Profile cover photo
Profile photo
Proto Aistros
7 followers -
Niekada nebuvau tokia užsiėmusi, kaip dabar, kai dirbu sau, su savim, dėl savęs!
Niekada nebuvau tokia užsiėmusi, kaip dabar, kai dirbu sau, su savim, dėl savęs!

7 followers
About
Posts

Post has attachment
Tekstai, kuriuos rašau „Laimei“ čia pasirodo po mėnesio, kai išeina naujas žurnalas. Šituo redaktorė leido pasidalint anksčiau. Vasario tekstas – apie širdeles, kvaila būtų jį skaityti kovą. Visi mes gudrūs po švenčių, o prieš? :)

Pažinojau tris Valentinus. Visi buvo slidūs kaip žalčiai. Prastų asociacijų kelia tas vardas ir tą dieną gadina. Gal tik kokius tris kartus TA diena buvo ypatinga. Ar keturis, nors romantiškų dienų per gyvenimą buvo gerokai daugiau. Gražiausiai pamenu,…
PRO SUKĄSTUS DANTIS
PRO SUKĄSTUS DANTIS
protoaistros.lt
Add a comment...

Post has attachment
Kodėl mūsų nesupranta, o mes atrodo, taip gerai suprantam kitus? Nes mūsų smegenys blogai dėlioja Lego kaladėles.

O dabar paklauskit savęs, ar yra pasauly nors vienas žmogus, kuris suprastų jus taip, kaip jūs patys save suprantat? Sąžiningai atsakėt? Fiasko!
Add a comment...

Post has attachment
Ką bendro turi blusinėjimas ir skaičius 150? Kiek žmonių gyvena mūsų galvoje?

Ne, kalba neina apie žmones, kuriuos mes per gyvenimą pažinom, įsiminėm, susitikimai su kuriais įsirėžė į atmintį. Jie gyvena kitoj smegenų vietoj. Pakalbėkim apie draugus. Po to, kai perskaitysit, bus aiškiau, kad net toks…
Add a comment...

Post has attachment
Jei yra diena be tabako, automobilio, mėsos ar sekso, turėtų būti ir diena be inkarų. be tų, kurie mus laiko ir neleidžia plaukti

Net ne ežeras ten buvo, o nedidukė kaimyno mėlynu traktoriumi išrausta kūdra gretimam kaime. Močiutei pamojuodavau ir išeidavau pas draugę už mažoms kojelėms tolimo kilometro pasimaudyti. Turbūt močiutė nė neįtarė apie mano planus, būtų…
DIENA BE INKARŲ
DIENA BE INKARŲ
protoaistros.lt
Add a comment...

Post has attachment
Pažįstu šeimų, kurios didvyriškai grumiasi su vaikų noru turėti telefoną net ir pradėjus eiti į mokyklą,  žinau ir tokių, kur metų amžiaus vaikai pasiima „savo“ iPadą ir ramiai leidžia laiką.  Ar vaikai dažnai verkia? Nebe, nes turi ipadus ar telefonus.…
Add a comment...

Post has attachment
Aš suprantu, kad kalbėti apie džiūstančias smegenis ir menkėjančius intelektualinius gebėjimus kvaila, kai aplink visi tokie patys. Ir psichligoninėj ligoniai mano, kad jie intelektualiai įgalūs. Tik mums atrodo, kad ten ligoniai.

Aną dieną telefonas išmetė pranešimą – tu buvai įlindusi į ekraną kažkiek minučių ir tai 25% mažiau nei vidutiniškai per savaitę. Valio! Pasiekimas. Ar tikrai?  Žinoma, nes  nuo socialinių tinklų vartojimo ir visokiausių skaitmeninių prietaisų naudojimo…
Add a comment...

Post has attachment
Kas geriausiai galėtų papasakoti apie jus? Kas galėtų geriausiai nuspėti, kaip jūs pasielgsite vienoje ar kitoje situacijoje. Draugai? Vyras? Žmona?

Kelis kartus bandžiau tą gynybinį savo namų-tvirtovės įvaizdį paaiškinti kitiems, bet nedaug kas suprato apie ką aš. Ir nudžiugau, kai perskaičiau apie vieną tyrimą, apie kurį papasakosiu.
Add a comment...

Post has attachment
Nežinau ar jums pavyko? Man - šiek tiek. Bandau apgauti save. Ir siūlau jums tą patį daryti.

Metams baigiantis galvojau, kad reikia pradėti naują projektą., lyg man senų per mažai. Rašysiu apie smegeninę – pati save pagąsdinau. Tik kartą per savaitę – nuraminau. Pvz. trečiadieniais – konkretizavau. Beveik sugalvojau pavadinimą. Susirašiau temų…
Add a comment...

Post has attachment
Jei galvojat, kad griaunu doros šeimos pamatus, propaguoju palaidumą ir skatinu moterų paleistuvystę, galvokit iš naujo. Kalbu apie dalykus, kurie mums kažkada teikė džiaugsmo, o dabar tapo mainų objektu ir konfliktų priežastimi. Kur visa tai dingo?

Mokslininkai šaukia, kad vyrų testosterono lygis krinta, pusė visuomenės serga depresija, kuri dalgiu kerta per libido, visi mokosi egocentriškai mylėti save, gal todėl seksas su kitais žmonėmis telieka tik svajonė, kurią reikia turėti, bet nebūtina, kad…
Add a comment...

Post has attachment
Laikausi tradicijos žvilgtelt atgal ir parašyt privačią metų ataskaitą. Kartais galvoju, kad ją rašau dėl vieno sakinio. Trečio, dvidešimt penkto ar keturiasdešimt devinto. Kaip ir dabar. Parašiau ją dėl paskutinio.

Nežiūrint didelio tempo, buvo daug ramybės. Ne tos, kuri migdo ir atbukina. Tokios, kuri leidžia žiūrėti į viską su atlaidumu. Žinoti, kas kodėl vyksta ir suprasti, kad tai ne apie mane. Ir nebesukti sau galvos. Gal čia kaltas mano susidomėjimas…
Add a comment...
Wait while more posts are being loaded