Profile cover photo
Profile photo
kūkalis (tadas)
142 followers
142 followers
About
kūkalis's interests
View all
kūkalis's posts

#Paieška
Klausimas. Kas žinote kaip veikia įrašų paieška naujajame G+?

Senajame būdavo galima rinktis ieškoti savo draugų ratuose, taip pat dar pora kitų parinkčių buvo (jų nenaudojau, tai nelabai pamenu). Taip pat paieškos rezultatus gūglis pateikdavo pagal svarbą, kaip jis ją suprasdavo, bet buvo galima rinktis rūšiuoti pagal įrašų datą.

Dabar to nieko nėra, paieška tik visame G+, rezultatai pateikti tokia tvarka, kaip gūglis nori. O gal ankstesnės parinktys liko, tik kažkur giliau paslėptos? Kiek ieškojau neradau.


Kitokia rinkimų sistema

Ilgai tvinkusi nepasitenkinimo rinktų politikų darbais votis trūksta daugeliui ir nebenorima balsuoti „mažiausią blogį“. Tos tekančios voties pilna čia g+'e, net nereikia dėti nuorodų, viena paskutiniųjų čia (https://plus.google.com/106646813948834325170/posts/g7jevJg1kzw)

Nebalsuokime už „mažiausią blogį“.

Blogis yra blogis, blogybė yra blogybė, o pasakymas „mažiausią blogybė“ – kalbine prasme – beveik oksimoronas, kaip ir – platybė, tolybė, galybė, gėrybė, drąsybė – bent jau man žodžiai su priesaga -ybė skamba kaip žymintys sustiprinta, padidintą savybę iš kurios yra išvesti, arba, vėl – nelaipsniuojamą savybę, tolygią savo kokybe tam abstraktesniam žodžiui iš kurio išvesti. Baigiant kalbinius nukrypimus, net ir mažiausias blogumėlis daugeliui gali būti nepriimtinas seimo rinkimuose, nes vieną kartą gana jau. Gana tų blogumėlių kamuolio.

O čia dar rimtų vyrų mintys apie reformuotiną parlamento subūrimo būdą (https://plus.google.com/+AurelijusKatkevi%C4%8Dius/posts/hpmcbB6aLw6)

Kaip tada balsuoti prieš, nepabalsuojant ? Nėra kaip. Sunku ir nepatogu suderinti „už“ ir „prieš“ sistemas. (galbūt įmanoma, galvokit variantus).

Aš padėliojau galimą rinkimų sistemą balsuojant „prieš“.

1. Rinkimai tik vienmandatiniai, renkant tik asmenis.
2. Renkama tik atmetant pasiūlytus kandidatus.
3. Balsai skaičiuojami tik pažymėti „prieš“, t.y. pažymėti vieninteliu galimu žymėjimu. Nepažymėjimas, kaip ir neatėjimas į rinkimus, reiškia „už“ – t.y. pritarimą kandidatui.
4. Vienas rinkėjas renka a) visą seimą – išbraukdamas kas jam nepatinka, arba b) teritoriniu pagrindu gauna 4 kandidatus, kurių kiekvienas yra vis kitos politinio kompaso koordinačių sistemos ketvirčio (kairumas–dešinumas, autoritariškumas–libertarumas), kas diagnozuojama elementarių rinkiminių komisijų testų metų (testų rezultatai –vieši), testai įvertina taip pat ir minimalius gebėjimus reikalingus tapti seimo nariu.
5. Pretenduoti tapti kandidatu gali kiekvienas norintis, išlaikęs minimalų kvalifikacinį testą. Iš testą išlaikiusiųjų burtų keliu, pagal teritorines ir politinės skalės proporcijas sudaromas seimo sąrašas kurį rinkimų metu rinkėjas patvirtina arba atmeta (vienu iš būdų 4 punkte).
6. Kandidatas gavęs > 50% balsų „prieš“ yra atmetamas, gavęs mažiau balsų „prieš“ yra priimamas į seimą. Balsai skaičiuojami nuo visų registruotų rinkėjų.
7. Klausimas ką daryti kad kandidatų skaičius atitiktų seimo narių skaičių? Rinkimams juk pateikiama tik tiek kandidatų, kiek bus seime? O jei bus atmesta didesnė ar mažesnė dalis? Čia jau galvotini visi variantai, kurių galėtų būti daugybė. Pavyzdžiui: Jei atmesta daugiau negu pusė – rengiami pakartotini rinkimai, iš kitų išburtų pretendentų, kurie išlaikė kvalifikacinį testą. Jei atmesta mažiau negu pusė – kita dalis renkama išvis burtų keliu iš testą išlaikiusiųjų pretendentų.
8. Partijos tiesiogiai nebedalyvauja rinkimuose, jos gali veikti kiek nori, bet tik kaip idėjų generatoriai ir lobistinės organizacijos – seimui teikti pageidavimus dėl reikalingų dalykų valstybės ir visuomenės gyvenime, kuriuos jau paskui svarstys seimas.
9. Vyriausybė – lieka tik išimtinai valstybės tarnyba, ministrai atrenkami pagal kvalifikacinius reikalavimus kaip ir kiekvienas kitas tarnautojas dalyvaujantis konkurse į valstybės tarnybą (galbūt po to ministrą praėjusį konkursą dar turi patvirtinti seimas). Ministrą pirmininką (kaip ir prezidentą) renka tokiu pat atmetimo būdu kaip ir seimą visi žmonės, tik jau ministro pirmininko kvalifikaciniai reikalavimai pradiniame teste turi būti gerokai aukštesni.

