Profile cover photo
Profile photo
Vda Titanikas
23 followers
23 followers
About
Posts

Post has attachment
// Nauja paroda//

Eglė Ulčickaitė | Paralelinė kartoteka

Atidarymas: 2018 10 25 /ketvirtadienį/ 18 val.

Paroda veiks iki lapkričio 3 d.

****
Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje. Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai, kurie primena apie jų patirtį. Galų gale – tik tų daiktų simbolinė reikšmė. Kita vertus, galbūt toje reikšmėje glūdinti patirtis būtent ir reiškia, jog jausena išlieka. Nors sugrįžta vis kitokia – pas vis kintantį mane.

Parodoje pristatau meno doktorantūros studijų metu (2014-2018 m.) kurtą projektą „Paralelinė kartoteka“. Juo apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba bei žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.

Nežinau, kas yra laikas. Tačiau kasdienės kūno kaip biologinio ir psichologinio būvio patirtys byloja, jog laikas susijęs su judėjimu. Ne tiek trukme, ne kaita pačiomis savaime, kiek su daiktišku ar žmogišku pokyčiu. O sakydama pokyčiu – ne kismu, noriu pabrėžti, kad omeny turiu tą laiko savybę, jog jis dažnai aptinkamas šiek tiek pavėluotai.

Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.

Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai reikalinga laikinė dimensija. Kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko. Bet praeitis pasiveja. Net jei ji – ne tavo.

Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.

Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.


Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet veik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse.

Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą.

Galbūt tasai kartotinis tiesos atradimas-praradimas ir yra laiko virsmas.

Galbūt atmintis tėra įminto pėdsako būsena.

Tapyti vaizdai nepasiduoda uždaromi tikėjimu grįstose žodžių paralelėse, lieka abejonės aibėje. Ją palieku atvirą žiūrovo tikėjimui.

eglė ulčickaitė

***
Spalio 26 d., 14.00 val., VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius) dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema „Paralelinė kartoteka“ Dailė W100 (P01)
Add a comment...

Post has attachment
// OPUS DUARUM //
Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda

Parodos kuratoriai: prof. Gabriel Palowski ir dr. hab. Małgorzata ET BER Warlikowska
Parodos koordinatorius: Rytis Konstantinavičius

// Atidarymas: spalio 1 d. /pirmadienį/ 18 val. //

Naujus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje „Titanikas“ pradeda su VDA partnerės – Vroclavo (Lenkija) E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda. Vilniaus ir Lietuvos publikai šį kartą prisistato dvi – Keramikos ir Grafikos katedros. Šių padalinių pedagogų ir absolventų kūryba neretai apibrėžiama „mokyklų“ („Vroclavo keramikos mokykla“, „Vroclavo grafikos mokykla“) sąvokomis. Abiem atvejais tai yra po II pasaulinio karo – 1946 metais Vroclave įsteigtos Valstybinės dailiųjų menų aukštosios mokyklos kontekstuose kuriantys, tačiau kultūriškai ir geografiškai kur kas platesnio masto virsmus mene inicijuojantys autoriai.
Keramikos ir stiklo meno mokykla neatsitiktinai buvo įsteigta Vroclave. Nuo seniausių laikų šis regionas buvo garsus stipriomis stiklo ir keramikos gamybos tradicijomis. 2019 metais Vroclavo dailės akademijos Keramikos ir stiklo fakultetas minės 70-ąsias savo veiklos metines. Tokios apvalios datos visuomet suteikia galimybę ne tik užduoti klausimus, susijusius ne tik su institucijos įkūrimo ir veiklos istorija, bet ir sudėlioti akcentus, apibendrinant – kas buvo, kas vyksta ir ko galima tikėtis ateityje. Galop, kaip ir šioji paroda yra bandymas atsakyti, kas yra Vroclavo dailės akademija, kuo ji pasižymi, kuo yra įdomi tarptautinei publikai.
„Vroclavo keramikos mokykla“ pasižymi tuo, jog molis čia vis dar naudojamas kaip pagrindinė ir esminė medžiaga. Didelis dėmesys taip pat skiriamas degimui, technologiniams dalykams apskritai. Vis tik šioje keramikoje siekiama pakeisti, netgi perlaužti stereotipinius keramikos (paprastai suvokiant ją kaip funkcionalių artefaktų gaminimą) šablonus. Kūrinių dėka kuriami estetiniai-reliaciniai ryšiai tarp žiūrovų auditorijos ir paties meno. Gal nebūtų tikslu sakyti, kad tokiu būdu keramika „prilygsta“ tapybai ar skulptūrai, nes kiekviena iš šių medijų paklūsta savo logikai bei principams; tačiau tokiu atveju, tradicinį funkcionalumą nustumiant į antrąjį planą, svarbiomis ypatybėmis tampa medžiagiškumo ir erdviškumo, spalvos ir formos, galop – literatūros ir koncepto naratyvai.
Analogiškai kalbama apie „Vroclavo grafikos mokyklą“. Tokiu pavadinimu savo bendrus darbus nuo 2009 metų pristato glaudžiai su Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos Grafikos ir vizualiųjų menų fakulteto Meno grafikos katedra susiję grafikos meno kūrėjai. Jų užsispyrimas ir nuoseklumas lėmė, kad laikui bėgant šis pavadinimas tapo savitu prekės ženklu. Tačiau ką jis galėtų reikšti? Ar tai tik menininkų grupės pavadinimas, ar bendresnio pobūdžio apibrėžimas, turintis savo istorinį pagrindimą? Šį kartą, esant išskirtinei progai – Vilniaus parodų salės „Titanikas” rengiamai parodai, į klausimą apie „Vroclavo grafikos mokyklos” reikšmę atsako ir šią sąvoką apibrėžia patys parodos autoriai. Dauguma jų – Vroclavo dailės akademijos absolventai, savo kūrybine ir pedagogine veikla teberašantys naujus jau 70-metės grafikos universitete istorijos puslapius. Žvelgiant plačiau, savo darbais jie atstovauja lenkiškajai grafikai, pasižyminčiai lygiaverčiu tradicinių ir šiuolaikinių technikų puoselėjimu, stipriomis pasakojimo per formą ir turinį, grafikos konceptualizavimo tradicijomis.

