Profile

Cover photo
Vda Titanikas
Works at Vilnius Academy of Art
Attends Vilnius Academy of Art
Lives in Maironio gatvė, Vilnius, Vilniaus apskritis, Lietuvos Respublika
21 followers|27,859 views
AboutPostsPhotosYouTube

Stream

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 

Sausio 26 dieną (ketvirtadienį), 18 valandą VDA parodų salėse Titanikas (Maronio g. 3, Vilnius) bus atidaryta tekstilininko Felikso Jakubausko paroda Tarp žemės ir dangaus.

Feliksas Jakubauskas – vienas ryškiausių šių dienų lietuvių tekstilininkų, kurio nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1998). Jis studijavo tekstilę Lietuvos dailės institute Vilniuje ir Taikomosios dailės akademijoje (dab. Maholy-Nagy dailės ir dizaino universitetas) Budapešte, kur 1980 m. baigė tekstilės studijas su gobeleno specializacija. Daugiau nei tris dešimtmečius dailininkas aktyviai reiškiasi meniniame gyvenime, garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Tarptautinį kūrybos pripažinimą patvirtina apdovanojimai Lodzės, Pitsburgo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja), Pekino, Maskvos ir kitose tarptautinėse tekstilės parodose. Dailininkas surengė daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo arti dviejų šimtų grupinių dailės ekspozicijų.

Paroda Tarp žemės ir dangaus atspindi F. Jakubausko dvasinės ir kūrybinės brandos pilnatvę. Joje eksponuojama kelios dešimtys pastarojo dešimtmečio dailininko išaustų gobelenų, atskleidžiančių savitą pasaulio matymą ir stiliaus individualumą, virtuozišką techninį atlikimą. F. Jakubausko gobelenai – tarsi abstrakčiosios dailės paveikslai – paveikūs ir turiningi, nors mintys ir nuotaikos kuriamos sąlygiškomis priemonėmis. Tekstilininkas ieško įkvėpimo gamtoje ir žmogaus dvasiniame pasaulyje. Improvizuodamas pamėgtais geometriniais motyvais, pasitelkdamas skirtingus spalvinius derinius jis kuria daugiabalses vaizdines variacijas, pasižyminčias gyvybingumu ir vidine energija, aprėpiančias emocijų įvairovę: liūdesį, džiaugsmą, ilgesį, vienatvę. Meistriškai išnaudodamas žaliavos ir audimo teikiamus meninius privalumus – klasikinį gobeleną papildančią ruoželio faktūrą, minkštų matinių ir blizgių medžiagų kontrastą, – menininkas savo gobelenuose atranda harmoningą pusiausvyrą tarp elegantiškos plastikos, žavinčios skoningu formų, linijų ir spalvų deriniu, ir audinio rupumo, šiurkštumo, jo pirmapradžio natūralumo.

Parodos kuratorė: dr. Lijana Šatavičiūtė
Parodos architektė: Gražina Pajarskaitė

Paroda veiks: 2017.01.26 – 02. 12

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Lina Jonikė atidengia savo naujausią kūrinį parodos „Paspaptys“ atidarymo metu.
 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Lina Jonikė
PASLAPTYS

2016 m. gruodžio 1–31 d., VDA parodų salės TATANIKAS (Maironio g. 3, Vilnius)
Darbolaikas: III - VI 12-18 val., VII - 12-16 val.

Paslaptis yra pasaulį varanti jėga. Nauji reiškiniai, žmonės, papročiai, miestai ir aplinkybės mus labiausiai jaudina, kol nėra pažįstami. Kol gali nustebinti, sukelti smalsumą, o gal net išgąsdinti ar atstumti. Paslaptis gali būti ir gundanti, ir bauginanti, nepatogi, net nejauki. Tokių paslapčių atskleidimo akistatoje perkainuojame vertybes. Ir keičiamės. Noras pažinti ne tik rojaus gėrį, bet ir paslaptingą, iki tol nesuvoktą blogį buvo toks stiprus, kad pirmuosius žmones įtikino labiau, nei Dievo priesakas nesiartinti prie gėrio ir blogio pažinimo medžio, kaip pasakojama biblijinėje sukūrimo istorijoje. Galima numanyti, jog Dievas žinojo, jog žmogus bus neatsparus paslapties pagundai. Dėl to žmogui buvo pravertos visokeriopo pažinimo durys, o rojaus, kuriame viskas buvo akivaizdu, durys ilgam užtrenktos.