Kaip manote, ar tokia panaši rinkimų sistema būtų veiksmingesnė? Tiek įstatymdavystės, tiek atsparumo korupcijai prasme?

Mintis čia ne mano, apie balsavimą prieš tai kas netinka. Tą mintį dar mokykliniame ar studento amžiuje perskaičiau Vydūno knygose.

Post has attachment
Kaip pavežiau Arūną

Pokalbyje po straipsniu apie keliones (https://plus.google.com/118439089593314660588/posts/F8SdQjJj1Q9) +Regimantas _ ir +Egidijus Jurgelionis  pasakiau papasakosiąs vieną ypatingą atvejį, kaip mane sutranzavo.

Viskas vyko birželio 11 d, po +Gyvenimo Stebėtojas  minėtos tekilos degustacijos ir plovo (https://plus.google.com/102175899918120069703/posts/D3e4epsmUrH), iš kur grįžau jau apie vidurnaktį. Šuniuką pavedžiojau, miego ne kažin kiek likę, ryte laukia kelionė į Palangos oro uostą, sumaniau aplankyti seniai nematytus tėvus, kurie turėjo parskristi iš Londono ten lankę mano brolį ir seserį.

Pusė šešių ryto, keliuosi, ruošiuosi, šuniuką vedžioju, išgeriam arbatos, atsisveikinu su žmona ir – į kelią. Lyja lietus stipriai, po birželio pradžioj pabuvojusių karščių pirma tokia šalta (+12 laipsnių, ir dieną ne ką daugiau pakilo) birželio diena, gal ir šalčiausia per visą birželį. Bagažinėje pilna rukolos ir kitų žalumynų iš kaimo, šildymo nejungiu, saloną džiovinu šalčiu. Pakeliui 10 km prieš Kauną tranzuotoja, sustoju. Rusė, ar baltarusė vykstanti į Prahą, ten gyvenanti. Pasiūlau pavežti iki sankryžos į Marijampolę, pavažiuojam, šnektelim šiek tiek, nebijanti tranzuot per Lenkiją, priešingai nei beveik prieš metus vežtas vengras studentas tranzuotojas, tranzavęs iš Klaipėdos į Kauną, o ten jau autobusu namo. Va Vengrijoje, ji tai bijotų. Atsisveikinam prie sankryžos, grįžtu į autostradą prie devinto forto ir vėl kely. Skubu, Palangoj kaip tik turėčiau būti maždaug leidžiantis lėktuvui.