///////

Šią per abu VDA parodų salų „Titanikas“ aukštus išsidėsčiusią parodą lydi Vroclavo E. Gepperto meno ir dizaino akademijos profesorės Katarzynos Koczyńskos-Kielan keramikos darbų autorinė paroda „Gobis/Lauko ekspo” paviljone (Gedimino pr. 13, Vilnius). Taip pat kitame – „VDA/Laiko ekspo“ (Maironio g. 4) paviljone pristatomi šios pedagogės vadovaujamos keramikos žiedimo studijų programos studentų geriausi darbai.

Susipažinti ir pabendrauti su parodos autore, sužinoti plačiau apie jos kūrybą, maloniai visus kviečiame rugsėjo 30 d., nuo 12 iki 13 val. prie “Gobis/Lauko ekspo” paviljono, Gedimino pr. 13, Vilniuje. Paroda paviljone veiks iki spalio 28 d.


Photo
Add a comment...

Post has attachment
// SLOVAKIJOS MENO DIENOS / Jaunasis slovakų menas //

2018 IX 06 – IX 23

Atidarymas: IX 06 18 val.
Atidarymo metu vyks Peterio Valiskos-Timečko ir Stanislavo Piatriko performansas

****
Dalyviai: Katarína Balúnová, Simona Štulerova, Rišo Kitta, Martin Kudla, Martin Kolčak, Adam Slezák, DIG (Digital Intervention Group), Peter Valiska–Timečko, Stanislav Piatrik, Marek Halász, Robo Kočan, Tatiana Takáčová, Viliam Slaminka, Jozef Suchoža, Michal Machciník, Jan Zelinka, Svetlana Fialová, Pavol Truben, Martin Ševčovič, Juraj Toman, Martin Kiman, Dávid Demjanovič & Jarmila Mitríková, Ján Vasilko, Vladimíra Weiss
***