Lina Jonikė parodoje „Paslaptys“ pristato pastarųjų metų kūrybą, daugiausia naujus, 2016-ais metais sudaigstytus kūrinius. Būtų klaidinga manyti, kad paslaptys yra tik šio ciklo artam tikro autorės kūrybinio laikotarpio tema, nes fotografinio / realistinio vaizdo dangstymas po skraistėmis ir dangalais yra Linos Jonikės kūrybos žymuo. Ji, tikriausiai, ir neįveikiamus rojaus atitvarus įsivaizduoja kaip tekstilinę skraistę, siuvinėtą ryžtingais adatos dūriais, kažkokio(s) svajotojo(s), kuriam(iai) absoliutus gėris yra didžioji paslaptis. Ratas sukasi kaip dygsniuojamas siūlas skaidriame Linos Jonikės kūrinių paviršiuje...

Parodoje ryškus bendras vardiklis – nuotraukų veikėjus ir objektus gaubiantis dangalas. Tačiau slepiami objektai ar personažai itin skirtingi. Kūriniuose susipina abi paslapties rūšys – gundanti ir bauginanti. Sakralumas ir jo paslapties trauka, kuri lydi Linos Jonikės kūrybą nuo pirmųjų tarptautinio pripažinimo momentų („Arnotas“, 1997), šioje parodoje skleidžiasi archetipiniais vaizdiniais: Rūpintojėlio poza sėdintysis (dvi versijos, du rakursai – dvasingasis ir kūniškas), pamaldžiai nubučiuotos Nukryžiuotojo kojos („Nubučiuotasis“, 2016), išpažinties atokioje sakykloje paslaptis. Ištekėjusios moters nuometu, tradiciškai reiškiančiu moters priklausomybę vyrui, menininkė pridengia pirtintis susiruošusios nuogalės galvą. O kūnas? Tiksliau jo atspaudas. Kam jis priklauso? Be abejonės, visiems nužiūrinėtojams, kuriems paslaptis šiuo duotuoju atveju yra tik tai, kas pozuotojos galvoje (paslėptoje po nuometu).

Lina Jonikė ne tik pridengia, bet ir pakuoja. Bernardinų sodo medžius, automobilius pagamintus Anglijoje, senovinius motociklus. Šį veiksmą padiktuoja aplinka, kurią menininkė stebi akylai, kur bekeliautų. „Praktinė dovana“ (2016) – tai dar viena odė pakuotei: šaržuodama praktinių dovanų moterims tradiciją, Lina kompensuoja vaizduojamos moters jausmų sumišimą, dedikuodama savaites darbo praktinės dovanos pakuotei išsiuvinėti. Taip, kartais paslapties išgaravimas nuvilia. Kartais mes taip pat nuviliame vieni kitus.

Buitiškoji linija Linos Jonikės kūriniuose nėra tiesiog „praktinė“. Ji apie tikrus jausmus ir išgyvenimus, dažnai apie tikrus žmones ir save, bet kartu ir apie abejones kasdienių situacijų vienareikšmiškumu. Visi parodos kūriniai slepia daugiau, negu vaizduoja. Tėvynės ginties temas apmąstantys kūriniai „Senis“ (2013) ir „Alizavos akmuo“ (2012) perteikia sunkiai nuryjamas tiesas, kurias paslaptimi pavertė istorija ir nesaugumo nulemti šeimos narių tylos įžadai.

Ką naujo apie paslaptį sužinome šioje parodoje? Pirma, kad paslaptys yra labai arti mūsų. O manantieji, kad jau viską žino, gyvena gan nuobodų gyvenimą. Antra, jeigu neturime paslapčių, privalome jas susikurti. O jeigu šalia esantys atrodo perdėm nuspėjami, gal dovanokim jiems [ne]praktines dovanas?
Virginija Vitkienė