Nedaug paskubėjau – 30–40 km. Skamba telefonas, atsiliepiu. Brolis skambina, klausia ar aš kely? Taip, beveik jau pusiaukelė. Na tai galįs suktis atgal tėvai pavėlavę į lėktuvą. Gerai, kad aš jiems pasakęs prieš porą dienų, o tai maniau išvis siurprizą suruošt ir nieko nesakęs Palangoj pasitikt. Ką gi, ieškosiu kur suktis, va, tuoj ir Skaistgirių sankryža. Išsuku, pervažiuoju po autostrada sustoju. Žvyrkelio pakrašty. Sėdžiu mašinoj, mąstau, pavaikštau kiek per lietų, vėl sėdžiu mašinoj, susirašom su seserimi, ji nežinanti ar tėvai palikę raktą kaimynei, gal gėles reikia laistyti, bet jei palikę, tai nesvarbu, o jei nepalikę – koks skirtumas, apsiieškojau kad raktų nepaėmiau.

Na ką, suplanuota viešnagė atšaukiama, bet smegenys nenori persikrauti, o dar visgi įvykis, pirmą kart tėvams per 10 metų skraidymo pas vaikus (paskui paaiškėjo kad labai ilgos eilės ir patikra užgaišino, vėlavo grupelė, apie 7 keleiviai, juos vežė oro uosto autobusas į lėktuvą, nuvežė ne į tą, gerai kad tarp tų vėlavusių buvo sesers klasiokė, tai padėjo susisiekt angliškai nekalbantiems tėvams su broliu). Kas dabar bus, reiks bilietus pirkt vėl už poros dienų, išlaidos didelės, kai perki prieš pat skrydį, o ne iš anksto… Taikausi ir pratinuosi su tomis mintimis, raminu save, stabdau po lėkimo nuolatinio (mintys tokios, va kiek bruzdesio lėkimo, neskubėdamas sau savaitgalį būčiau sau ką veikęs, na dabar jau nebeskubėsiu ir veikt susigalvosiu).

Pamažu leidžiuosi atgal, mašina besėdint prirasojusi, saugau maistinius žalumynus bagažinėje, šildymo nejungiu, tik kondicionierių, ir 80-90 km/h medituodamas gaunuosi atgal. Gerai, yra ką ir namie veikti, važiuosiu iš miesto paimti žmonos, šalta, bet lyja, o daržovių gaila, tai šaldau toliau, teks pačiam šatreinius ir salotas sudorot, mėgstu rukolą (šatreiniai viena iš rukolos rūšių, antroji – gražgarstės) ir salotas, bet kad jų daug.

Taip pamažu sušalęs pasiekiu Kauną, pravažiuoju jį. Ir vėl tranzuotojas. Sustoju. Keistas koks, nužvelgus pirmas įspūdis – iš kalėjimo žmogus. Pasisveikinus ir nužvelgus iš antro karto – įspūdis pasikeičia, bet vis tiek kažkas jame keisto. Džinsai, megztukas, skurdūs, bet švarūs, barzdelė, ant galvos – drobinė skiautė, surišta į skarelę pakaušyje, ant jos džinsinė skrybėlė ar fedora (nebaisiai aš jų skiriu). Įsėdus lyg ir pasijautė labai nestiprus rūkalų kvapas, žmogus kūdas, pergeltęs. Bet gyvas. Paklausė ar iki Vievio, tai Vilniun aš važiuojąs prašom sėst.