„Slovakijos meno dienos“ – tai kasmetinis parodų projektas, kurio metu jaunieji slovakų menininkai turi galimybę prisistatyti Europos sostinių galerijose. Pirmieji trys pasirodymai vyko Vienoje, Londone ir Amsterdame. Nors pagrindinis šių parodų ciklo tikslas yra vizuali Slovakijos meno prezentacija, tačiau būtina pabrėžti, kad demonstruojamos kolekcijos nėra absoliučiai reprezentatyvios turinio ar formos aspektu, nes taip pat siekiama užmegzti ryšius tarp europietiškųjų partnerių, atskleisti įdomių šalies menininkų pasiekimus tarptautinei bendruomenei.
Lyginant su paskutiniąja ekspozicija, kurią įkvėpė Slovakijos pirmininkavimas ES Taryboje 2016 metais, šiuometinė kolekcija pasižymi gausesnėmis tradicijų, liaudies meno ir istorinių aliuzijų refleksijomis, o taip pat ir šiuolaikinių menininkų strategijai būdingu nūdienos aktualijų dokumentavimu. Savotišku viso projekto leitmotyvu tapęs tautinės tapatybės problematikos kėlimas yra ir vienijantis jaunąją kartą su žinomais, pripažintais autoriais veiksnys bei galimybė jiems susidurti: „Slovakijos meno dienose“ jauni kūrėjai susitinka su prestižiniuose konkursuose, tokiuose kaip Oskaro Čepano premija, komisijas sužavėjusiais, finalistais ar nugalėtojais tapusiais menininkais.
Parodoje 20 autorių reprezentuoja plačią meno skalę technikos, formaliuoju, stilistiniu požiūriais. Nors fokusuojamasi į tapybą, tačiau pristatoma ir skulptūra, objektai, fotografija, bendradarbiaujant su DIG galerija parengta medijų instaliacija. Taip pat viena iš parodos dalių yra atidarymo metu veiksmo piešėjų Peterio Valiskos-Timečko ir Stanislavo Piatriko atliekamas performansas.
Projekto organizatoriai mano, kad nepaisant nuolat kylančių abejonių dėl idealų ir vertybių, kuriomis remiantis buvo sukurta Europos tapatybė, reikia kurti sąlygas čia gyvenančių skirtingų tautų tarpusavio supratimui ir bendrystei, o geriausia tai daryti atsispiriant nuo kultūrinių šaknų ir tradicinių vertybių. Šis renginys turėtų prie to prisidėti. (Branislav Zurko, kuratorius)

********
Lietuva ir Slovakija yra dvi modernios Vidurio Europos valstybės su panašias istorines bei kultūrines patirtis išgyvenusiomis visuomenėmis. Galima vardinti daugybę statistinių (pavyzdžiui, demografinių) ar kitokių faktų, atskleidžiančių, jog tarp šių bendruomenių yra daugiau bendro nei tolimo, bet visa tai puikiausiai ir taikliausiai perteikia universali – meno kalba. Jaunųjų Slovakijos menininkų pasirodymas „Titanike“, bene didžiausioje Vilniaus dailės akademijos galerinėje erdvėje, yra ir malonus (bet kuri paroda įgauna prasmės tik tuomet, kai tai tampa intriga žiūrovo akiai, protui ir jausmams), ir produktyvus. Nes, kaip teigia parodos kuratoriai, šio projekto misija ir tikslas yra ne tik slovakų meno pristatymas Europoje, bet ir tiltų tiesimas tarp šiame žemyne gyvenančių žmonių.

Slovakijos menas yra artimas, giminingas lietuviškajam – abu šiuos fenomenus jungia savųjų tradicijų ir patirčių refleksijos, jų pagrindu konstruojamos ateities vizijos (žvelgimas priekin yra bet kurio šiuolaikiško meno sąlyga), o taip pat permąstomos dabarties aktualijos. Lietuvos publiką tai turėtų intriguoti, nes žvilgsnis iš šono tiesiog padeda apmąstyti, patirti save. Jaunasis slovakų menas yra inovatyvus, veržlus, energingas. Ko daugiau reikia gero meno žiūrėjimui?

(Vidas Poškus, VDA parodų salių direktorius)
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Arvydas Brazdžiūnas–Dusė | Tapyba //