Plačiau apie autorės naudojamas technikas ir temas:
Lina Jonikė (g. 1969), šiuo metu Kauno tekstilės katedroje dėstanti siuvinėjimo disciplinas, yra konceptuali siuvinėtoja. Meninės raiškos eksperimentus Lina Jonikėpradėjo siuvinėdama kūnus – kūnų fotografijas, atspaustas ant audinio. Vaizduojamą (ar siuviniu pridengiamą) nuogą kūną L. Jonikė prilygina tuščiai drobei, ant kurios ne dažais, bet siuvinėjimo dygsniais sukuria iliuzinį žmogaus likimą. Už kūrinį „Arnotas“ 1997-ųjų tarptautinėje Kijoto parodoje-konkurse Lina Jonikė buvo apdovanota meistriškumo prizu „ExellenceAward“.
Nuo pat kūrybinio kelio pradžios vienas svarbiausių L. Jonikės tikslų – tapatumo paieškos, darbuose atsiskleidžiančios gana skirtingais (technologine prasme) kūriniais. Nors visus siuvinius jungia dygsnio ir fotografijos derinimas, vieni jų, kaip įprasta, siuvinėti ant drobės, kiti tik sukuria tradicinio siuvinio iliuziją. Ypač intriguojantis menininkės sprendimas – sukurti nuogą kūną dengiantį drabužį (apsiaustą, rankšluostį, vystyklą, drabužio draperiją) ant perregimos plastiko plokštės, atitrauktos nuo fotografijos pagrindo. Pirmąjį šios technikos kūrinį „Tekstilė ir aš“ dailininkė įgyvendino 2001 metais. Tam tikru ikonografiniu Linos Jonikės kūriniu yra tapęs diptikas „Rūpintojėlis“ (I ir II), kuris pristatomas ir šioje parodoje.
Būti, o ne atrodyti, tampa savotiška Linos Jonikės menine aksioma. Šėlstantis jaunas kūnas ir romantiškas secesinis siuvinio užraitas (kaip diptike „Sirenos“ (2001–2002), atsveriamas subtiliu romios senatvės įprasminimu („Architektūrinis paminklas“, 2007). Šeimos (gan romantizuotų santykių) tema, tautinio identiteto ir Lietuvos istorijos apmąstymas, kartų konflikto ar santykių pasyvumo bei atminties temos yra svarbios Linai Jonikei. Čia net būtų galima papriekaištauti dėl dozės sentimentalumo. Tačiau jis nėra suvaidintas. Menininkei svarbi estetika, svarbus asmeninis santykis su kuriama istorija, išgyventa patirtis. Ir visada – paslaptis.

Daugiau informacijos: www.linajonike.lt
Virginija Vitkienė

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.
Mane visada traukė paviršiai, todėl į moters kūną pažvelgiau kaip į paviršių. Drauge tai užslėpto gylio slėpinys, apvalkalas, talpinantis ir reprezentuojantis istoriją, griaunantis stereotipus, gebantis tapti manipuliavimo įrankiu, patirti malonumą ir skausmą, teikiantis gyvybę ir tuo pačiu neišvengiantis savo paties mirtingumo. Jean Baudrillard yra sakęs: “Nėra nieko gilesnio už odą”... Šia oda tampa mano paveikslų pagrindas - krepsatinas.
Akcentuodama kūną, nepriešinu jo intelektui. Priešingai. Pabrėžiu platesnę gebą talpinti ir derinti. Gretindama daiktą ir kūną kvestionuoju – kuo moteris gali būti visuomenėje.
Mano fantazija pasireiškia susidūrus su kitų autorių kurtais vaizdiniais ir tekstais. Esu kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu santikyje su aplinka. Negaliu pasakyti ko iš tikrųjų ieškau tame realybės atspindyje. Tapatinuosi su mane supančia aplinka ir kaskart matau vis naują savo refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi.
Dauginantis atvaizduose, turiu galimybę žvelgti į save “kitą”, o tapant perrinkti sandus, surežisuoti situacijas naujai. Naudoju savo kūną kaip modelį eksperimentams, o ieškoma „tiesa” keliauja iš vieno kūno į kitą, iš kūno į objektą ir atgal, bet iš tiesų nėra nei viename. Tokia savivoka artima nuolat kintančiai substancijai, kurią taikliau apibūdina kontūrai negu užpildyta išbaigta forma ar tekstūra. Pagrindinis personažas – moters figūra - apsėsta netikrumo, nepaliaujamai persiorganizuojanti, besidubliuojanti, judanti iš savęs „laukan“ į kitą „save“, kuri netoliese laukia būt užpildyta.
Noriu fiksuoti tai, ką gyvendama patiriu. Matuojuosi tapatybes, kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo.

Monika Furmanavičiūtė

-----------------------------------

Paroda veiks iki lapkričio 19 d.



 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
NAUJOS GEROS „TITANIKO” GRINDYS

Vilniaus dailės akademijos doktorantės Eglės Grėbliauskaitės meninis
2016 10 27–29

Pristatymas ir diskusija: 10 27 (ketvirtadienį), 18 val. I VDA ekspozicinių salių „Titanikas“ aukšte

Diskusijoje dalyvauja: Laima Kreivytė, Deimantas Narkevičius, Nerijus Milerius, Agnė Narušytė.