Labas, Arūnas, – ir tiesia ranką. – Tadas. – Pasisveikinam.
Kur vykstąs? Ar klausiau, ar jis pats pasakęs – nebepamenu, (greičiau kad pats, nes pokalbio palaikyt nereikėjo, jis pats daug daug pasakojo, kelionė ilga važiavau negreit, klausiau tik kas man įdomu). Vievis pasirodo tik tarpinė stotelė, nuo Vievio tranzuosiąs link Maišiagalos ir ten kažkaip iš tos pusės mėginsiąs pasiekti Santariškes, nes per Vilnių nevažiuosiąs, neturįs pinigų autobusams troleibusams. Keista man pasirodė tokie planuojami zigzagai, sunkiai įvykdomi, pasakiau kad nuvešiu į Santariškes, vis tiek man į miestą reikia, jau planavau paimti žmoną su pirkiniais iš miesto. Gerai, kalbamės toliau, pasakoja sergantis raumenų atrofija, dvejus metus lovoje pragulėjęs, vaikščiot negalėjęs, tiek sunykę raumenys buvę. Paskui atsiradęs stebuklingas gydymas kamieninėmis ląstelėmis, Ispanijoje. Kamieninėmis ląstelėmis? – mąstau – juk tai brangus eksperimentinis gydymas, dar tik tyrimų stadijoje ir mano supratimu dar niekur nekompensuojamas ligonių kasų, gal jis kokius rėmėjus radęs? Paklausiu: – Kas moka už gydymą? Atsako: – Valstybė. Mąstau sau – keista, labai keista, fantazuoja žmogus, gal jis klejoja,gal jis vienas tų klejojančių, kuriems tenka Naujoj Vilnioj apsilankyt. Bet man ilgai mąstyti netenka, tik klausytis ir gėrėtis laiminga našlaičio (pasakė tai vėliau) istorija. Kelionių organizatoriai jam finansuojantys keliones, labdara tokia. Dabar jau sunku tapę išsiprašyt kad dovanotų kelionę, nebenorintys jie taip labai kaip anksčiau, bet va likusios tik paskutinės, dešimtosios jau kasmetinės kamieninių ląstelių procedūros (parodo didelius randus ant dilbių kiek aukščiau riešo), paskutinis skrydis pirmadienį į Ispaniją. Kokį miestą? – Almeriją. Ispanijoj karšta, tam jam drobinė skiautė ant galvos, apsauganti nuo kaitrios Ispanijos saulės, tik va, batai vieninteliai – žieminiai, žiauriai karšta su jais Ispanijoje, o jis neturįs kitų. Dabar vykstąs gydymo popierių sutvarkyt į Santariškes. Va, apkirpusios jį vienuolės, padedąs jam Caritas, gyvenąs Klaipėdoje. O, Klaipėdoje, mano vaikystės miestas. Klausiu kur? – Debreceno gatvėje, prie Akropolio – išgirstu. Taigi aš šalia užaugęs, žinau kad Debreceno gatvė ne prie Akropolio, kad ją dar skiria Baltijos prospektas nuo Akropolio, klausiu kaip taip: – negali būti kad prie Akropolio prieitų Debreceno gatvė. Išgirstu, kad prieina, tikrai prieina, ten nauji namai, socialinis būstas, aš gal nežinąs. Na pamanau, tikrai mačiau prieš šešetą—septynetą metų naujus namus tarp Debreceno gatvės ir Baltijos prospekto, gal žmonių erdvės suvokimas toks, bet jei jis klaipėdietis, tai tikrai nesupainiotų Baltijos ir Debreceno gatvės adresų. Bet nėra kada gilintis, patyliu sau mastydamas ir nė klausti toliau nereikia daug, istorija liejasi toliau. Jis našlaitis, išėjęs iš vaikų namų dirbęs pas ūkininkus, paskui, kai susirgęs ir jėgų netekęs dar pardavinėdavęs gėles, nusipirkęs jas iš didmenininkų. Kol galėjęs. O paskui likęs tik invalidumo pensija, trečia grupė, tai kai sumokąs už socialinį būstą, lieka jam vienuolika eurų mėnesiui pragyvent.

Bandęs jis ten prie Kauno iš pažįstamo pinigų pasiskolinti, bet tuo metu buvusi ne jo pažįstamo pamaina toje degalinėje. Paskui tas žmogus kuris jį vežęs iš Klaipėdos (kai paklausiau kada išvažiavęs – trečią ryto). Šalta jam tapo mano mašinoje, jis ligonis, sako labai šalta, na išjungiu kondicionierių, truputį šildau, rasot ėmė, lyja visgi, +12 lauke. Bala nematė tų svogūnų laiškų, šatreinių ir salotų universalo bagažinėje, labiau šildau. Vis paklausiu, ar nešalta – Na jau po kurio laiko tapo nešalta, atšilti pradedu ir aš, jau į ragą buvau sustiręs, o psichologinis stresas dėl grįžimo ir miego stokos dar neatlėgsta.

