaujasi nuo senovės visai žmonijai žinoma išmintimi: „boba durna ne todėl, kad  durna, o todėl, kad boba“...
Suprantama, kosmetikai reikia naudoti tik gyvą alų ir jokiu būdu netinka „pročkeliniai“ ir numarinti (t.y. pasterizuoti) alūs: „Kalnapilio“, „Švyturio“, „Utenos“, „Tauro“ ir pan. Tikras gyvas alus gaminamas tik iš miežių arba kviečių salyklo, apynių ir vandens.
Gyvo gydomojo alaus kokybė ir jo gydomosios savybės priklauso kaip ir kokioje dirvoje auginami miežiai, kviečiai bei apyniai. Jei jie tręšiami cheminėmis trąšomis, nuo kenkėjų purškiami cheminiai pesticidais, džiovinami ne natūraliai, o cheminio preparato raundapo pagalba, jei grūdai daiginant šlakstomi chemizuotu vandeniu, jei salyklas gaminamas ne natūraliu, o pagreitintu cheminiais preparatais konservuotu būdu, jei į misą apyniai dedami  ne natūralūs,  o iš jų pagamintu cheminiai konservuotu ekstraktu, tikro gyvo alaus nebus.
Gyvo tikro alaus kokybė ypač priklauso nuo vandens kokybės, - kuo jis minkštesnis, kuo artesnis tirpsmo vandeniui, tuo alaus kokybė aukštesnė, Šiais laikais kiekvienas alaus gamintojas galėtų gamintis iš blogo vandens gerą tirpsmo vandenį, bet tada jų alus būtų brangesnis...   
 
 
SVEIKATINAMIEJI ALŪS
GYDYMO TIKSLAMS LIETUVOJE BUVO NAUDOJAMI NUO SENŲ SENOVĖS, MAŽDAUG 3 TŪKSTANČIUS METŲ
 
1.            Aitvaro alus, su keturiomis vaistažolėmis. Geriami 3 puodukai (puodukas – 200 ml) per dieną apsisaugojimui nuo  peršalimo rudenį ir žiemą.
2.            Akišvieta, su trimis vaistiniais augalais. Geriama po puodelį ryte ir vakare nuo paakių užbrinkimo.
3.            Atsuktinis alus, su viena gydomojo augalo šakele ir vieną vaistažole. Geriami 3 puodukai per parą, kai suka kaulus.
4.            Galvočiaus alus, su viena vaistažole. Geriami 3 puodeliai per dieną nuo galvos skausmų, neuralgijų. Padeda atsikosėti.
5.            Gulbio pienas, (Gulbis - sarmatiškas lietuvių dievas) su viena vaistine žolele, nejaunas (3-4 dienų) su mažai apynių. Geriant per parą 4 puodelius, 69%  sumažėja infarkto rizika.
6.            Keptasis alus, šutintas su keliomis vaistinėmis žolelėmis  juodosios keramikos puodelyje su dangčiu, apteptu duonos tešla. Geriamas per parą po 1-2 puodelius imuninei sistemai sustiprinti.
7.             Miškinio alus, su keturiais miško vaistiniais augalais. Geriami 4 puodeliai parai nuo negerumų žarnyne.
8.            Pimpio alus, (Pimpis - sarmatiškas lietuvių meilės dievas) su viena gydomojo augalo šaknimi. Geriami 3 puodeliai per parą nuo vyriškų bėdų.
9.            Snaudžius, su viena vaistažole alus su daugiau apynių. Geriamas prieš miegą 1 puodukas nuo nemigos ar per didelio dirglumo
10.       Subinalis, su dviem vaistažolėm. Geriami 4 puodukai per parą nuo hemorojaus. Visiškai išgydo tą bjaurią ligą.
11.       Širdies alus, jaunas alus su vienu gydomuoju augalu . Geriami 4 puodeliai per parą griežtai nustatytu laiku po fizinio apkrovimo, kai skauda širdį.
12.       Tulžies alus, su viena vaistažole. Geriami 3 puodeliai per parą griežtu laiku nuo skrandžio, žarnų kataro, kepenų, tulžies pūslės ligų.
13.       Žemynos alus, (Žemyna - sarmatiška lietuvių deivė) su trimis miško  vaisiais. Geriami 4  puodeliai per parą, jei pusiau rėžo.
 
 
 LIETUVIŠKI TRAUKINTI ALŪS, PRIE ATITINKAMŲ PATIEKALŲ, GAMINAMI LIETUVOS DIDIKŲ IR BAJORŲ DVARUOSE
1.      Dvigubas gyvas alus, patiekiamas prie karštų žuvienos patiekalų, šaltai traukintas ant dviejų žolelių
2.      Trigubas gyvas alus, patiekiamas prie karštų mėsos patiekalų, šaltai traukintas ant trijų augalų šaknelių
3.      Keturgubas gyvas alus, patiekiamas prie karštų žvėrienos patiekalų, šaltai traukintas ant keturių augalų lapų
4.      Penkergis gyvas alus, patiekiamas prie skilandžio arba šaltai rūkyto lietuviško kumpio, šaltai traukintas ant penkių augalų šaknų ir žiedų.
 
 
Alaus kokteiliai, kuriuos galima gaminti restoranų, kavinių, picerijų, valgyklų baruose:
a)     Kunigaikščių Radvilų gyvo alaus bolmeikeris;
b)     Lietuvos bajorų karštas tamsiojo gyvo alaus bolmeikeris;
c)      Pagirių alaus kokteilis;
d)     Panelių alaus vyliotinis;
e)     Sako gyvo alaus kokteilis;
f)        Nevalyto alaus kokteilis su žaliu putpelės kiaušiniu.
 
SENOVINIS ALAUS RECEPTAS TINGINIAMS
„Užkaitinti vandenį, nugriebti putas ir atvėsinti. Į drungną vandenį dėti specialiai iškeptos naminės ruginės duonos nedidelius kepalėlius, suraikius juos į keturias dalis. Kuo daugiau jų bus įdėta, tuo gardesnis bus alus. Pridėjus statinėlę, sandariai apdengti ir laikyti visą parą. Paskui nupilti puodą vandens, įdėti apynių, gerokai pavirinti ir supilti į daromą alų. Turint drungną skystimą, sudėti mieles ir, kai pradės vaikščioti, supilti į boselius. Laikyti sklepe, kad nesurūgtų.
Galima daryti iš keptos girai salyklinių miežių arba rugių duonos, tik duoną reikia gerai paskrudinti.
Kiti deda, pradėjus gyventi, medaus ar cukraus, tuomet alus esti tumlus ir saldus“ - iš 1893 metais lietuvių rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856-1925m.) Tilžėje išleistos "Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo  dovanas".
Klaipėda, 1995 liepa
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob tel. 8~617 24 338
 
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
Lietuvos kulinarijos paveldas
 
KAS SUGALVOJO SKILANDĮ
 
 
Lietuvos baltųjų veislės kiaulių šiandien retas valstietis augina, o tikrų lašinių (per 12-14 cm storio) gauti praktiškai neįmanoma, nes turgūs ir parduotuvės užverstos cheminiais augimo stimuliatoriais prifarširuotų daniškai-lenkiškų kiauliagyvių „mėsa“ ir plonais 2-3 pirštų storio „lašiniais“, kurių sumalti mėsos malimo mašinėle nebeįmanoma, nes jie ištęžta į taukus, o plėvės apsivelia apie peiliukus. Tai yra todėl, kad greituoju cheminiu smirdančiuoju  būdu auginamų kiauliagyvių riebalai nespėja susiformuoti į tikrus lašinius, lieka pusskysčiais taukais
 
Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”, “nusmeigti” ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta, - vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…
Geri skerdikai nuo seniausių laikų, nuo viduramžių kiaulių, kaip šiandien elgiasi mėsos kombinatai, nekankindavo, netrankydavo elektra, nežvigdydavo, kaip daro neišmanėliai pjovikai, o apsvaigindavo specialiu kūju. Tai galime matyti viduramžių piešiniuose:
      
Viduramžių piešiniuose matome, kaip kiaulės, prieš pjaunant, apsvaiginamos didžiuliu mediniu kūju
Kiaulę, o ne paršą “padurti” reikia lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ''pučiasi'', būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama mėsa privalo būti atvėsinama.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.
Skilandžiui imti tik 2 dienas 0-4º C temperatūroje atvėsintą kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.
 
 
Nuotraukoje kulyta - dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense)
 
Mėsa Sūduvoje būdavo ir dar kai kur tebėra degtukų dėžutės dydžio gabalais kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtame ir tik žaljovario (taip žaliąjį gluosnį vadina sūduviai; yra ir sidabralapiai gluosniai. Džiovinta ir trinta sidabralapio gluosnio žievė „pročkeliai“ yra veiksmingas nuskausminantis vaistas) geldoje, - žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (senovėje pagal sūduvius salietrą skilandin dėdavo tik visiški goželiai, vėplos. Šiais laikais, kai gluosnių matomai sumažėjo ir juos pjauti draudžiama, galima dėti 20 kg mėsos 10 g salietros – kalio druskos), stambiai kapota arba pjaustyta mėsa išmaišoma su pusės degtuko dėžutės dydžio stambiai kapotų arba pjaustytų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais juodaisiais ir kvapiaisiais pipirais ir juodomis kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab, kad ji mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos, kaip tikras česnakas, nes nuo česnako mėsa pradeda gesti ir net pūti... Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) - bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė, negu garsusis ženženis, o kulytos arbata galingesnė už viagrą).
 
 Autentiškas skilandžio receptas:
15 kg kiaulienos kumpinės, supjaustytos degtukų dėžutės dydžio gabalais,
5 kg kietų lašinių, supjaustytų pusės degtukų dėžutės dydžio gabalais,
30 g druskos,
10 g salietros – kalio druskos,
5 g kulytos (dirvinės čiužutės) grūdelių,
5 g stambiai grūstų juodųjų pipirų,
5 g stambiai grūstų kvapiųjų pipirų.
 
 Autentiškas daratos ir kindziuko receptas:
5 kg kiaulienos kumpinės, supjaustytos pusės degtukų dėžutės dydžio gabalais,
1, 5 kg kietų lašinių, supjaustytų ketvirčio degtukų dėžutės dydžio gabalais,
10 g druskos,
3 g salietros – kalio druskos,
1,5 g kulytos (dirvinės čiužutės) grūdelių,
1,5 g stambiai grūstų juodųjų pipirų,
1,5 g stambiai grūstų kvapiųjų pipirų.
 