„Titaniku” yra vadinamas Maironio gatvės 3 numeriu pažymėtas, 2010 metais rekonstruotas VDA korpusas, kuriame ne tik 5 katedros, Dizaino inovacijų centras, Muziejus, bet ir pirmajame bei antrajame aukštuose esančios parodinės erdvės. Tai institucinė meno galerija, suteikianti galimybę aktyviai plėtotis įvairiems diskursams ir diskusijoms, pretenduojanti būti prestižine parodinių erdvių mieste ir valstybėje.
Įrenginėjant „Titaniko” ekspozicinį plotą, jo vidaus apdailos techniniame aprašyme kaip prielaida ir siekiamybė buvo nurodytos „geros grindys”. Tad natūraliai iškyla klausimas – kas yra geros grindys meno galerijoje? Dar XX amžiaus viduryje JAV susiformavo parodinės erdvės kaip „balto kubo” samprata, kuriai būdingas minimalistinis sprendimas – baltos sienos, neutralios lubos ir grindys.
„Titanikas” atitinka „balto kubo” pateiktį, išskyrus grindų dangą, kuri laužo neutralumo kanoną šiuolaikinio meno demonstravimo estetikoje. Grindys čia veikia ne tik kaip fizinis, bet ir simbolinis pagrindas. Posovietinio „euroremonto” standartus atitinkanti keraminių plytelių danga yra pernelyg aktyvi.
Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje slypi plytelių maskuojamas betoninis paviršius, VDA doktorantė Eglė Grėbliauskaitė I aukšto ekspoziciniame plote (kurio plotas – 218 m2) vykdė meninį tyrimą, kurio metu pašalino viršutinius sluoksnius ir išliejo naują industrinio betono sluoksnį.
Projektas ne tik atnaujino „Titaniko” erdvę, suteikė jai estetinio, konceptualaus grynumo, bet ir iškėlė klausimus apie parodinių institucijų uždavinius eksponuojant meno kūrinius šiuolaikiniame kontekste.
Ketvirtadienį (spalio 29 dieną) 18 val. bus ne tik pristatomos naujos, kitos „geros grindys ‘Titanikui’”, bet ir bus diskutuojama apie šiuolaikinio meno kontekstualumą ir socialumą, represinius mechanizmus, kūrimo ir ardymo struktūras, konstravimo ir dekonstravimo sistemas.

Groja: „Mielos merginos” – skulptorių vokalinis instrumentinis ansamblis.

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Kęstutis Vasiliūnas | paroda Memento mori

Parodos atidarymas: sausio 5 d., 17 val.
Paroda veiks iki sausio 29 d.

********

Prisimink Mirtį, kai tu miegi, nes Mirties Angelas niekada nemiega.

Prisimink Mirtį, kai tu keliesi ryto saulėje, nes galėjai pasilikti tamsybėse.

Prisimink Mirtį, kai tu dirbi, nes gal tai tavo paskutinis darbas.

Prisimink Mirtį, kai tu ilsiesi, nes Mirties Angelas niekada nesiilsi.

Prisimink Mirtį, kai tu stovi prie Mirties Vartų, nes už jų yra Gyvenimas.

Prisimink Mirtį, nes tu esi nemirtingas.


Kęstutis Vasiliūnas

*********

KĘSTUČIO VASILIŪNO PAVEIKSLINIS EKLEZIASTAS

Memento Mori! Pakalbėkime apie mirtį, nebijokime apie tai pasikalbėti. Bijome, nepatogu, nemalonu, užsimiršome savo tuštybėse paskendusioje kasdienybėje?

Kęstutis Vasiliūnas nebijo kalbėti apie mirtį, nebijo kalbėti, paversdamas ją įpaveikslinta ikona, atpažįstamu, nuo XV a. pasikartojančiai vaizduojamu Danse Macabre pavidalu arba pakviesdamas sudalyvauti ne iškart arba iškart, perskaitomose alegorijose.

Menininkas savo ekspresyviuose, „sunkiuose”, dažnai nepatogias temas preparuojančiuose darbuose, kurie yra taip nutolę nuo godaus hedonizmo, vartotojiškumo ir saviapgaulios idilės, kalba apie būtį, egzistenciją, operuoja bendražmogiška išmintimi, priverčia stabtelėti ir susimąstyti, „sau pasicituoti” Biblijos išmintį, gyventi kasdienį gyvenimą, suvokiant, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, kad užmigdami mes tarsi numirštame, o atsibudę pamirštame padėkoti Pasauliui, Dievui už dar vieną dieną, dar vieną galimybę nugyventi ją ne tuščiai, kažką suvokiant, pakeičiant arba padarant savo pasaulėlį, pasaulį nors kiek vertesnį, žmogiškesnį bei tobulesnį.