Bet nėr kada apie save galvot (nors vis pagalvoju, lygindamas va savo tokio materialiai neskurstančio ir nestokojančio gyvenimą su Arūno). Taigi, nukrypau, nors kelionės su Arūnu pasakojimas ne visai chronologiškas. Jis pasako kad žmogus jį vežęs prieš mane ir išgirdęs jo istoriją, jau norėjęs jam duoti pinigų 70 ar ten šimtą eurų, kad batus nusipirktų, bet va neturėjęs grynųjų, o bankomato nebuvę ten degalinėje, kur jį išleidęs. Bet nieko, partranzuosiąs ir atgal į Klaipėdą, susikrausiąs daiktus ir pirmadienį į kelionę vėl į Vilnių, į oro uostą. O tai klausiu ar dirbančios Santariškės šeštadienį, sako dirbančios, jos ten konvejeriu dirbančios, maždaug taip. Ir bendrai tenka jam vis kas du tris mėnesius apsilankyti Santariškėse. Tyrimai, procedūros? Taip, tyrimai, procedūros. O šiaip gyvenime vis vienas. Klausia ar aš vedęs, ar dirbu, taip vedęs, dirbu. Tai gerai. Jis va nors nedirba, bet kovoja su liga. Ir vilties nepraranda, nors ir vienas kaip pirštas pasaulyje, yra šalia gerų žmonių, iš žmonių gerumo jis ir gyvenąs. Todėl negalįs piktnaudžiaut tuo žmonių gerumu, visur stengiasi eiti ir daryti pats, pernelyg didelė globa jį varginant, tik kai tai neišvengiama (čia ką jis mintis skaito?, jau pamaniau, pasiūlyt jį parvežt į Klaipėdą, kai jis susitvarkys popierius tose Santariškėse kad nereiktų tranzuoti, manau sau paimsiu raktus, gal ir žmona norės sekmadieniui prie jūros, kartu gėles tėvų bute palaistysiu).

Taip, nors ir vienas, nors ir ligonis jis džiaugiasi gyvenimu, va, pažvelgia pro langą, tai medžiai pavasarį sužaliavo, tai saulutė šviečia, tai debesys dangumi plaukia ir dargana – bet vis jis džiaugiasi. (Po tų randų pamačius man dingtelėjio mintis, gal narkomanas, kad toks kūdas ir pergeltęs, bet ne, negali būti, jo žvilgsnis giedras, džiugus, kalba gyva, šiek tiek suvalkiuojanti – paskui pasakė Kazlų Rūdoj vaikų namuose užaugęs – negali būti narkomanas, narkomanų pažįstu, bendrai jų žvilgsnis niūrus, nevilties persmelktas). Ir pasakoja toliau, žmonės stebisi, kaip jis taip tvirtai laikosi, neprasigeria, narkomanu netampa dėl sunkaus gyvenimo ir nevilties, bet jis ne toks, nors ir vienas, jam yra kuo džiaugtis gyvenime, o be to gal gi bus ir geriau. Ir žmonių jis negalįs apvilti iš kurių gerumo gyvenąs. Taip, pakartoja, gyvenąs remdamasis žmonių gerumu. O aš, mąstau sau: Va, sutinku jau ne pirmą kartą (nors dažniau pamatui netyčia kai pažiūri Bėdų turgų) – žmones, tokius teigiamus, kovojančius su negandomis, ir vilties neprarandančius, o galvoju, o aš? Kiek dažnai pasiduodavau nevilčiai, paveiktas gyvenimo rutinos pasiduodavau ištižimui ir tinginystei, sveikas būdamas, dėl priežasčių kurios tikrai sprendžiamos ar susigyvenamo ir priimtinos ir ištveriamos, nors kartais nuo gyvenimo pavargęs net mintyse šaukdavaus ligos, kad stabtelėt galėčiau ir pailsėt nuo visko. Kokia gėda, visada tai žinojau. Tai sakau: – Neįsivaizduoju kaip aš gyvenčiau sunkios nepagydomos ligos užkluptas, ar nenusiminčiau, ar nepulčiau į neviltį, ar nepasiduočiau ligai. Neįsivaizduoju. – Taip, – išgirstu – raumenų atrofija, kaip ir išsėtinė sklerozė yra nepagydomos ligos, tik pristabdomos ir medicina bejėgė. Bet va aš maždaug šaunuolis nepuolęs moralizuoti jo, kaip kad dažnai žmonės jį bara ir moralizuoja, moko gyventi, dirbt ir nepasiduot (na taip ir vėl pagyrė, aš retai kada moralizuoju ir mokau žmones gyventi, o kai tas bruožas išlenda, tai nebūnu savimi patenkintas, bet tik dabar man dašilo, kad nors ir nuolatos skundėsi ir dejavo Arūnas – nebuvo už ką jo moralizuot ir mokyt, visas toks teigiamas ir džiugus, kiekvienam skundą jis palydėdavo vilties ir džiaugsmo pasažu, kaip jis kovoja, kaip nenusirita į gyvenimo dugną). Tik visą kelią pasąmonėj kirbėjo klausimas, kurio taip ir nepaklausiau, kodėl aš jaučiau rūkalų kvapą pradžioj, jei jis toks ligonis, tai rūkyt tikriausiai nesveika. Bet nepaklausiau. Taip pamažu pasiekėm Vilnių, pakeliui dar pavaišinau obuoliu, kai pasakė nuo trijų ryto tranzavęs. Atsisakinėjo, bet vieną įsiūliau, suvalgė, pasakė mėgstantis sriubą. O aš ar valgąs sriubą? –paklausė. – Retai, – atsakiau, – nors mėgstu. O jis dažnai valgantis sriubą Carito valgykloje.