 Nuotraukoje kiaulės skrandyje sukištas kapotas kiaulienos kumpinės mėsos ir kietų lašinių  įdaras
 
Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į gerai išplautą išsausintą kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama senovėje tiesiai į kaminą (specialus įrenginys, kuris buvo stubos viduryje ir jame ant ugniakuro buvo gaminamas valgis, o vėlesniais laikais ant namo (stubos) aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).
Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeina.
Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai (sūduviai žinojo kaip ką vadinti: AŠTRŪS BŪDAVO DAIKTAI, AITRŪS -  DŪMAI, GRAUDŪS - VALGIAI, GAIŽŪS - GĖRIMAI…)
Nedaug į spintą dūmų pakliūna, bet jų pakanka, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtyje skilandis nokinasi, rauginasi (fermentuojasi) kelis metus.
O kiaulės pūslėje yra gaminami darata arba kindziukas, - jiedu yra ovalinio lašo formos, taip pat nokinami (fermentuojami) šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.
Daratas, kinziukus ir skilandžius šaltai rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, kaip sako sūduviai - “goželiai” arba sukčiai, kurie nesupranta kuo skiriasi nokintos (fermentuotos) ir rūkytos mėsos skoniai, kvapai (aromatai), išvaizda ir netgi konsistencijos, kuriems svarbiau ne skonis ir kvapas, o tik, kad greitai pasigamintų ir būtų galima parduoti turguje, apmulkinus neišmanantį pirkėją.
Būtent taip mūsų dienomis „skilandžius“ gamina mėsos fabrikai. Tikrą skilandį nuo fabrikinio gali neatskirti tik aklas, nupjauta nosimis ir druskos rūgštimi išplikyta burna žmogėnas... O kur dingo tų niekalų gamintojų, gamybos technologų sąžinė, garbė ir orumas?..
 
 
 Nuotraukoje taip atrodo darata
 
Darata yra dedama ant stalo per bulviakasį  arba šienapjūtę {6-7 mėnesius nokinama (fermentuojama), bet ne rūkoma!}, - daratos mėsa yra švelnaus nokintos (fermentuotos) mėsos skonio.
 
 
 Nuotraukoje taip atrodo kindziukas
 
Kindziukas pjaunamas per bulviakasį {10-11 mėnesių nokinamas (fermentuojamas), bet ne rūkomas!!}, - tas malonus liesti, žavėtis jo ovalumu gaminys yra ryškesnio nokintos raugintos mėsos skonio, stalan patiekiamas bulviakasio talkų metu.
Na, o pats karalius – gero vyro glėbio apimties skilandis su dviem ragais pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę {21 mėnesį nokinamas (fermentuojamas), bet ne rūkomas!!!}.
Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas, - prapjauto skilandžio nokintos (fermentuotos) mėsos kvapas.
Moterims mūsų kviesti nereikėjo, - paskubomis sugužėjome stubon. Aš smalsumo vedinas užsukau į virtuvę. Ten ant stalo gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Turbūt tai yra vienintelis pasaulyje žmogaus sukurtas kiaulienos patiekalas, kurio aromatą ir skonį būtų galima apibūdinti  - orgazmišku.
Ir po to, kai ant stalo buvo atneštos lėkštės diametro dydžio plonytės kaip popierius dieviško aromato skilandžio riekės, kai įdėtos burnoje jos tirpte sutirpo, sukėlusios dausų palaimos jausmus, - galima drąsiai teigti, - nebuvo, nėra ir niekur kitur pasaulyje nebus gardesnio mėsos gaminio.
Bet tie smaguriai sūduviai, kad juos kur galas, vien tuo nepasitenkino: dėjo ant stalo juodos ruginės duonos, keptos ant kopūstų lapų, dėjo kietos kaip sviestas rūgščios naminės grietinės. Liepė teptis ant duonelės grietinės, ant viršaus suraityti skilandžio riekę ir dar taip paragauti. Na, ką žmogus po tokių vaišių gali pasakyti, - nebent tik tai, kad rojų žmogus ir žemėje gali susikurti, ir tai pirmieji padarė sūduviai...
Kas yra ragavęs šio sūduvių neįprasto skonio nokintos raugintos (fermentuotos) mėsos gaminio, plonytėmis juostomis supjaustyto (beveik du metus nokinama mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, kvapą (aromatą), bet ir konsistenciją, - jo mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, susiklijuoja, kad tampa lyg vientisi), patiekiamo su juoda rugine duona ir kieta rūgščia grietine, tas jau amžiams nebeužmirš jo fantastiško skonio ir kvapo.
O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.
 
Visus šiandien maisto prekių mėsos gamintojų-gadintojų niekalus “rūkytus skilandžius” vadinu tikruoju jų vardu – rūkytos nemėsos chemizutais gumulais.
Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai lietuvių kulinarijos paveldo mėsos gamyboje nesigaudantys valdininkai - „činovnikai“ jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti ir net “skilandžiu“ pavadinti Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų kiauliagyvių sūrų kancerogeninį (“šaltai rūkytą“) chemizuotos mėsos-nemėsos gumulą, kurio vieta turėtų būti tik brokdarių-falsifikatorių lentynoje.
 Mano supratimu sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditaciją, už tai, kad jie iš vis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Technologiškai tai yra visai kitoks mėsos ruošimo būdas, nei rūkymas, kad būtų lengviau valdininkams suprasti, - tai toks skirtumas kaip malkų pjovimas nuo grybų rinkimo…
 
       Nuotraukoje šaltai rūkytas aukštaičių kekulas                          Nuotraukoje dzūkiškai vytintos avienos dešros
 
Būtent mėsos fermentavimas yra išskirtinis mėsos apdorojimo būdas, kurį žino vien tik sūduviai, kaip aukštaičiai žino kekulo ir skubriųjų dešrų karštą rūkymą, dzūkai – avienos dešrų ir kumpių vytinimą, žemaičiai -  kraujyje nokinto palendvico ir užtrino šaltą rūkymą.
 Ir gamintojai-gadintojai, ir mėsos gamybos nesimokę valdininkai šiandien jau be jokios gėdos naudojasi išskirtiniu sūduvių gaminio vardu, tik ar ilgai vyks ši profonacija?..
Nesuprantu kaip ir kada Lietuvoje vietoje „kapotinių“ dešrų atsirado „skilandinės“ dešros. Matyt, tai bus atsitikę per skilandžio gamybos technologijos neišmanymą: skilandis yra skilandžiu ne vien todėl, kad jo mėsa ir lašiniai yra kapojama, o todėl, kad kapota arba stambiai pjaustyta kiaulienos kumpinės mėsa turi savo išskirtinį prieskoniavimą, kimšimą į kiaulės skrandį, džiovinimą suslėgus ir paskui mažiausiai 21 mėnesį fermentavimą šaltų dūmų apsuptyje.
Mėsos vartotojai turėtų žinoti, kad tais gamintojais, kurie gamina „skilandines dešras“, pasitikėti negalima, nes jie mėsos gamyboje yra profanai ir gamina nevykusį pakaitalą (surogatą)...
 
Kaunas, 2010 m. vasario 10 d.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
In their circles
2 people

Lietuvos kulinarijos paveldas has a new profile photo.

Shared publicly  - 
 
1
Add a comment...
 
PER ŠVENTAS KALĖDAS GERKIME
TAUTINĮ KARŠTĄ VYNĄ
 
Nereikia manyti, kad lietuviai nemokėjo gerti vyno. Atvirkščiai, kelis tūkstantmečius iki Kristaus savo protėvynėje ir vynuoges augino, ir vyną gamino, ir jį gėrė. Atsikraustę į atšiaurius kraštus, į dabartinę Lietuvą, vyną pradėjo gaminti iš čia augusių gėrybių. Suprantama ir savo gamybos uogų, vaisių vyną gėrė, ir iš kitų kraštų vynuogių vyno atsiveždavo. Atvežtinis kainuodavo brangiai, tad jį vartojo Lietuvos karaliai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai.
Švedams pradėjus gerti karštą vyną, ši mada kaip mat atkeliavo į kitus Europos kraštus, o kadangi Lietuva tais laikais nebuvo kažkokia atsilikusi provincija, o viena galingiausių ir didžiausių valstybių Europoje (beje, ir to žodžio - provincija, ir tokio supratimo anais laikais nebuvo), todėl karšto vyno gėrimas tapo būtinu aristokratams, dvasininkams, vienuoliams ir turtingiems žmonėms.
 Tarpukario arba Smetonos laikotarpiu kiekvienas turtingas žmogus žiemą ir ypač per Kalėdas gamindavosi karštą vyną. Gaminti karštą vyną jokiu būdu nepatikėdavo tarnaitėms, nes kiekvieno tikro vyro garbės reikalas būdavo pačiam pagal savo išskirtinį receptą paruošti karšto vyno.
 Rusams okupavus Lietuvą ir uždraudus švęsti Šventas Kalėdas, karšto vyno gėrimas tapo užmirštas. Tik klebonijose gaspadinės dar mokėjo gaminti karštą vyną iš saldaus kagoro. Slapta užsidengus langus nesurusėjusiose ir nesukomunistėjusiose, dažniausiai tikinčiose inteligentų šeimose per šventas Kalėdas iš tais laikais galimų gauti Krymo madeiros, Krymo portveino arba moldaviškų bei bulgariškų sausų vynų vyrai didžiuodamiesi gamindavo karštą vyną. Galiu drąsiai tvirtinti, kad karštą vyną mokėjo gaminti tarybmečio įžymūs kūrėjai (architektai, aktoriai ir režisieriai, dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, muzikantai ir dainininkai), mokslininkai, gydytojai, pedagogai.
O nuo perestroikos laikų Lietuvos parduotuvėse ir kavinėse pasirodęs vokiečių gamybos bizalinis glühwein masiškai lietuvių perkamas ir geriamas tik įrodo, kad pirkėjai iš tiesų nebežino kas yra tikras karštas vynas ir it kokie apkerpėjusio kaimo klumpiai iš vis neišmano, kad karštas vynas turi būti tik šviežiai paruoštas ir tuoj pat geriamas. O kai karštą vyną restoranuose ar kavinėse Jums pagamins ne iš Jūsų pasirinktos vyno rūšies, o pasiūlys butelinį gliuhweiną pakaitinti, žinokite, kad čia ir savininkai, ir dirbantieji yra visiški glušiai...
 Tiesiai šviesiai kalbant, tikras šviežiai pagamintas karštas vynas yra puikus pagalbininkas nuo peršalimo ligų, net ir plaučių uždegimo. Karštas kvapnus gėrimas sušildo ir tonizuoja organizmą. Skandinavijos šalių žmonės nustatė, kad karštas vynas po sunkių ligų stiprina imunitetą, padeda įveikti fizinį ir psichinį nuovargį. Peršalus, ar pasirodžius pirmiems gripo požymiams, norvegai, suomiai ir švedai išgeria porą bokalų karšto vyno su spanguolėmis ir gulasi lovon po šilta antklode, o iš ryto peršalimo negalios nelieka nė padujų...
Esu įsitikinęs, kad visi be išimties lietuviai turėtų prisiminti mūsų senolių patirtį ir patys gamintis savo šeimynai, giminėms ir mieliems svečiams bent per Šventas Kalėdas ir Naujųjų metų šventei karštą vyną ir ne bet kokį, o tik lietuvišką ir išskirtinai tik Juozo Vilkenio, nes aš jo gamintus vynus žinau, esu jais sužavėtas bei pakertėtas ir galiu rekomenduoti, kaip geriausius Lietuvoje.
Kalėdoms ir Naujiems metams Juozas Vilkenis gali parduoti per 10000 butelių. Viduryje Lietuvos, prie Nemuno, antroje pusėje Jurbarko (pravažiavus tiltą) Kiduliuose, Sodų 6 galima rasti Vyninę kavinę, kur Juozas Vilkenis yra įrengęs savo vyno rūsius. Tai ką pas Juozą nuvykę pamatysite, su juo pabendrausite, suprasite, kad jis tikrai yra geriausias Lietuvoje sertifikuotų vynų gamintojas. Jam galima skambinti tel. +370656 54644
 