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangum. Yra laikas gimti ir mirti, laikas sodinti ir rauti, yra laikas verkti ir juoktis, laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos surinkti, laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apsikabinimų.Yra laikas įgyti ir prarasti, laikas laikyti ir išmesti.Yra laikas mylėti ir nekęsti, laikas karui ir taikai, Visi eina ten pat, visi esti iš dulkių ir dulkėmis vėl pavirsta…

Ekleziastas, III dalis

Šios citatos iš Biblijos, Senojo Testamento, Ekleziasto III-iosios dallies, nusako visa, ką Kęstutis Vasiliūnas aktualiai vizualizuoja, tiesiog į „paveikslina”. Ekleziasto išmintį ne iliustruoja, o naudodamas ikonografines, artefaktines vaizdines replikas iš žymiųjų kūrėjų paveikslų, paverčia vaizdiniu, šiuolaikinėmis alegorijomis. Tai ir Giotto, Diureris, Dega, ir kitos, jau labai šiuolaikinės vizualikos ikonos, mūsų nusivartojusios visuomenės ženklai bei „prekių ženklai”. Gaunasi gana keistas, bet įtikinantis stilistinis derinys, toks, tarsi Egzistencionalistinis Pop Art…

Pasitelkdamas klasikines citatas, jungdamas jas vienoje plokštumoje su kasdienės vizualikos klišių grafiniais vaizdiniais, Kęstutis Vasiliūnas sukuria tik sau būdingos ikonografijos alegorijas, priverčiančias atsigrįžti į tai, kas vyksta aplinkui, ką turėtumėme matyti, bet nuo ko baimingai nusigręžiame, bijodami savo laikinumo, bijodami savo arba savos „civilizacijos” gęstančių blėnių, mirties, bijodami karo, kulkos ir išdavystės.

Jėzus Kristus, nešantis sunkią kryžiaus naštą tarp geltonųjų New York taksi, Jėzus, bučiuojamas Judo ir dar eilė už jojo tokių pačių, Šv. Jono Krikštytojo galva, kažkada nusiritusi Judėjoje, besiilsinti karo apsėstoje Sirijoje, ir dar daug tokių galvų oranžiniais mirtininko marškiniais, staiga „nušvitęs” Jėzus-Buda Paryžiaus knaipėje ant sienos, šalia frustruojančios absento gėrėjos, vienodai dūlantys turtuoliai ir vargetos, vienodai nuvystančios gėlės ir vis pasibaigiančios, mirtinai nuodingos „Mallboro” cigaretės. Vaizdai iš mūsų kasdienybės, vaizdai, nuo kurių bėgame, prieš kuriuos užsimerkiame ir prisiekinėjame, kad niekada nieko neišduosime.

Kas yra nesutikęs pavargusio Jėzaus? Gal ir sutiko, tik jo nepastebėjo. Aš mačiau kažkada Vienoje, prie Operos teatro, tokį pavidalą: apsiaustas, kryžius ir pamokslas kažkam nenutylančiame automobilių gaudesyje. Ar išklausiau to pamokslo? Ne, nuėjau savais kelias, gūžtelėjusi pečiais, matyt, pagalvojusi, kad labai jau trenktas tas keistuolis, įgavęs Jėzaus pavidalą.

Kęstučio Vasiliūno estampai – ne tik kupini p„erseklojančių prasmių”, metaforų bei alegorijų, jie pakankamai sudėtingi ir techniniu požiūriu. Didžiausio formato drobėje, kartais ir popieriuje atspausti darbai yra sutverti koliažiniu principu, kai medžio klišės viena po kitos gula plokštumoje tarsi „beorėje erdvėje”, kiekvieną kartą kitaip, atgydamos įvairuojančiomis spalvomis, kintančiu figūrų ritmu. Kęstutis, gerai pažinęs tiek klasikines europietiškas medžio raižybos technikas bei galimybes, tiek nemažai praktikos įgavęs ir Rytų tradicinėse medžio raižybos dirbtuvėse, visiškai nesibodi taikyti ne „diurerišką”, o kinietišką medžio raižybos techniką, brūkšnys po brūkšnio atakuodamas paviršių vertikaliais, ekvilibristiškais rėžiais bei punktyrais.