Vilniuj stebėjosi, sakė ėjęs kartą pėsčiom nuo seimo iki Vaduvos, kur tranzavo atgal namo. Artėjant prie Santariškių paklausiau, kuriame skyriuje jis gydosi. Smalsu man, kokia medicinos šaka gydo raumenų atrofiją, gal neurologija, o gal vidaus ligų, o jei čia genetinė liga, tai gal atskiras genetinių ligų skyrius yra Santariškėse? Atsakė: – Antram korpuse.
Ir paskui nusuko kalbą kitur, kad ilgai nespėliočiau, o prisiminčiau kad vežu Arūną, sergantį, kovojantį, vilties neprarandantį. Ką jis tada pasakė? Ar apie barzdelę? Esą sakantys žmonės, kad jam tinkanti barzda, sakau ir aš auginuos žiemą. Keistas kažkoks vaikiško džiaugmo ir naivumo kupinas žmogus, kiek jaunesnis už mane, einąs ketvirtą dešimtį, o toks vaikiškas, manau, ar visi vaiknamių auklėtiniai taip ir lieka vaikais (nors pats kitokio vaikiškumo ir nesubrendimo rasčiau savy).

Pasiekėm Santariškes, dar tiesa, anskčiau važiuojant per Vilnių pasako duosiąs man savo elektroninį paštą, kad aš galėčiau pasiteirauti kaip jis laikosi, kaip jam sekėsi paskutinis gydymo seansas kai bus grįžęs iš Ispanijos. Įsuku šoninėn gatvelėn, prašau žadėtojo elektroninio pašto. Diktuojamas rašausi į mobilų arunasbalsys1@gmail.com, dar ir telefoną padiktuoja, neturįs telefono aparato, tai neatsiliepsiantis, bet kortelę turįs, gal kada ir aparatą turėsiąs.

Na va, laikas atsisveikinti, sugraudintas visos istorijos, manau kad reikia padėti Arūnui, aš gi galiu pasispausti, mažiau alkoholio vartoti, neprašytas tiesiu jam 100 eurų, sakau traukinio bilietui kad nereiktų tranzuot atgal į Klaipėdą, o paskui vėl į oro uostą, ir kad lengvus vasarinius batelius nusipirktų, kad nebūtų karšta su žieminiais ten Ispanijoj. Dar jis paprašo 10 eurų autobuso talonėliams, Vilniuje iki stoties nuvažiuoti, duodu, taip pat įduodu dar keletą obuolių, kad užkąstų, šįkart jau labai raginti nebereikia. Padėkoja nuoširdžiai ir atsisveikinam. Sunkiai lipa iš mašinos, sunkiai klibinkščiuoja link Santariškių.