 
KALĖDŲ ŠVENČIŲ KARŠTAS PIENIŲ VYNAS
 
Juozo Vilkenio pienių vyno -  750 ml,
Apelsinų – 3 vnt.,
Medaus, geriau pavasarinio - 50g,
Cinamono lazdelių – 4 vnt.,
Gvazdikėlių – 30 vnt.,
Žvaigždanyžių – 2 vnt.
Apelsinus gerai su šepetėliu ir soda nuplauti. Vieną apelsiną supjaustyti ripkelėmis (storesniais griežinėliais) ir prismaigstyti gvazdikėlių, kaip matote nuotraukoje. Nuo likusių dviejų nupjaustyti žieveles, išspausti sultis. Sultis, pienių vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, sumesti medų, apelsinų žieveles, gvazdikėlius, cinamono lazdeles, žvaigždanyžio (senoviškai vadinamo badjanu) žvaigždeles ir maišant, kad ištirptų medus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti apelsino ripkeles, po vieną žvaigždanyžį, supilti karštą vyną be apelsino žievelių, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą.
 
NAUJŲJŲ METŲ SUTIKIMO KARŠTAS PIENIŲ VYNAS
 
Juozo Vilkenio pienių vyno -  750 ml,
Apelsinų – 2 vnt.,
Citrinų – 2 vnt.,
Medaus, geriau pavasarinio – 50g,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Vanilės ankšties – 1 vnt.,
Kadagio uogų – 20 vnt.,
Žiupsnelio maltų gvazdikėlių,
Žiupsnelio maltų kardamonų.
Apelsinus, citrinas gerai su šepetėliu ir soda nuplauti, supjaustyti ripkelėmis (storesniais griežinėliais). Vanilės ankštį išilgai perpjauti per pusę ir padalinti į keturias dalis. Pienių vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, sumesti medų, apelsinų ir citrinų ripkeles, vanilės ankšties gabalėlius, cinamono lazdeles, maltus gvazdikėlius, kardamonus ir maišant, kad ištirptų medus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti apelsino ir citrinos ripkeles, po vieną vanilės ankšties gabalėlį, po penkias kadagio uogas, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą.
KALĖDŲ ŠVENČIŲ KARŠTAS JUODŲJŲ SERBENTŲ VYNAS
 
Juozo Vilkenio juodųjų  serbentų vyno -  750 ml,
Citrinų – 2 vnt.,
Medaus, geriau pavasarinio – 50g,
Gvazdikėlių – 20 vnt.,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Žvaigždanyžių – 4 vnt.,
Žiupsnelio maltų gvazdikėlių,
Žiupsnelio maltų kvapiųjų pipirų.
Citrinas gerai su šepetėliu ir soda nuplauti, supjaustyti griežinėliais. Vanilės ankštį išilgai perpjauti per pusę ir padalinti į keturias dalis. Pienių vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, sumesti medų, apelsinų ir citrinų ripkeles, vanilės ankšties gabalėlius, cinamono lazdeles, maltus gvazdikėlius, kardamonus ir maišant, kad ištirptų medus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti apelsino ir citrinos ripkeles, po vieną vanilės ankšties gabalėlį, po penkias kadagio uogas, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą.
 
KARŠTAS JUODŲJŲ SERBENTŲ VYNAS SU KAVA IR KONJAKU NAUJŲJŲ METŲ ŠVENTEI PRIE ŽIDINIO
 
Juozo Vilkenio juodųjų serbentų vyno -  750 ml,
Rudojo cukranendrių cukraus  – 150 g,
Stiprios kavos (espresso) – 300 g,
Konjako arba brendžio – 150 g,
Žiupsnelio maltų cinamonų,
Žiupsnelio maltų gvazdikėlių.
Juodųjų serbentų vyną, kavą ir konjaką supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, suberti cukrų,  , maltus cinamonus ir gvazdikėlius ir maišant, kad ištirptų cukrus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į kalėdinius karšto vyno puodukus supilstyti karštą vyną, ant puoduko krašto pakabinti pusiau įpjautus apelsino griežinėlius ir nedelsiant patiekti į stalą.
KALĖDŲ ŠVENČIŲ KARŠTAS MĖTINIS ŠEŠIŲ UOGŲ VYNAS SU DŽIOVINTAIS VAISIAIS
 
Juozo Vilkenio mėtinio šešių uogų vyno -  750 ml,
Citrinų – 2 vnt.,
Rudojo cukranendrių cukraus – 100g,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Žvaigždanyžių – 4 vnt.,
Žiupsnelio maltų gvazdikėlių,
Žiupsnelio maltų kvapiųjų pipirų.
Žiupsnelio malto muskato riešuto.
Citrinas gerai su šepetėliu ir soda nuplauti, supjaustyti griežinėliais. Mėtinį šešių uogų vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, suberti cukrų, citrinų griežinėlius, cinamono lazdeles, žvaigždanyžius, maltus gvazdikėlius, kvapiuosius pipirus, muskato riešutus ir maišant, kad ištirptų cukrus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Storasienes su rankenėle stiklinių kraštus suvilgyti vynu ir apvertus pamirkyti stambiame cukruje. Po to į stiklines po lygiai paskirstyti citrinos griežinėlius, po vieną žvaigždanyžį, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą. Prie vyno duoti džiovintų vaisių: abrikosų, figų, kriaušių, obuolių, slyvų, net ir riešutų.
 
LIETUVOS PONIŲ KARŠTAS MĖTINIS UOGŲ VYNAS SU DŽINU IR OBUOLIAIS
 
Juozo Vilkenio mėtinio uogų vyno -  750 ml,
Džino – 50 ml,
Žieminių raudonos spalvos obuolių – 3 vnt.,
Medaus, geriau pavasarinio – 50g,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Gvazdikėlių – 12 vnt.,
Žiupsnelio maltų cinamonų,
Žiupsnelio maltų kardamonų.
Obuolius gerai su šepetėliu ir soda nuplauti, supjaustyti storesnėmis skiltelėmis. Mėtinį uogų vyną ir džiną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, sumesti medų, obuolių skilteles, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, maltus cinamonus, maltus kardamonus ir maišant, kad ištirptų medus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti obuolių skilteles, po tris gvazdikėlius, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą.
 
KALĖDŲ ŠVENČIŲ KARŠTAS ŠEŠIŲ UOGŲ VYNAS SU KAVA IR KONJAKU
 
Juozo Vilkenio šešių uogų vyno -  750 ml,
Apelsinų – 2 vnt.,
Rudojo cukranendrių cukraus – 100g,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Gvazdikėlių – 12 vnt.,
Kvapiųjų pipirų – 12 vnt.,
Lauro lapų – 2 vnt.
Apelsinus  gerai su šepetėliu ir soda nuplauti, supjaustyti griežinėliais. Šešių uogų vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, suberti apelsinų griežinėlius, cukrų, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, kvapiuosius pipirus, laurų lapus ir maišant, kad ištirptų cukrus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti apelsino griežinėlius, po tris gvazdikėlius, po tris kvapiuosius pipirus, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę ir nedelsiant patiekti į stalą. Prie vyno galima duoti saldžių bandelių džiūvėsius.
 