Laiko tėkmė, laiko negrįžtamumas kapsi savadarbėse Kęstučio klepsidrose, kiekvienas lašas gali būti paskutinis, bet gal tai ne pabaiga? Memento Mori.

Vaidilutė Brazauskaitė-L.



 ·  Translate
1
Vda Titanikas's profile photo
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Gruodžio 21 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, II aukštas) atidaroma Eglės Ridikaitės tapybos paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“.

Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys – šiuolaikinės tapybos paroda, atskleidžianti Eglės Ridikaitės meilę grožiui ir Vilniui. Tai bene didžiausia šios jau pelniusios pripažinimą tapytojos paroda. Ji yra surengusi dešimt personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. 2014 metais už tapybos darbų ciklą Palikimas (babutas skarialas) Eglė Ridikaitė buvo išrinkta geriausia ARTVILNIUS’14 menininke.

Įspūdingo formato 23 darbų ciklui sukurti tapytojai prireikė net ketverių įtempto darbo metų. Klaidžiojimų po Vilnių, po senųjų pastatų laiptines, metu menininkės akys pastebėjo nepelnytai užmirštą laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas. Ji pamatė grožį, kurio daugelis mūsų visiškai nepastebi ir nevertina – tose grindyse atsispindinčią XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios urbanistinę estetiką. Eglė Ridikaitė dekoratyvines grindų kompozicijas perkėlė į savo tapybą. Taip ji įamžino tai, kas nepastebėta, ir kartu prisidėjo prie paveldo išsaugojimo. Tapybos darbuose užfiksuotas natūralus kompozicijų dydis, tikrieji siluetai ir spalvos. Menininkės vaizduotės dėka pakeltos nuo žemės, tos kompozicijos atsiskleidžia visa savo didybe, jose įžvelgiami senųjų gyventojų pėdsakai pasakoja jų istorijas, gaivina mūsų atmintį.

„Eksponuodama savo grindis vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką, bet tik tokiu būdu jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – sako menotyrininkė Rasa Andriušytė – Žukienė.

Eglė Ridikaitė tapyboje naudoja sudėtingą, išskirtinę pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą. „Dirbdama spalvų užpurškimo būdu, ši šiuolaikinė tapytoja nei teptuku, nei rankomis nesiliečia prie drobės. Išpurkšti dažai tarsi dulkelės sugula drobės paviršiuje. Taip sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis" (Rasa Andriušytė-Žukienė).

Tapybos darbai spinduliuoja nostalgišką nuotaiką, žadina prisiminimus ir Vilniaus grožio, slypinčio ne miesto visumoje, bet jo detalėse, viziją. Paroda Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys skirta ne tik pamatyti tą grožį, menininkės pastangomis nuo žemės pakeltą į mūsų akių lygį. Ji skirta ir pamąstymui apie tai, ką mes paveldėjome, ką paliekame po savęs ir ką išsinešame su savimi išeidami.

Pasiimti su savimi išeidami galime tik nostalgišką nuotaiką, prisiminimus ar grožio viziją.

Be tapybos, parodoje bus rodoma dokumentinė medžiaga fiksuojanti Eglės Ridikaitės kūrybos procesą. Dokumentacijos autorius – režisierius Linas Augutis.

Parodos kuratorė: menotyrininkė Vilma Mačianskaitė
Parodos laikas: 2016 m. gruodžio 21 d. – 2017 m. sausio 21 d.
Organizuoja: Contour Art Gallery, Vilnius

***********************
Parodą lydintys renginiai:

2016 m. gruodžio 27 d. „Nesumindyta istorija“. Ekskursija po Eglės Ridikaitės atrastas Vilniaus vietas su gidu Donatu Jokūbaičiu ir antrosios parodos dalies atidarymas galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius). Ekskursijos pradžia 17 val. prie pastato adresu Užupio gatvė 2A, pabaiga – galerijos Artifex parodos atidaryme 18.30 val.

2017 m. sausio 7 d. „Nesumindyta istorija“. Ekskursija po Eglės Ridikaitės atrastas Vilniaus vietas su gidu Donatu Jokūbaičiu. Pradžia 13 val. prie pastato adresu Užupio gatvė 2A. Ekskursijos trukmė 1,5 val., pabaiga – galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius).



Maloniai kviečiame apsilankyti!

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Lina Jonikė Titanike atidengia savo naują kūrinį
 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Gintaras Makarevičius
Tapybos paroda PASIDAVIMAS

Lapkričio 25 d. 18 val. Vilniaus dailės akademijos II aukšto parodų salėse „Titanikas” bus atidaryta Gintaro Makarevičiaus tapybos paroda „Pasidavimas“.