Pagaliau prisikambinu žmonai (važiuojant vis nepavykdavo), ji prekybcentry, renkasi rūbus, gerai aš greit būsiąs, sutariam kur. Nuvažiuoju, randu besimatuojančią, padedu rinktis. Pasakau kokį neeilinį žmogų pavežęs, ir jam padėjęs, pinigų davęs. Išgirstu juoką: sukčiui atidavei, – juokiasi toliau – pavežei ir dar susimokėjei kad vežei. Ima smelktis abejonės. O gal tikrai jis man pasaką papasakojo? Tie trys neatitikimai vaidinimo scenarijuje – kamieninių ląstelių gydymas apmokamas valstybės, Debreceno gatvė Klaipėdoj prie Akropolio ir pagaliau, nepasakytas skyrius Santariškėse, o tik „antras korpusas“… Ilgai tokėjausi ir analizavau man asmeniškai suvaidintą spektaklį. Puikus, ypatingas spektaklis buvo. Graudi šviesiojo su liga kovojančio vienui vieno pasaulyje Arūno istorija nieko neprašant, tik užuomina, nuoroda kažkur nežymiai – va, vienas žmogus jam norėjęs duoti 70 ar kiek ten eurų, tik bankomato nebuvę...

Parašiau jam liepos gale tuo el paštu, sakiau rugpjūtį atostogausiąs, aplankysias ir tėvus, klausiau kaip jam sekasi, kaip gydymas praėjęs, kaip jaučiąsis, norėčiau susitikt. Ir telefono aparatą seną atliekamą turįs, galįs jam padovanot. Atsakymo nebuvo iki šiol.

Post has shared content

Brangiausia pasaulio tulpė neišliko

Straipsnelyje įsivėlė dalykinė klaida - tulpės nuotrauka pavadinta Semper Augustus. Deje tai negali būti šios tulpių veislės nuotrauka, nes ji neišliko iki šių dienų. Ta tulpė sirgo žiedlapių marglige, kurią sukelia virusas Tulip breaking virus . Praeityje jis buvo piktesnis ir tulpės mažiau atsparios jam, galbūt dėl to ši veislė neišliko. Dabartiniu metu virusas ir kai kurios tulpės veislės susigyveno, jis nesilpnina jų svogūnėlių. Čia sąrašas tų tulpių veislių, kurių veislės požymis ir yra žiedlapių margligės virusas: http://oldtulips.org/index.php?section=broken&content=index



Galbūt nuotraukoje gali būti tulpių veislė Silver standard (http://www.gardensillustrated.com/sites/default/files/imagecache/830px_wide/gallery/HortusBulborumTulips_1.jpg), arba dar kuri nors iš dabartinių žiedlapių marglige pasižyminčių tulpių veislių, čia reikia klausti jau tulpių gėlininko, kuris tiksliau identifikuotų nufotografuotą veislę.

Tačiau šiuo metu yra išvesta dryžuotų tulpių veislių, kurių dryžuotumas - genetinis požymis be viruso, bet jis ne toks plunksniškas, ne toks liepsnojantis. Tai galbūt nuotraukoje gali būti ir viena tokių tulpių veislių - Carnaval del Rio (nors mažiau panašu), kuri neužsikrėtusi tulpių žiedlapių margligės virusu.

Internete google ir tineye vaizdų paieška duoda apie pusantro šimto šių vaizdų ir greit peržvelgus leidžia spėti kad nuotrauka paimta iš kažkurio darbalaukio fonų tinklalapio, kur nei autoriaus nei pradinio šaltinio kurioj vietoj ir kada fotografuota - nepavyksta rasti.

Post has attachment
NEAPSIGAUKITE. Dešimt priesakų rinkėjui.

Parašyta Rusijai, bet kaip bebūtų keista tinka ir Lietuvai (ar tikrai?)...
O gal visgi netinka Lietuvai? Ar tikrai yra už ką balsuoti, už asmenį ar už partiją, kuriam netiktų bent vienas iš dešimties punktų, todėl už jį tampa nebegalima balsuoti.
http://www.svoboda.org/content/article/27761280.html

Post has shared content
#katukai  

Jau virš mėnesio praėjo, jokios žinelės, nieks nesikreipė. Skelbiu dar sykį.

Bobutė sakė kad ir serga katė kasosi. Kas priims.

Prašau, būkit geri, pabendrinkit plačiau, nemėgstu nebaigtų darbų. Galgi suras katė naujus namus.
Ir vėl katė. Šįkart viena, daugiabučio kaimynės. Viskas kaip aprašyta skelbimuose. Manęs ji prašė išvežt į laukus, pats katę ir nufotografavau.