SVEIKATINANTIS KARŠTAS ŠEŠIŲ UOGŲ VYNAS SU SPANGUOLĖMIS
 
Juozo Vilkenio šešių uogų vyno -  750 ml,
Citrinų – 2 vnt.,
Medaus, geriau pavasarinio - 100g,
Cinamono lazdelių –  4 vnt.,
Gvazdikėlių – 12 vnt.,
Kvapiųjų pipirų – 12 vnt.,
Žiupsnelio maltų imbierų,
Žiupsnelio maltų kardamonų,
Spanguolių – 60 g.
Citrinas gerai su šepetėliu ir soda nuplauti ir išspausti sultis. Sultis ir šešių uogų vyną supilti į prikaistuvį ar mažesnį puodą, įdėti medų, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, kvapiuosius pipirus, maltus imbierus, kardamonus ir maišant, kad ištirptų medus, kaitinti iki 80 - 90ºC temperatūros, bet neužvirinti. Į storasienes su rankenėle stiklines po lygiai paskirstyti po tris gvazdikėlius, po tris kvapiuosius pipirus, supilti karštą vyną, įmerkti po vieną cinamono lazdelę suberti po 15 g spanguolių ir kaip mat nedelsiant patiekti į stalą.
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
El.paštas: vsakas@gmail.com
Melnragė, 2014 m. lapkričio 13 d.
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
Lietuvos kulinarijos paveldas
KURŠIŲ IR LIETUVININKŲ ŽUVIENĖS
Kuršiai kopininkai gyvenę Kuršių Nerijoje: Šarkuvoje, Rasytėje, Pilkopoje, Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Karvaičiuose, Juodkrantėje, Alksnynėje, Smiltynėje žuvienę virdavo savotiškai, kitoniškai nei aplinkinės sarmatų (aisčių, baltų gentys), nes žuvienė jiems buvo apeiginis sakralinis valgis ir turėjo griežtas gamybos taisykles, buvo tikima, kad jų nesilaikant nesisekdavo žvejyba arba net pradės mažėti žuvų jūroje ir mariose.
Kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėse nuo Melnragės iki Rygos, taip pat šių taisyklių griežtai laikydavosi.
Kuršiai kopininkai pirmiausia išvirdavo nuovirą (zuvju sula) iš žuvienei geriausiai tinkamų žuvų: pūgžlių arba ešerių, kurie žuvies nuovirui suteikdavo ypatingą, išskirtinį skonį ir kvapą.
Kuršių žemininkų žuvies sultinys (zivju sula)
Kuršiai žemininkai zivju sulą virdavo iš menkaverčių jūros žuvų arba žuvų nuopjovų, galvų su svogūnais, morkomis, krapais arba peletrūnais. Bet virdavo ne ilgiau valandos ir būtinai daugiau dėdavo morkų, nuo kurių žuvies sultinys įgaudavo skaidrumo ir gražią auksinę spalvą. Beje, verdant žuvies sultinį jokiu būdu negalima uždengti dangčio, nes sultinys gausis neskanus ir neskaidrus, neįgaus dūmų kvapo...
Suvirusias žuvis ir daržoves išversdavo, pagardindavo tik druska, po to sultinį perkošdavo, kad gautųsi švarus ir skaidrus.
Žuvies sultinys būna drumstokas, kai jis verdamas vien tik iš karpinių žuvų.
Priklausomai nuo to, kiek yra užteršti vandenys, kokiu pašaru šeriamos dirbtiniai auginamos žuvys (lašišos, upėtakiai, karpiai ir pan.) žuvies sultinys taip pat gali gautis drumstas, balkšvas. Kai kas siūlo sultinį skaidrinti kiaušinio baltymu, o kai jis susitrauks, - išgriebti.
Aš asmeniškai tokio kulinarinio metodo nepripažįstu, nes jis taikomas kitų šalių virtuvėse ir negali būti naudojamas kuršių kulinarijos pavelde.
Atvėsęs, pastovėjęs žuvies nuoviras (zivju sula) sustingdavo, tapdavo skaidriais, kvapniais, gardžiais drebučiais. Ypatingas žuvies nuoviro bruožas – tirštumas, primenantis skystus klijus, jis būdavo naudojamas žuvienėms, žuvies padažams, užpilams, įvairiai žuviai drebučiuose gaminti, dažnai, ypač vasarą patiekiamas kaip atskiras patiekalas - atšaldytas, stingdytas su karštomis virtomis bulvėmis.
Kuršių kopininkų žuvies sultinys (zivju sula) virtas iš ešerių, o žuvienė (zivina) su lydekos galva, pagardinta morkų griežinėliais, rauginto agurko griežinėliu ir krapo šakele. Kuršiuose žuvies galva būdavo duodama namų šeimininkui arba gerbiamam svečiui, kaip kuršiai sakydavo – gyrtui (nuo vok. geehrt), nes rakinėti žuvies galvą ir valgyti retus kąsnelius tikram žvejui yra ne tik didžiausia palaima, bet ir sakraliniai perduodama auka žuviai, o ji savo ruožtu valgytojui suteikia išmanymo kaip tą žuvį puoselėti ir gaudyti.
Tikroji žuvienė (zivina) būdavo ruošiama paprastai: zivju sulą sudėdavo į puodą, užvirindavo, tada įdėdavo paruoštus dažniausiai vienos rūšies didesnius žuvies gabalus, kad kiekvienam žmogui tektų po vieną-du, vėl užvirindavo be dangčio ir puodą nukeldavo nuo ugnies, to pakakdavo, kad žuvis išvirtų nepraradusi savo maistingų bei aromatinių medžiagų ir kad išlaikytų savo stangrią konsistenciją, neištežtų, nesuirtų, o svarbiausia, kad nedingtų ypatingai švelnus skonis ir efemeriškas aromatas.  
Lėkštėn dėdavo žuvies gabalus ir užpildavo žuvies sultiniu. Tai yra aukštasis meistriškumas, kai kiekviena žuvis turi savo nepakartojamą ypatingai švelnų skonį ir kvapą: vienokia žuvienė būna iš starkio, kitokia - iš syko, dar kitokia - iš žiobrio.
 Savo išskirtinį skonį ir aromatą turėdavo lydekos, lyno, karšio, makrelės, menkės, lašišos, perpelės, sterlės, sturio (būdavo seniau sočiai ir tokių eršketinių žuvų), šamo, šlakio, ungurio, oto, vėgėlės žuvienės (tiesa, kuršiai jūrinėms žuvims, taip pat ir unguriui, šamui ir vėgėlei, dėdami į žuvienę, būtinai nulupdavo odą, nes nuo jos žuviena, juoba žuvienė apkarsta).
Apačioje rodoma, kaip lengva nulupti nuo plekšnės šiurkščiąją oda: žirklėmis nukirpti šoninius pelekus, iš baltos odos pusės įpjauti odą, atlaužti uodegą ir kartu su ja nutraukti šiurkščiąją oda. Pasipraktikavus, paskui bus vieni niekai stebinti ir namiškius ir svečius nepaprastai skaniomis plekšnėmis.
 
Dar vienas kuršių kulinarijos paveldo žuvienių virimo dalykas: ungurio, šamo ir vėgėlės žuvienės būdavo verdamos be žuvienės sultinio iš ešerių ar pūgžlių, nes šios žuvys ir ilgiau verda, ir turi savo nepakartojamą skonį bei kvapą.
 
Rusnės muziejininkės B. Servienės, paskaičiusios mano straipsnį apie žuvienes, pagal visus pamario žvejų žuvienės gamybos kanonus virta karšio žuvienė.
Deja, vertinimo komisija, sudaryta ne iš specialistų, o „aukštų činovnikų“, žinančių tik bulvienę su patežusia žuvimi ir degtine, vienintelės tikros žuvienės nepastebėjo
 
Štai toje autentiškoje žuvienėje vyraudavo tik viena žuvies rūšis, jei kas dėdavo kelias žuvis, tai visiems kuršiams būdavo žinoma, kad jis nėra tikras žvejas ir apie natūralų žuvies skonį ir žuvienės subtilumus visiškai nieko neišmano. Tiesa, vienok kitokių žuvų kuršiai į žuvienę nedėdavo.
Kaip kuršiai sako: „Īsta zivina ir viena zivis, divas zivis - vācu zupa, trīs - cūka samazgas” (Tikra žuvienė turi būti tik su viena žuvimi,  dvi – vokiečių sriuba, trys – kiaulių jovalas)...
Kuršių marių sterkas, išnaikinus eršketus ir sterles, kuršiams tapo Kuršmarių karaliumi. Kuršių žvejai dar iki Antrojo pasaulinio karo raukdavo 20 kg ir daugiau sveriančius sterkus, kurie buvo tokie galingi, kad net tinklus išdraskydavo...
 
Lietuvininkų lašišos žuvienė su grietinėle, pakvėpinta peletrūno šakele
Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkai (būrai, šišioniškiai) žuvienei sultinį virdavo taip pat, kaip ir kuršiai. O kai ruošdavo žuvienę, tai į žuvies sultinį įpildavo trečdalį nenugriebto pieno arba grietinėlės ir tik tada jame užvirindavo žuvies gabalus. Virdavo tris-keturias minutes.
Taigi, teisingai, t.y. klasikinei žuvienei privalo būti panaudotas sultinys, kuriame jau buvo išvirti pūgžliai arba ešeriai, arba abi žuvys kartu, kurie sultiniui suteikia ypatingą aromatą ir kvapą.
Klasikinė žuvienė turi būti verdama tik iš vienos rūšies žuvų. Tai rodo ir istoriniai duomenys: žuvienė visada buvo vadinama konkrečios žuvų rūšies vardu, pvz., lašišų žuvienė, sterkų žuvienė, sterlių žuvienė, ungurių žuvienė ir pan.
 
 
Šilutės žuvies sriuba su sterku ir bulvių košės kukuliais
 
Žuvies sriuba (zivju zupa) atsirado vėliau germaniškos virtuvės įtakoje, kai į žuvienę buvo dedamos morkos, bulvės, pastarnokų arba petražolių šaknys, ropės, netgi įvairios kruopos.
Tačiau joks save gerbiąs pamario arba pajūrio žvejas niekada nei į žuvienę nedėdavo daržovių, nei pačios žuvies nevalgydavo nei su duona, nei su daržovėmis, ypač bulvėmis...
 
Baigiantis karui ir artėjant rusų raudonajai armijai, didžioji dalis Lietuvos kuršių pasitraukė į Vakarus, Lietuvoje liko tik kelios šeimos. Latvijos kuršius ir Lietuvoje likusius kuršius, kurie nespėjo pasitraukti į Vokietiją, rusai arba žvėriškai išžudė, arba ištrėmė į Sibirą.
Pajūrio kuršių gyvenvietėse ir kuršių statytuose namuose buvo apgyvendinti rusų kolonistai, į tuščius namus susikėlė ir daug atvykėlių iš kitų Lietuvos regionų, visur buvo įvestas rusiškas „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas), kuršių valgių gamybos būdai, taisyklės, kanonai buvo pamiršti.
50 metų rusų okupacijos, tremtys baltų tautoms padarė neišpasakytai daug bėdų ir netekčių.
Būtina pabrėžti, kad kuršių virtuvės įtaka lietuvių ir latvių gentims buvo didžiulė, ypač žuvies patiekalų gamybai. Todėl net iki Antrojo pasaulinio karo, iki rusų okupacijos Lietuvos gyventojai, gyvenę palei upes ir ežerus, žuvienę gamindavosi kuršiškai:  pirmiausia išvirdavo žuvų sultinį, paskui jame šutindavo didesnius žuvies gabalus.
Nemuno pakrančių, Rusnės, Šilutės, Drevernos, Kintų, Ventės, taip pat Tauragnų, Ignalinos žvejai profesionalai net iki mūsų dienų vertina tik kuršišką žuvienę, be jokių bulvių, kruopų, grietinės, sviesto...
O į žuvienę pilti degtinę pirmieji pradėjo Klaipėdos NKVD (vėliau KGB) darbuotojai rusai, kuriems žvejyba kur nori, su kuo nori ir kada nori buvo visuotinai leidžiama, vėliau tą madą perėmė lietuviai žuvininkystės ūkių direktoriai ir kolchozų pirmininkai, kai jiems reikėdavo greičiau nugirdyti visokius rajkomo instruktorius, tikrintojus, revizorius ir kitokią komunistinę šutvę.
 