Nostalgija man – tai tam tikras ilgesys, savęs paties, kaip pirminės pasaulio tikrovės garanto, atramos taško, egzistuojančio kiekviename iš mūsų. Tačiau dažniausiai gyvename praradę, užmiršę vidines savo koordinates.
- Gintaras Makarevičius

Gintaras Makarevičius – vienas ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio vizualinio meno atstovų. Baigęs architektūros studijas tuometiniame technikume įstojo į tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Dešimtajame dešimtmetyje meno lauke jis debiutavo ne kaip tapytojas, o kaip instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas.

Gana greitai G. Makarevičiaus kūryba buvo pastebėta tarptautiniu mastu. Ilgą laiką menininkui atstovavo Schleicher/Lange galerija Berlyne ir Paryžiuje. Jo kūrinių yra šiuolaikinio meno muziejuje KIASMA Suomijoje, Lietuvos Modernaus meno centre ir Nacionalinėje Dailės galerijoje bei privačiose kolekcijose.

Menininkas yra dalyvavęs daugelyje prestižinių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų, tokių kaip Šiuolaikinio meno bienalė Manifesta 4 Vokietijoje (2002) ar Tarptautinis filmų festivalis La Rochelle Prancūzijoje (2005). 2010-aisiais darbai buvo pristatyti Turku muziejuje Suomijoje, 2009-aisiais – NABA muziejuje Milane. 2008-aisiais už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“ (2007) kūrėjas apdovanotas Lugano (Šveicarija) kino festivalio pagrindiniu prizu. Tai vienas svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjams skiriamų apdovanojimų.

Vos baigęs studijas G. Makarevičius pradėjo dirbti ir teatre. Dabar jis – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kuria scenovaizdžius Lietuvoje ir užsienyje. Dirba su tokiais režisieriais kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Éricas Lacascade’as. Menininkas apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografijas Petro Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (rež. J. Vaitkus), A. Strindbergo pjesei „Šmėklų sonata“ (rež. G. Varnas), Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui“ (rež. O. Koršunovas) ir A. Škėmos „Baltai drobulei“ (rež. Jonas Jurašas). Režisavo du spektaklius pagal rašytojos Anetos Anros dramas – „Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ – Valstybiniame jaunimo teatre.
Gintaro Makarevičiaus meninė veikla apima dokumentiką, vaizdo instaliacijas, performansus, objektus ir scenografiją. Pastarąjį dešimtmetį menininkas labiausiai žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas ir scenografas. Gintaro personalinė paroda PASIDAVIMAS – išties ypatingas įvykis jo meninėje veikloje, tačiau negalima teigti, kad štai – po ilgos pertraukos jis staiga pradėjo tapyti. Tapyba (daugiausia ant popieriaus) buvo paralelinė medija, ėjusi lygiagrečiai su videodokumentika, objektais, scenografijomis. Anot dr. Lolitos Jablonskienės: „nepaisant moderniaisiais laikais nesyk minėto tapybos kaip tikrovę reprezentuojančios medijos ribotumo ar tapybos kūrinio kaip prekės kritikos, ji visada buvo šiuolaikinio meno diskurso dalis – net kategoriškai neigiama, ji atliko to, kam oponuojama, su kuo diskutuojama, vaidmenį.”

G. Makarevičiaus tapybos paroda – išskirtinė galimybė susipažinti su niekur nerodytais menininko tapybos kūriniais.


Kuratorė | Curator: Julija Dailidėnaitė
Atidarymas | Opening: 2016.11.25, 18:00 val.
Vieta | Space: VDA parodų salė TITANIKAS, Maironio g. 3, Vilnius
Darbo laikas | Open: III-VI 12.00-18.00 VII 12.00-16.00
Parodos trukmė | Time: 2016.11.25 – 2016.12.18
Organizatorius | Organizer: VšĮ Šiuolaikiniai meno projektai | CAP Gallery


Maloniai kviečiame apsilankyti!

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Manau, kad kiekvienas meninininkas, juo labiau tapytojas, yra paniręs į nuolatinę aplinkos ir savo reakcijų į ją stebėseną, o gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas vykstančiuose dabarties procesuose gali stipriau ir autentiškiau veikti jo kūrybinę raišką. Man taip pat svarbi supanti aplinka, konkreti vieta, tos vietos situacija, o tam tikros dienos ar akimirkos nuotaikos fiksavimas drobėje tampa ne tik regimosios, bet ir mano vidinės tikrovės atspindys.