Žinau žinau, užklydus į gyvūnų globos grupelių puslapius plaukai šiaušiasi kiekai vargšų kačių ir šunų reikia pagalbos. 

Bet, prašau pasidalinti, o gal atsiras kas priims ją į naujus namus. Pora savaičių kaip šie skelbimai įdėti, ir kol kas - neatsirado kas galėtų priglausti.

Prašau pasidalinkite.

http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.40224
http://www.rainiukas.lt/lt/news/view/id/57932
http://beglobis.com/Beglobio-naujienos-690.html

Post has attachment
Ir vėl katė. Šįkart viena, daugiabučio kaimynės. Viskas kaip aprašyta skelbimuose. Manęs ji prašė išvežt į laukus, pats katę ir nufotografavau.

Žinau žinau, užklydus į gyvūnų globos grupelių puslapius plaukai šiaušiasi kiekai vargšų kačių ir šunų reikia pagalbos. 

Bet, prašau pasidalinti, o gal atsiras kas priims ją į naujus namus. Pora savaičių kaip šie skelbimai įdėti, ir kol kas - neatsirado kas galėtų priglausti.

Prašau pasidalinkite.

http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.40224
http://www.rainiukas.lt/lt/news/view/id/57932
http://beglobis.com/Beglobio-naujienos-690.html

Post has attachment
Karlas Linėjusas:

#rašyba

Carlas von Linnaeusas (1707–1778), sisteminės botanikos įkūrėjas: ...
Tiesa, didysis Carl'as Linnaeus'as kažkodėl pomidorus pavadino vilkiniais persikais...
... sukanka 300 metų, kai gimė Švedijos biologas Carlas Linnaeusas, padaręs didelę įtaką gyvūnų rūšių klasifikavimui
Garsus švedų biologas Carlas Linnaeusas jas pavadino chrysanthemum...
Ten gimė žymus botanikas ir mokslininkas Carlas Linnaeusas, kurio vardu pavadintas universitetas...
Švedų botanikas Carlas Linnaeusas XVIII a. chininmedį pavadino lotynišku cinchonos vardu grafienės Chinchón, ispanų karalienės vietininkės Peru, garbei.

Netgi Verslo žinių straipsnyje ir Iliustruotame moksle prasprūdo Linėjusas.



P.S. šiuo požiūriu - esu Vinco Urbučio šalininkas. Lietuvių kalbos rašybos sistema vientisa, ir originalo formą visada reiktų pateikti skliaustuose, nehibridizuojant kad nesigautų štai tokie Linėjusai.  O gal tai nauja norma, ir kaip Teksasas, taip ir Linėjusas?
Bet kuriuo atveju gaila, kad kaip kokie gruzinai ar armėnai kadaise nesusikūrėme savos vien lietuvių kalbos abėcėlės, tada šitokių liapsusų nebūtų.

https://www.google.lt/search?q=Linnaeusas&ie=utf-8&oe=utf-8&rls=org.mozilla:lt:official&client=firefox-a&channel=sb&gws_rd=cr&ei=xpS6U72KF-LjywO9nILIBA#channel=sb&lr=lang_lt&nfpr=1&q=Linnaeusas&rls=org.mozilla:lt:official&tbs=lr:lang_1lt

Post has shared content
„Mažas esi ir suprasti nieko negali...“

Dideli ir protingi supranta ir pasako kaip nieko nedaryti, nes jie esą viską padarę kad tau būtų geriau ir nereikėtų suprasti. Tereikia tik jų klausyti ir nesvarstyti... Net kregždutės su raudona rože susivienijo, ir liberalai ir Kauno arkivyskupijos kunigai  kad tik žmogus nemąstytų ir nesakytų ką galvoja. Ačiū nors vyskupui Kauneckui nepabijojusiam tarti pilietišką žodį.

Post has shared content
geras pasveikinimas. Eilinį kartą klerikalai parodė, kad kilę iš kryžiuočių-klabčiukų. Kaip ir pačio Landsbergio giminė - iš kryžiuočių riterių.
Wait while more posts are being loaded