Rusiškas žuvies srėbalas (ucha) su bulvėmis, morkomis, suirusiais žuvies gabalais ir vodka – nūdienos pamario krašto atvykėlių gyventojų mėgiamas viralas, kurie nežinodami ir neišmanydami tikros žuvienė gamybos technologijos, galvoja, kad ši srėbalas galėtų būti žuviene
 
Būdavo, organizuos pirmininkas „valdžiai“ „žvejybą“, o atokesnėse pirtyse, kur vyks pasilinksminimai su paleistuvavimais, aptarnaujančios mergšės (tauta jas taikliai vadindavo „komuniagų šliuchomis“ arba „partinėmis padstilkomis“)  jau virs „žuvienę“ su daug bulvių, daug grietinės ir dar daugiau degtinės.
Šiais laikais, kai pajūryje ir pamaryje įsikūrė daug visokių maitinimo įmonių, restoranų, kavinių, valgyklų, neatsirado nė vieno maisto gamybos technologo ir virėjo, kuris mokėtų išvirti tikrą žuvienę, paruošti žuvį kuršiškai.
Žuvies valgiai dažniausiai gaminami iš niekam tikusios šaldytos žuvies, žuvienių iš vis niekas nemoka virti, tik kažkokį vulgarų srėbalą iš šaldytos žuvies. Suprantama, tokį niekam tikusį viralą, mėgina gardinti degtine, trejomis devyneriomis, kišti nuodėgulį į netikusį žuvies viralą, bet tai yra tik nevykęs sumanymas, sovietinės rusų virtuvės beždžioniavimas, pamėgdžiojimas ir pasityčiojimas iš tikros kuršiškos žuvienės.
 
 
Prašmatniai pateikta lietuvininkų žuvienė, kuri galėtų papuošti aukščiausio lygio pajūrio ir pamario restoraną
 
Klaipėdos ir Šilutės restoranuose prie žuvienės visada būdavo duodamos bandelės su rūkytais brėtlingiais ir kiaušiniais
 
Tikra, švelni žuvienė, verdama virš žarijų, savaimingai į save sutraukia pakankamai natūralaus dūmo aromato, o tie „virėjai“, kurie į žuvienę kišą nuodėgulį, arba patys yra senai praradę skonio ir kvapo receptorius, arba žuvienę verda iš sugedusios žuvies atliekų, kad „žuvienės“ netikusį „skonį“ ir nekokį „kvapą“ būtina panaikinti smilkstančiu spragsinčiu nuodėguliu.
Šilutėje, jau kelinti metai rengiami žuvienės virimo čempionatai. Ir šiais metais rugsėjo 10  dieną  Šilutėje vyko 3-iasis  žuvienės virimo čempionatas, kuriame prie savo žuvienės katilo rungėsi žuvienės virimo meistrai ir meistrienės, kovojantys dėl Žuvienės virimo čempiono titulo.
Šventėje dalyvavo keletas atvykėlių iš kitų Lietuvos regionų, bet daugiausia virėjavo pamario krašto žmonių, kurie įrodė vieną – jie yra ateiviai į pamario kraštą su savo atsineštine kultūra, su savo žemdirbių artojų kulinarijos paveldu ir maisto gamybos tradicijomis, nes visi kaip vienas virė ne žuvienes,  o žuvies sriubas, kurias aš galiu išskirstyti sekančiai:
·         bulvienės su žuvimi,
·         daržovienės su žuvimi,
·         kruopienes su žuvimi,
·         buvo ir lepeškienė su žuvimi (dzūkai voveraites vadina lepeškomis)
Taigi, žuvienės virimo čempionatas neatliko savo švietėjiškos misijos, neišmokė virti tikros žuvienės, o atskleidė organizatorių nekompetenciją ir Pamario krašto kulinarijos paveldo neišmanymą.
Blogiausia, kad šventėje nebuvo nė vieno drąsaus žmogaus, kuris Šilutės komandoms privalėjo pasakyti, kad ne kuršių, o Pamario (Drevernos, Kintų, Minijos, Priekulės, Rusnės, Šilutės, Ventės ir kitų vietovių) lietuvininkų žvejų žuvienės būtinai privalėjo būti verdamos su naminiu pienu arba grietinėle...
 
 
Šilutės 3-iojo žuvienės virimo čempionate daugiausia buvo verdama
daržovių sriuba su suirusiais žuvies gabalais
Manau, jei organizatoriai būtų iš anksčiau paruošę žuvienės virimo reikalavimus, nurodę kokie ingredientai, kokie prieskoniai iš vis netinka žuvienei, nurodę, kad verdant žuvienę iš vis negalima uždengti dangčio, nurodę kokias malkas būtina naudoti žuvienės virimui, žiūrovai būtų galėję ragauti ir vertinti karosų, karpių, karšių, lašišų, lynų, mekšrų, menkių, plekšnių, ungurių, sykų, šalvių, upėtakių, šamų, vėgėlių, žiobrių ir dar kitokių žuvienių subtilius nepakartojamus skonius ir kvapus, o ne srėbti bulvienes ar daržovienes su suirusiais, patežusiais žuvies gabalais ir kaip papūgomis paskui „činovnikus“ vaikščioti ir žavėtis niekam tikusiais srėbalais, kurie nieko bendra neturėjo, neturi ir neturėtų turėti su tauria subtilaus švelnaus skonio ir tikro žuvies aromato pajūrio ar pamario krašto žuviene...
Jei kam atsiranda noras valgyti žuvų galvas, turėkite omenyje, kad šis noras yra reliktinis, pasąmoninis susietas su sveikata, su būtinybe turėti sveikus sąnarius. Senieji kuršiai žuvies galvas tiekdavo tik GYRTAMS (gerbiamiems svečiams). Bet žuvies galvą skaniausiai yra paruošti šitaip: galvą per pakaušį perpjauti, atknoti smarkiai spaudžiant ranka, pagardinti druska ir maltais pipirais. Kepti ant įkaitinto aliejaus perpus su tikru kaimišku sviestu, geriau ant lydyto sviesto. Kepti iš abiejų pusių po tris minutes, smarkiai spaudžiant prie keptuvės. Valgoma tik rankomis, rankiojant kiekvieną kaulelį, jį apčiulpiant bei sukramtant kiekvieną kremzlytę...
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. +37046 35 02 92. Mob. tel. +370617 24 338
Melnragė, 2011 09 28
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
KASTINIS
 
Tai grynai žemaitiškas valgis, kurio nemoka gaminti nei viena pasaulio tauta, nei latviai, net ir lietuviai.
Šiaurės žemaičiai šį pieno produktą vadina – kastinis, kirčiuojama pirmoji „a“
Pietų žemaičiai – taria minkščiau ir kitaip kirčiuoja kastinis – gale .
Kastinį gali pasigaminti kiekvienas žmogus, kas gali gauti tikros kaimiškos seperuotos kietos rūgščios grietinės, tikro sviesto ir tikro kaimiško rūgpienio. Tradiciniai kastinis valgomas su lupenomis virtomis bulvėmis, bet tinka kaip pagardas prie gruzdintų, keptų, troškintų bulvių, bulvinių sklindžių, bulbonų, cepelinų, virtų bulvių didžkukulių, kugelio, kukorų, ragelių ir kitokių bulvinių valgių, taip pat troškintų daržovių, žuvienos ir paukštienos valgių, virtų makaronų, ryžių, pupų ir pupelių bei žirnių...
Riebus grietinės kastinis. 5 litrus tikros kaimiškos seperuotos raugintos kietos grietinės reikia pakaitinti iki 50-60°C.  Molinį arba emaliuotą dubenį dėti į karštą vandenį (svarbiausiai – neperšildyti), dėti po šaukštą grietinės ir sukti, kol pradės darytis tirštoka masė, po to dar dėti šaukštą  grietinės, sukti visą laiką tik į vieną pusę ir taip daryti, kol bus sudėta visa grietinė.  Baigiant masė turi būti vientisa, balsvos spalvos, tirštoka, pakabinus šaukštu, ją būtų galima tik nukrėsti. Tada nulupti česnako  galvą, ant lentutės smulkiai sukapoti česnako skilteles (40g), jas apibarstyti 40g druskos, 5g cukraus, 3g maltų juodųjų pipirų ir peiliu sutrinti, kad druska, cukrus ir pipirai įgautų česnako kvapo. Prieskonius įmaišyti į kastinį. Grietinę reikia kaitinti todėl, kad kastinis ilgiau negestų.
 
Liesesnis rūgpienio kastinis. Kad rūgpienis būtų skanus, tikrą kaimišką pieną galima paraugti šitaip: į 5 litrus pieno įdėti 30g tiktai Kelmės rūgpienio.
Šiam kastiniui reikės 2,5 litro skanaus rūgpienio, 2,5 litro tikros kaimiškos seperuotos raugintos kietos grietinės, 100g tikro kaimiško sviesto. Prieš sukant kastinį, būtinai rūgpienį ir grietinę pakaitinti iki 50-60°C, o sviestą ištirpinti. Molinį arba emaliuotą dubenį dėti į karštą vandenį (svarbiausiai – neperšildyti), dėti po šaukštą grietinės, šaukštą rūgpienio, šaukštą tirpdyto tikro naminio sviesto ir sukti, kol pradės darytis tirštoka masė, po to procedūrą kartoti, viską sukant į vieną pusę, o ne makaluojant šaukštą dubenyje. Druskos reikia dėti tiek, kad pagal skonį ji būtų sūresnė, nes kastinį sudėjusį indelius, o juo į šaldytuvą, sūrumas sumažės. Gardinti galima kmynais, krapų sėklomis, smulkintais svogūnų laiškais, krapais, peletrūnais, petražolėmis, raudonėliais.
 Nuotraukoje ekologinio pieninkystės ūkio ūkininkė Vida Gedmintienė su mama. Jos gamina patį skaniausią kastinį visoje Žemaitijoje. Jos e. paštas: gidvida@gmail.com, kristina.gedmintaite@gmail.com. Mob.tel.  8618 44512, 8682 75118
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338