2000-aisiais metais įsitraukimas į savanorystę psichiatrinėje ligoninėje, socialinės globos namuose padarė stiprią įtaką mano asmeninei gyvenimo sampratai. Sunku buvo atsiriboti ir likti tik stebėtoja ar „nebylia“ pagalbininke, todėl stengiausi aktyviai įsitraukti į minėtų įstaigų kasdienį gyvenimą: organizavau kūrybines veiklas, parodas, kartu tvarkiau aplinką, padėjau kasdieninėje ruošoje. Problemos, susijusios su šia konkrečia vieta, yra unikalios ir išskirtinės, reikalaujančios ypatingo ne tik emocinio susitelkimo, bet ir specifinių žinių. Stebėjau, analizavau, stengiausi suprasti, pajausti vietos autentiškumą. Palaipsniui įgytos žinios ir patirtis padėjo išsiugdyti tam tikrą jautrumą, kaip elgtis, kaip pritapti esamoje aplinkoje. Pajutau, kad šiuose santykiuose svarbi asmeninė atsakomybė už kiekvieną mano vykdomą veiklą ar sukurtą kūrinį. Todėl, organizuodama kūrybines veiklas, stengiausi vengti negatyvaus poveikio, netrikdyti įprastai vykstančių procesų, o apie socialiai pažeidžiamų asmenų padėtį kalbėti spalva, ženklu, užkoduotu vaizdiniu. Socialinė praktika kaip meno forma suteikė man galimybę pažvelgti ir analizuoti šią situaciją „iš vidaus“ bei, įsiliejus į bendruomenės kasdienį gyvenimą, viešinti situaciją atsakingai parinkta menine forma.

Specifinė, komplikuota aplinka, joje besimezgantys ryšiai, kūrybinės situacijos bei patirto vyksmo interpretacija tapyboje šiandien suvokiu kaip vientisą estetinę erdvę. Įsitvirtino tam tikras kolektyvinio kūrybos proceso ir individualios kūrybos estetinis suvokimas, padedantis išgyventi ir išreikšti kasdienio gyvenimo prieštaravimus. Portretų cikle „Paribio portretai“ nesistengiu įamžinti konkrečių žmonių, tiesiog bandau vizualizuoti atmintį - to momento būseną, pavidalą. Mano tapybos tikslas ne atvaizduoti kūną, tai yra tradiciškai suvokiamą portretą, bet atskleisti portretuojamojo būseną, nors kita vertus – tai tik mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.

Jovita Varkulevičienė
----------------------------

Paroda veiks iki lapkričio 20 d.

 ·  Translate
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
1
Add a comment...

Vda Titanikas

Shared publicly  - 
 
Indrė Ercmonaitė
KREMATORIUMAS /tapyba

Buvusios keramikų krosnys/ Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų II kiemas, Maironio g. 6

Atidarymas: 10 20 /ketvirtadienį/, 18 val.
2016 10 20 – 11 08


Indrė Ercmonaitė yra aktyvi ir produktyvi jaunosios lietuvių tapytojų kartos atstovė. Vos prieš šešetą metų baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji ryškiai žiba šiandieninio meno scenoje. Ir ne tik todėl, kad meninį vaizdą ši menininkė kuria ryškiomis, atviromis, grynomis spalvomis, juslingais jų santykiais I. Ercmonaitė yra ryški savo kuriamu pasakojimu, su jame kaip pagrindiniais veikėjais šmėžuojančiais universaliais simboliais, masinės kultūros ikonomis, okultiniais hieroglifais ir personaliniais įvaizdžiais. Ir savo kūrybine strategija, ir ekspozicine praktika autorė vaikšto zigzagine trajektorija – nuo tikėjimo iki skepticizmo, nuo „aukštosios“ kultūros sričių iki „underground‘o“. Tad neatsitiktinai I. Ercmonaitės tapybos paroda veikia tokioje pačioje dvilypėje – buvusių Vilniaus dailės akademijos keramikos krosnių – Krematoriumo erdvėje. Parodoje pristatomi naujausi menininkės tapybos darbai.

 ·  Translate
1
Add a comment...
Work
Employment
  • Vilnius Academy of Art
    2009 - present
Places
Map of the places this user has livedMap of the places this user has livedMap of the places this user has lived
Currently
Maironio gatvė, Vilnius, Vilniaus apskritis, Lietuvos Respublika
Links
Education
  • Vilnius Academy of Art
    present
Basic Information
Gender
Decline to State