Melnragė, 2014.01.09
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
Lietuvos kulinarijos paveldas
40-TIES PAUKŠČIŲ DIENA – PAVASARIO ŠVENTĖ
Pagal sarmatišką lietuvių tikėjimą kovo 10 diena 40-ties paukščių diena – viena pirmųjų pavasario švenčių. Nuo senų senovės šią dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas.
40-ties paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.
Žmonės džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais, šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų. Šiaurės Aukštaitijoje (ypač sėliuose) dažniausiai būdavo kepami papločiai, sočiai apkrauti virtais kiaušiniais ir svogūnais. O kol kepiniai būdavo kepami, pusryčiams šeimyna būdavo vaišinama plaktiene (plakta kiaušiniene) su medumi, dažnai ir su riešutais. Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę, bet vis kitokią, vis savaip, - dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.
Jaunimas ir vaikai 40-ties paukščių dieną, jei tik oras būdavo geras, būtinai kiaušinėdavo, t.y. ieškodavo paukščių kiaušinių. Ir jei kam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai daugiau vieno imti jokiu būdų nebūdavo galima. Retas paukštis tuo metu lizdus būna susukęs, dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.
Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepiniais namuose, vyrai kieme pasitvarkydavo, būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jį paremontuodavo. Vėlesniais laikais darydavo ir kabindavo inkilus, todėl ir mūsų dienomis gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.
Daug kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ties paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės ir ypač vaikai gerbtų ir godotų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.
Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.
40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų.
„Gaidžių peštynės“: viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.
„Skrido žvirblis“: žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:
„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“. (šiuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas.)
*
Apie Gargždus, Kretingą žemaičiai šiai dienai gamindavo „kiocalius“: iš miltų, vandens ir kiaušinių išminkydavo tešlą, plonai iškočiodavo, išpjaudavo puoduko dydžio apskritimus, ant jų sudėdavo plaktienę, iškeptą su svogūnais ir rūkyta namine dešra, viršuje tešlą suimdavo ir virdavo pasūdytame vandenyje. „Kiocalius“ patiekdavo su grietinės ir sviesto padažu. Aš manau, kad tai yra reliktinis sakralinis valgis, išlikęs nuo seniausių iki žemdirbystės atsiradimo laikų, nes jo gamybos technologija panaši į šių laikų stepių ir kalnų piemenų panašų, bet be kiaušinių valgį – mantus.
Šiaurės Žemaitijoje dar ir dabar kai kur išlikęs paprotys šią dieną gaminti „kinius“, - šeimininkės šeimynai duonkepėse krosnyse kepdavo „lizdus“ su kiaušiniu. Pavasarį baigdavosi maisto atsargos, - tai kokie dar būdavo likę maisto produktai: miltai, kruopos, o vėliau bulvės, - iš jų virdavo košes, iš košių darydavo „lizdus“, į tuos įmušdavo kiaušinio trynius ir pašaudavo į karštą duonkepę krosnį.
Žiemgaliai dažniausiai darydavo lokšenas (dabar vadiname lakštiniais arba makaronais), jas išvirdavo ir  iš jų gamindavo lizdus kiaušinių tryniams. Dzūkų moteriškės „lizdams“ imdavo ropes. Jau vienos ropės, keptos duonkepėje, yra neišpasakytai skanus dalykas, o kai dar jas keptas išskopdavo, įmušdavo trynį, pagardindavo jį čiobreliais, - ausis galima nusidraskyti bevalgant... Vaišino mane dzūkeliai ir panašiai įdaryta kepta bulve, bet tai jau ne tas, - pigu, netgi prasčiokiška, kai palygini su rope. Ropes reikėtų vėl pradėti auginti, nes tai yra ypatingai gardi nuo senų senovės įprasta kiekvieno lietuvio mitybai daržovė. Ropės lietuviams iki bulvių atsiradimo buvo pagrindinė daržovė. Jų prisiaugindavo daug ir laikydavo žemėje iškastuose gurbuose. Karių mityboje pagrindinė daržovė buvo ropė, nes ją būdavo galima valgyti ir žalią, ir ypač lengvai pagaminama per karo žygių pastovius – neluptos apžarstomos žarijomis ir taip iškepamos. Lygiai taip pat neluptas (aišku, nuplautas) kepdavo ir namuose: sudėdavo duonkepėn krosnin ir kepdavo, kol ropė suminkštėdavo. Pamėginkite taip išsikepti ropes šiandieninėse viryklių orkaitėse, tai vaikeliams ir su rykšte neįkišite ananasų ar kitokių užjūrio gardybių...
Kiaušinis lietuvių tautoje būdavo ypatingai garbinamas, įvairiose iki krikščioniško tikėjimo šventėse naudojamos aukojimui ir maistui, nes be savo sakralinės, turėjo ir praktinę reikšmę, - laikant naminius paukščius, kiaušinių retai kada trūkdavo, ir dažnai jie gelbėdavo nuo bado. Reikėdavo tik mokėti iš jų pasigaminti kuo įvairesnių valgių.
Lietuvės nuo senų senovės mokėjo šeimai patiekti kiaušinienes, plaktienes, keptus kiaušinius, įvairiai virtus bei įdarytus kiaušinius.
Atkreipkite dėmesį, kad 40-ties paukščių dienai išimtinai būdavo gaminamos tik plaktienės, nes kiaušinienė būdavo kepama gimdymo metu, svečių lankymosi bei kitomis iškilmingesnėmis progomis.
Kas nežino kuo skiriasi kiaušinienė nuo plaktienės aiškinu: plaktienei kiaušiniai suplakami (ne lietuviai jas vadina omlet, omelet), o kiaušinienei kiaušiniai įmušami taip, kad trynys būtų sveikas ir iškepusioje kiaušinienėje trynys turi būti skystas, bet ne sukepęs.
Tikrą gerą kiaušinienę iškepti yra didelis menas: pirmiausia reikia įkaitintoje keptuvėje apskrudinti daug rūkytų lašinukų, kad gautųsi daug taukų, apskrudusias kresnas išimti, į keptuvę atsargiai įmušti kiaušinius ir kepti, kol sutrauks baltymą, o trynys liks skystas, bet aptrauktas plonyte baltymo plėvele. Senovėje virėjai tai atlikdavo paprastai: šiek tiek pakreipdavo keptuvę, šaukštu semdavo įkaitusius riebalus ir juos pildavo ant išleistų kiaušinių. Dabar bepigu, dabar net išpaikinta miestietė gali iškepti kiaušinienę, nes keptuvę galima uždengti permatomu dangčiu ir stebėti kaip baltymas traukiasi.
Beje, jei išimtas lašinių kresnas nusausinsite popierinėmis servetėlėmis, jas drąsiai galėsite patiekti su kiaušiniene ir linkusiems į tukimą...
Ar ne graudu darosi, kad šiandien ne tik panelės, būsimos mamos, bet ir virėjų profesijai ruošiami jaunuoliai jau nemoka kiaušinių išvirti kietai, minkštai arba marškinėliuose. O juk tai yra taip paprasta: kiaušinių dėti į verdantį vandenį tiesiai iš šaldytuvo negalima – sprogs kevalas ir baltymai išsilies, todėl juos prieš verdant reikia išimti iš šaldytuvo ir palaikyti, kol jie atšils iki kambario temperatūros. Kiaušinius dėkite į verdantį gerai pasūdytą vandenį, kad nesutrūkinėtų lukštai. Kad kiaušiniai išvirtų minkštai, kaip senais laikais, sukalbėkite tris „Sveikas Marijas“ arba neskubant suskaičiuokite iki penkiasdešimties, arba virkite tris minutes. Norėdami kiaušinius išvirti kietai, - virkite juos 8-10 minučių, bet be ilgiau, nes tada kiaušinių trynys pajuoduoja ir negražiai atrodo, o tam, kad lengvai nusiluptų lukštas, perpilkite kiaušinius šaltu vandeniu ir būtinai įdaužkite lukštą.
Namiškius galite nustebinti poniškai arba kleboniškai virtais kiaušiniais marškinėliuose: užvirinkite vandenį su actu (vienam litrui 1 šaukto acto), atsargiai įdaužkite kiaušinius, suleiskite juos po vieną į didelį šaukštą ir kartu su šaukštu įleiskite į verdantį vandenį (šaukštą, aišku, išimkite). Puodą uždenkite ir padėkite jį ant viryklės krašto, - po trijų minučių baltymas susitrauks, o trynys liks skystas. Taip paruoštus kiaušinius atsargiai dėkite lėkštėn, užpilkite lydytu sviestu bei keptais svogūnais, - net nepatikėsite, koks gausis skanskonis...
Beje, 40-ties paukščių dieną būdavo verdamos įvairios sriubos, nesvarbu, kokią sriubą tą dieną virdavo: agurkienę, barščius, bulvienę, daržoviene, dilgelienę, grybienę, grūstienę, kanduolynę (sriuba su riešutais), kankolynę, kopūstienę, kruopienę, kruštienę, lęšienę, miltienę, putrą, pupienę, ropienę, rugštelienę, sėtinynę, šautą (lapienę), mėsų arba žuvų šiupinienę, šustynę, žirnienę, žuvienę, netgi paprastą miltinį mutinį, - būtinų būtiniausiai kiekvienam valgytojui į sriubą dėdavo po kietai virtą kiaušinį. Tiesa, pieniškų arba saldžiųjų sriubų tą dieną nevirdavo.
Na, o dabar keletas 40-ties paukščių dienos senovinių sakralinių valgių receptų, kuriais maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybų savininkai, net ir namų šeimininkės gali nustebinti valgytojus:
Aukštaitiškas paplotis su kiaušinių įdaru
 
Tešlai:
240g kvietinių miltų,
100g sviesto,
4g sausų mielių,
½ šaukštelio druskos,
50ml pieno,
50ml vandens,
vieno kiaušinio, 
2 šaukštelių cukraus
Įdarui:
50g sviesto,
400~500g svogūnų laiškų,
5 virtų kiaušinių,
1/3 šaukštelio druskos,
Miltus išsijokite ant stalo, sausas mieles išmaišykite su žiupsneliu miltų, druska, cukrumi ir išmaišykite su išsijotais miltais. Iš miltų suformuokite kalvelę ir jos viduryje padarykite duobutę iki pat stalo (aplink turi būti miltai). Pieną, vandenį ir kiaušinį suplakite, sviestą ištirpinkite ir viską supilkite į miltų kalvelės duobutę. Maišant miltus su skysčių, išminkykite tešlą, ją įdėkite į dubenį, apibarstykite miltais, apdenkite rankšluosčiu ir padėkite į šiltą vietą, kad pakiltų.
Įdarui svogūnlaiškius smulkiai supjaustykite, keptuvėje pakaitinkite sviestą ir jame šiek tiek (1-2 min.) pakepkite svogūnlaiškius. Virtus kiaušinius sutarkuokite, suberkite į keptuvę su svogūnlaiškiais, pagardinkite druska ir išmaišykite.
Tešlą dar kartą perminkykite, padalinkite į dvi dalis. Didesniąją dalį iškočiokite  28~30cm dydžio apskritimu (24~26cm + ~4cm pakraščiams), mažąją iškočiokite 22~24сm. Didįjį paplotį dėkite aliejumi patepton skardon arba keptuvėn, ant jo įdarą, ant viršaus mažąjį paplotį, didžiojo papločio kraštus gražiai užlenkite ant mažojo papločio. Viršų aptepkite kiaušinio tryniu, išplaktu su 3 šaukšteliais vandens.
Paplotį dėkite į įkaitintą orkaitę ir dar pakildinkite. Pakelkite orkaitės temperatūrą iki 180°С ir kepkite apie 30 min. Iškepusį dėkite ant padėklo, aptepkite sviestu, apdenkite rankšluosčiu ir leiskite 15-20 min. papločiui „sunokti“.
Iš tos pačios tešlos ir įdaro galite iškepti ir  garsiąsias  40 bandelių, tik  paskaičiuokite, kad vienai bandelei išeitų 50g tešlos ir 35-40g įdaro.
 
Žemaitiškas „kinis“ (lizdas)
 
Kiek valgytojų, tiek reikės iškepti ir „kinių“.
Vienam „kiniui“ paimkite 100g bet kokių virtų kruopų (šiandien gali būti ir ryžiai), arba tiek pat virtų lakštinių (gali būti ir bet kokie makaronai), arba tiek pat bulvių košės. Košes pagardinkite mėgiamais prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, keptais arba gruzdintais svogūnais, išmaišykite su standžiai suplaktais kiaušinių baltymais, dėkite ant aliejumi pateptos skardos, iš košės suformuokite lizdus, (bulvių košės „lizdus“ šakute kryžmai padarykite šakelių ornamentą),  į kiekvieno lizdo vidų įmuškite kiaušinio trynį, jį taip pat pagardinkite druska ir šaukite į įkaitintą krosnį (šiandien į viryklės orkaitę). Ilgai nelaikykite, kad nesukietėtų trynys, - jis turi būti skystokas, tik viršus gražiai aptrauktas sukietėjusiu baltymu.
 
Žemaitiški „kiocaliai“ (krepšeliai) su plaktiene
 
Įdarui:
100g riebios rūkytos naminės dešros,
2 svogūnų,
8 kiaušinių,
1/3 šaukštelio džiovintų čiobrelių,
1/3 šaukštelio kmynų,
5g druskos
Tešlai:
350g kvietinių miltų,
75g vandens,
2 kiaušinių,
7g druskos
Padažui:
300g grietinės,
300g sviesto
Dešrą ir svogūnus supjaustykite smulkiais kubeliais ir kepkite, kol suminkštės svogūnai, tada supilkite suplaktus kiaušinius ir, maišant, kepkite, kol sutrauks kiaušinius. Pagardinkite džiovintais čiobreliais, kmynais ir druska.
Iš miltų, kiaušinių ir vandens išminkykite tešlą, plonai iškočiokite, išpjaukite puoduko dydžio paplotėlius, ant jų sudėkite keptą plaktienę su dešra, iš tešlos suformuokite krepšelius, viršuje ir virkite ant sietelio virš garų. I„Kiocalius“ patiekite su grietinės ir sviesto padažu.
 
Autentiška apeiginė sakralinė plaktienė su medumi
 
Keturioms porcijoms reikia:
200g medaus,
150g pieno,
9 kiaušinių,
druskos,
30g lydyto sviesto
Medų pakaitinkite, kad suskystėtų, įpilkite pieną, įmuškite kiaušinius, pagardinkite druska ir suplakite. Plakinį supilkite į  sviestu (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia ypatingą riešutų skonį ir aromatą) pateptą ketinę keptuvę ir kepkite įkaitintoje duonkepėje krosnyje. Dabar tai galite atlikti ir 150°С įkaitintoje viryklės orkaitėje. Kai viršus pakils ir gražiai paraus, su visa keptuve patiekite ant stalo.
 
Senovinė aukštaičių plaktienė su medumi ir riešutais
 
Keturioms porcijoms reikia:
80g džiūvėsėlių,
40g lazdynų riešutų,
60g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
120g grietinėlės,
60g medaus
Džiūvėsėlius kartu su smulkintais riešutais pakepinkite pusėje sviesto (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia riešutų skonį ir aromatą). Po to įdrėbkite medaus ir užvirinkite. Masę suverskite į dubenį, ten pat įmuškite kiaušinius, įpilkite grietinėlę, gerai išmaišykite. Keptuvėje įkaitinkite likusį sviestą, supilkite plakinį ir kepkite kaip omletą.
Senovėje šią  plaktienę patiekdavo su šviežiais arba raugintais obuoliais. Dabar galite duoti su konservuotais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Ne tik vaikeliams, bet ir suaugusiems ši senovinė plaktienė yra tikras šventinis gardėsis, stebina net ir užsienio gurmė.
 
Lietuvininkų plaktienė, virta piene
 
 
Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
400ml pieno,
20g gero naminio sviesto,
druskos,
jei mėgstate – svogūnų laiškų
Į verdantį pieną pamažu supilkite gerai suplaktus kiaušinius, kai juos sutrauks, pagardinkite sviestu, druska. Klaipėdos krašto senbuviai į šią plaktienę būtinai įberdavo gerą saują smulkintų svogūnų laiškų ir patiekdavo su virtais žirneliais. Dabar galima su konservuotais žirneliais, garintomis arba pakepintomis ankštinėmis pupelėmis.
 
 
Plaktienė su daržovėmis
 
Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
mokos
svogūno,
pusę agurko,
2-jų česnako skiltelių,
30g aliejaus,
20g krapų,
20g svogūnų laiškų,
maltų juodųjų pipirų,
druskos
Įkaitintame saulėgrąžų aliejuje pakepinkite smulkintus svogūnus, paskui tarkuotas morkas, įmeskite traiškytus česnakus, plonais griežinėliais supjaustytus agurkus, smulkintus krapus, svogūnų laiškus, supilkite suplaktus kiaušinius, pagardinkite druska, maltais juodaisiais pipirais ir, visą laiką maišant, iškepkite plaktienę. Prie jos būdavo duodama duona, aptepta sviestu.
 
Būriška plaktienė su rūkyta žuvimi

Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
4 šaukštų grietinėlės,
vieno svogūno,
pundelio petražolių,
maltų juodųjų pipirų,
druskos
40g sviesto,
4 gabalėlių rūkytos žuvies filė
Kiaušinius išplakite su grietinėle, druska ir maltais pipirais. Įkaitintame svieste pakepinkite smulkintus svogūnus, ant jų supilkite kiaušinių plakinį, išdėliokite rūkytos žuvies filė gabalus taip, kad paskui galėtumėte plaktienę padalinti į 4 lygias porcijas ir kepkite, kol gražiai sutrauks kiaušinius. Būrai (lietuvininkai, Klaipėdos krašto gyventojai) šią plaktienę kepdavo orkaitėje ir patiekdavo su duona.
  
Plaktienė su peletrūnais ir namine juoda duona
 
Keturioms porcijoms reikia:
4 kiaušinių,
50g peletrūnų,
30g svogūnų laiškų,
30g sviesto,
druskos
 
Peletrūnas yra nuostabaus aromato kvapioji žolė, kuria nuo seniausių laikų Lietuvoje būdavo gardinama varškė, saldūs varškės sūriai, kiaušinienės, plaktienės ir būtinai garinamos, verdamos arba kepamos žuvys. Anais gerais laikais reta šeimininkė neaugindavo savo darže kerelio peletrūnų  (šiandien bepigu, - visose maisto parduotuvėse jie parduodami augantys vazonėliuose arba švieži). Plaktienei peletrūnus nuplikykite pasūdytu vandeniu, nuskabykite lapelius, svogūnlaiškius smulkiai supjaustykite ir šiek tiek pakepinkite svieste, suberkite peletrūnų lapelius, ant viršaus supilkite suplaktus kiaušinius ir kepkite visą laiką maišant, kol plaktienę sutrauks. Aptepkite naminės juodos duonos riekeles ir patiekite namiškiams – nieko gardesnio nerasite prie karštos arbatos.
 
 
 
 
 
 
 Platienė su ragaišiu
 
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų padžiūvusio ragaišio riekių,
100g morkų,
100g svogūnų,
8 kiaušinių,
200ml pieno,
10g druskos,
30g sviesto arba saulėgrąžų aliejaus
Ragaišį supjaustykite smulkiais kubeliais, morkas nuvalykite ir sutarkuokite burokine tarka. Svogūnus nulupkite ir smulkiai supjaustykite. Kiaušinius suplakite su pienu, pagardinkite druska. Keptuvėje įkaitinkite sviestą arba aliejų. Kiaušinių plakinį išmaišykite su ragaišio kubeliais, tarkuotomis morkomis ir svogūnais, supilkite į keptuvę ir kepkite uždengus dangtį
 
Dvaro plaktienė su vynu
 
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų česnako skiltelių,
30g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
100g baltojo sauso vyno,
6g druskos,
žiupsnelio maltų muskatų riešutų
Česnaką supjaustykite lakšteliais ir pakepinkite svieste, supilkite kiaušinius, išplaktus su vynu, druska, muskatų riešutais ir kepkite kaip omletą. Patiekite su konservuotais vaisiais.
 
Įvairenybės:
Karaliaučiaus centre, dalyvaujant daugiatūkstantinei miniai, 2001 metų spalio 23 dieną Lietuvos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities bendradarbiavimo dieną Lietuvos virėjai iškepė rekordinę 1000 kiaušinių kiaušinienę, kuri buvo įrašyta į „Lietuvos rekordų“ knygą
 
 
 
2004 metais Kinijoje Guanduno provincijoje mokslininkai surado stebuklingai išlikusius dinozaurų kiaušinius. Atradimo sensacija tame, kad kiaušiniai rasti kinozoinės eros sluoksniuose ir tai leidžia teigti, kad dinozaurai egzistavo ir kinozoinėje epochoje, o galiausiai išmirė tik prieš 62 milijonus metų.
 
 
 
 
 
Japonijoje prekyboje atsirado ir kitokios formos kiaušinių
 
Šiuolaikinis anekdotas:
Guli šaldytuve eilute dešimt kiaušinių. Pirmasis ir sako antrajam:
-                      Pažiūrėk į tą kiaušinį iš ano galo...
Antrasis:
-                      Nieko sau  snukis!
Ir kreipiasi į tretįjį:
- Pažiūrėk į galinį. Na, ir išsigimėlis!
Tretysis:
- Gal jis kokia užkrečiama liga serga?
Ketvirtasis:
- Rūpūs miltai! Ko tik nebūna!
Kreipiasi į penktąjį:
- Žiūrėk, žiūrėk... – na, ir taip toliau, kol devintasis, atsisukęs į visus:
- Lochai! Mužikai! Pusgalviai! Juk tai kivis!
 
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
E. paštas: vincentas.sakas@takas.lt
 Melnragė, 2000m.
 
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
 
NEPRIKLAUSOMO MITYBOS IR KULINARIJOS EKSPERTO VINCENTO SAKO
PASKAITOS SU ILIUSTRACIJOMIS, DEGUSTACIJOMIS, MAISTO PRODUKTŲ, VALGIŲ IR GĖRIMŲ GAMYBOS MOKYMU
 
1.     Sveikos mitybos ir vietinių ekologiškai švarių bei sveikų maisto produktų gamybos bendruomenių kūrimosi pagrindai.
2.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra tikra duona ir tikri kepiniai. Lietuvoje tikros duonos nėra nei parduotuvėse, nei turguje. Kur jų gauti? Kaip išmokti gaminti tikrą raugą ir kepti tikrą duoną, bandą, bandeles, bobas, ragaišius, pyragus, raguolius, riestainius, baronkas ir pan. Mokymas, kaip kepti bandą su lašinukais ir svogūnais, juodą ruginę duoną su rūkytais lašiniais, miežinį ragaišį su keptais lašiniais.
3.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra tikri pieno produktai. Lietuvoje tikrų pieno produktų parduotuvėse nėra. Kur jų gauti? Mokymas, kaip gaminti senovinius lietuviškus pieno produktus: ilgpienį, kaitpienį, slopintą pieną, tirštpienį, rūgpienį ir raugpienį, pieno gėrimus ( 20 rūšių), grietinę, smetoną, greimo smetoną, sviestą (12 rūšių), lydytą sviestą, sviesto užtepinius (20 rūšių), gyvą varškę, viengubą gyvą varškę, dvigubą gyvą varškę, gyvos varškės užtepinius (20 rūšių), velykes, slėgtus gyvos varškės sūrius, gyvus nokintus (fermentuotus) sūrius, lydytus sūrius, celenką, drebinį, kižą, išrūgų girą, pasukų girą, pasukų „medų“, kastinius (20 rūšių), grietinėlės ir pieno ledus (30 rūšių), kaip savo name įsirengti nedidelius pieno cechelius, sūrines ir sūrių nokinimo rūsius, ledaunes.
4.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Raugintos daržovės, vaisiai, uogos ir grybai. Lietuvoje tikrų šių produktų nėra nei parduotuvėse, nei turguje. Kur jų gauti? Kaip išmokti gaminti raugintas daržoves, vaisius, uogas ir grybus, kaip įsirengti raugintų gaminių rūsius.
5.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip paruošti mėsą rūkymui, kokius pasirinkti rūkylus, kaip įsirengti tikras rūkyklas ir išmokti rūkyti dešras, mėsą, paukštieną. Šaltas, karštas rūkymas ir vytinimas. Kumpių, lašinių, lašinių palčių, lašinių puspalčių, lašinių lamantų, kaulokų, šonkaulių, šoninių, nugarinių sūdymas rūkymui ir vytinimui, vytintos jautienos ruošimas.
6.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip ruošti sūdytus ir virtus lašinius sveikai mitybai.
7.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kuo skiriasi skilandis nuo kindziuko, šis nuo  daratos ir visi nuo kekulų. Kaip juos gaminti.
8.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip gaminti aukštaitišką įsnaują, žemaitišką užtriną. Kaip lydyti taukus, kaip gaminti spirginį aukštaitišką spirgų užtepą, žemaitišką spirgų užtepą, lašinių užkulą, žemaitišką lašininskį.
9.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip gaminti dešras: maltos mėsos ir kapotines, skubrias, gruzdžias, isas, lezgines, raumenes, sausienes, slaikias. Kaip gaminti kraujines dešras ir plautines dešras.
10.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip gaminti urštus, raušius, kraujinius vėdarus, mėsos slėgtainius ir vyniotinius.
11.Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip virti skerstuvių juką, mėsos nuolekėlių sriubas plėkšną ir verėną.
12.     Lietuvos kulinarijos paveldas. Dešimt tūkstančių metų lietuviai mokėję valgyti žuvį, mūsų dienomis jau nebemoka. Žuvies valgiai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Žuvies garinimas, pusiau garinimas; virimas ir šutinimas (žuvies filė su oda be kaulų); apkepimas (ypač grietinėje) ir troškinimas; koše, svogūnais, grybais įdarytų žuvų kepimas arba virimas; užpiltos ir stingdytos žuvienos ruošimas. Kepimas duonkepėje, orkaitėje, ant grotelių, ant specialių lentų, druskoje. Skrudinimas keptuvėje taukuose, lydytame svieste arba aliejuje. Kepimas prie laužo šalia žarijų, virš žarijų, karštuose pelenuose, ant grotelių, ant aksties (iešmo). Senovinis neišdarytos su žvynais žuvies kepimas. Šviežios žalios žuvies prieskoniavimas, sūdymas. Keptos ar rūkytos žuvies marinavimas, konservavimas aliejuje. Žuvų rūkymo būdai: karštas rūkymas, šaltas rūkymas, parūkytos žuvies vytinimas, taip pat dzūkiškas žuvų vytinimas, džiovinimas.
 
13.     Lietuvos kulinarijos paveldas. AUKŠTOJI VIRTUVĖ. Kas yra Lietuvos aukštuomenės: didikų, bajorų ir dvarininkų valgiai, kaip jie būdavo patiekiami.
 
14.     Lietuvos kulinarijos paveldas. ŽEMOJI VIRTUVĖ. Lietuvos kaimo kulinarijos paveldo gausa ir įvairovė. Ar tikrai cepelinai yra ne lietuvių valgis. Kodėl tik atkurtos nepriklausomybės metais taip reklamuojami cepelinai?
 
15.     Lietuvos kulinarijos paveldas. Jūsų krašto virtuvės siurprizai ir gausa. Kokia yra autentiška Jūsų krašto virtuvė, apie kurią mes šiandien nieko nežinome.
16.     Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip virti košes iš kruopų ir grūdų. Kaip virti pusmarškonę, šilkinę ir vilnonę košes, paruošti kaimišką spirgų su svogūnais ir kitus kaimiškus padažus.
17.      Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaimiškų bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, bulviniai vėdarai, Kėdainių bulviniai sklindžiai su mėsos įdaru, žemaitiški virtų bulvių sklindžiai su palučių įdaru. Kaip juos gaminti. Mokymas, kaip gaminti tikrus cepelinus, ir kuo jie skiriasi nuo didžkukulių.
18.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai. Jų skirtumai ir receptai. Pavilgų ir mirkalų blynams gamyba.
19.     Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra auselės, koldūnai, virtiniai, švilpikai ir šaltanosiai. Kaip paruošti garsiuosius lietuviškus karštelius su auselėmis.
20.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra kukuliai, svilbikai, lakštiniai, kuo jie skiriasi.
21.     Lietuvos kulinarijos paveldas. Kuo skiriasi paprasti žirniai nuo pilkųjų ir nuo didžirnių (nemokšų pavadintais avinžirniais) ir nuo ankštinių žirnių. Kuo skiriasi pupos nuo pupelių ir nuo ankštinių pupelių (nemokšų vadinamų šparaginėmis). Kas tada yra šparagai ir kuo jie skiriasi nuo smidrų?
22.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Kokie yra tikri lietuviški prieskoniai, kaip jais gardinti valgius ir gėrimus. Kuo skiriasi paprikos nuo pipirų.
23.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Jūsų krašto virtuvės siurprizai, įvairovė ir gausa. Kokia yra autentiška Jūsų krašto virtuvė, apie kurią mes šiandien nieko nežinome.
 
24.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuvos medžioklės ypatumai. Kas nutiko, kad šiandien medžiotojai nemoka gaminti žvėrienos ir laukinės paukštienos.
25.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra tikrasis Klaipėdos (Memelio) kulinarijos paveldas
26.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuvininkų šišioniškių avienos valgiai
27.    Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuvininkų žąsienos valgiai
28.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuvos svaigieji ir gaivieji gėrimai. Kodėl nebemokame gamintis degtinės ir karčiųjų bei saldžiųjų trauktinių.
29.   Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuviškos giros - geriausias vaistas nuo įvairiausių ligų. Mokymas, kaip pasigaminti raugą giroms ir kaip gaminti 58 įvairias daržovių, vaisių, uogų, grybų, išrūgų, pasukų, duonos ragaišio, pyrago giras.
30.   Mitybos mitai, legendos ir mulkinimas. Kodėl mūsų dienomis maisto prekių parduotuvėse maisto prekių iš vis nėra ir ten prekiaujama vien maisto produktų sveikatai pavojingais pakaitalais (surogatais), erzacais ir falsifikatais.
31.     Kaip  mūsų dienomis galima ir būtina sveikai maitinti vaikus ir jaunimą. Verslo žmogus privalo būti sveikas, protingas, drąsus ir energingas, todėl pirma paskaita –apie tai kaip žmonėms nesirgti ir nesenti. Trijų tūkstančių metų Rytų medicinos patirtis  ir neįtikėtini mūsų dienų mokslo atradimai, kurie padeda nuo visokiausių negalių ir ligų. Išvalo organizmą nuo šlakų,  išvalo ir atjaunina kraujagysles. Sureguliuoja širdies darbą ir kraujo spaudimą, sumažina cholesterolio ir cukraus lygius, sureguliuoja kaulų tankį, plaučių funkciją ir, tuo pačiu sureguliuoja imunitetą. Be to padeda įveikti su senatve atsirandančias kaulų, širdies, o vyrams prostatos problemas ir t.t., ir pan.
32.   Hipokratas mokė: geriausias vaistas – yra maistas. Tai koks maistas yra vaistas, o koks maistas – nuodas?
 
 
33.   Lietuvos tautinis paveldas. Kelių tūkstančių metų lietuvių garinės pirties gydomieji ypatumai. Lietuviškų 58 gydomųjų augalų vantų ruošimas ir  džiovinimas.
 
 Jei susitartumėte su kaimo turizmo sodyba, restoranu, kavine, valgykla arba Jūsų bendruomenės virtuve, tai po paskaitų galėčiau išmokyti,
kaip gaminti kelis Jūsų krašto kulinarijos paveldo autentiškus,
išskirtinius ir  svarbiausiai  sveikus valgius bei gėrimus.
Jei norėtumėte, būtų galima paruošti metodinę medžiagą ir ją atspausdinti atskirais iliustruotais leidiniais, o užsiėmimus nufilmuoti ir  filmukus išplatinti per YOU TUBE.
 
 Apmokėjimas už paskaitas - kelionė pirmyn ir atgal  Klaipėda-Jūsų vietovė-Klaipėda.
 
 ·  Translate
1
Add a comment...
People
In their circles
2 people
Contact Information
Contact info
Phone
+37061724338
Story
Tagline
Tikrasis Lietuvos kulinarijos paveldas. Lietuvių mitybos pokyčiai