***
Atidarymas: rugpjūčio 30 d., 18 val. I aukšto Titaniko parodų salėje

Paroda veiks iki rugsėjo 20 d.
***
Arvydas Brazdžiūnas–Dusė yra vienas paslaptingiausių ir keisčiausių Lietuvos tapytojų. Turbūt tai, kad šis menininkas neretai slepiasi (o gal atvirkščiai – atvirauja?) po gluminančiu Dusės pseudonimu, slapyvardžiu, pravarde, kelia tam tikrų minčių apie jo dvilypumą.
Pradžioje apie Dusę. Šis asmenvardis yra kilęs nuo žodžio „dusia“, reiškiančio vabalų šeimos padarą (lot. Dytiscidae, angl. Predaceous diving beetle, vok. Schwimmkäfer). Dusios ir jų lervos yra grobuonys, puolantys net smulkesnes žuveles ar juo labiau mailių, gyvenantys kūdrose ir ežeruose, upėse ir tvenkiniuose. Šių vabalų dydis gali būti labai įvairus – nuo 2 milimetrų iki ganėtinai impozantiško 4 centimetrų ilgio.
Menininkas Dusė taip pat gyvena savotiškame „prūde“ – nedidelėje Kauno menininkų bendruomenėje, lygiai taip pat pakankamai mažoje Lietuvos valstybėje. Kaip vabalas, taip ir tapytojas Dusė savo paveikslus „išaugina“ iki monumentalių formatų, siekiančių 2 ar netgi 4 metrus. Galop, Dusės tapyboje esama ir agresijos, ir estetinio grožio. Na, lygiai taip pat kaip tikrame dusios vabale!
Kaip koks savo aukos (iš tiesų – žiūrovo) tykantis plėšrūnas, Dusė dažnai tūno savo studijoje, esančioje Šančių kareivinių komplekse. Pribrendus reikiamam momentui, jis puola, surengdamas personalinę parodą. Beje, reikia pastebėti, kad ne viename jo solo pasirodyme – tokiame kaip „Pigmėjų kova su gervėmis“ (1994 m.) „Grobuonis ir kiti“ (2014 m.) esama atviro, o kartu ir poetizuoto tos agresijos, to grobuoniškumo deklaravimo. Bet taip ir turi būti, nes ar gali būti kam nors įdomus prėskas menas?
A.Brazdžiūnas Lietuvos mene užima savotišką, specifinę vietą. Viena vertus, 1978–1984 metais architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute studijavęs dailininkas tartum neatitinka tuo metu susiformavusio tapytojo-koloristo sampratos. Iš kitos pusės, jeigu toks statusas ir būtų buvęs, pats menininkas, priklausydamas vadinamajai „lūžio generacijai“ (siejamai su 10 dešimtmetyje nei vien tik Laikinosios sostinės meninei atmosferai poveikį padariusia „bohemos“ terpe), tokį požiūrį būtų sąmoningai sulaužęs.
Dusė kaip menininkas atstovauja tapybos požiūriui, kuriame tapybinė gestikuliacija rungiasi su kūrybiniu intelektualumu, brutalus neokspresionizmas tartum priešpastatomas rafinuotam ir intelektualiam postmodernizmui. Tačiau iš tiesų šie du ‚skirtingi“ matymai ir mąstymai jungiasi, gimdydami visokiausių pavidalų lervas ir vabalus, vadinamus paveikslais. Tame esama ir paslapties, ir keistumo – nes tai nusistovėjusių normų, įsigalėjusio „mainstrymo“ neatitinkantis požiūris.
Taigi, Dusė kaip tapytojas gali būti ir kandus, ir meilus, ir saldus, ir kartus, ir tragiškas, ir komiškas, ir rūstus, ir žaismingas. Devintojoje šio menininko parodoje pristatomi nauji ir naujausi darbai, liudijantys, jog taip toliau ir yra.
PhotoPhotoPhotoPhoto
2018-08-20
4 Photos - View album
Add a comment...

Post has attachment
// Raimondas Martinėnas | Tapyba ir asambliažai //
--------------------------------------------------------------------------------

Atidarymas: rugpjūčio 2 d., ketvirtadienį, 18 val. Titaniko II aukšto parodų salėje

Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.

Raimondas Regimantas Martinėnas (g. 1947) yra vienas ryškiausių ir ekspresyviausių lietuvių tapytojų. Šiauliuose gimęs, 1965-1971 metais tapybą tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavęs Lietuvos dailininkų sąjungos dailininkų susivienijimui 1978-1981 metais vadovavęs, nuo 1995 metų Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje dirbantis, grupei „24“ priklausęs menininkas visuomet pasižymėjo ryškiu, netgi drastišku koloritu, energingai ekspresyvia, netgi agresyvia tapybine gestikuliacija. R. Martinėnas – tai tapytojas, jungiantis ekspresionistinę „Ars“ grupuotės tradiciją su neoekspresionistiniu matymu bei mąstymu, tai menininkas, kurio kūryboje jungiasi ne tik ekspresyvusis abstrakcionizmas, bet ir kaligrafinė tašizmo metafizika, taip pat ironiškas pop meno ir siurealizmo daugiasluoksniškumas (ši savybė ypatingai ženkli kelis dešimtmečius kuriamuose asambliažuose). Ne vienoje kompozicijoje sušmėžuojanti moters, vyro figūra, dangaus plokštumoje simbolizmu spinduliuojantis saulės diskas, augalo siluetas ar natiurmorto detalė veikia kaip tapybos suvokimo pretekstas, egzistuoja tartum jaukas, vedantis į paveikslo gilumą. Dar sovietiniais laikais, už „geležinės uždangos“ savo kūrybinį kelią pradėjęs dailininkas dirbo taip, tartum jo studija būtų Manhetene, Los Andžele ar kur nors Vakarų Berlyne. Tai politiškai neideologizuota, patogių ir „sėkmingų“ madų nesivaikanti tapyba. Joje svarbiausia yra tiesa, betarpiškumas ir atvirumas. R. Martinėnas iš savo kartos, o ir vėlesnių kolegų išsiskiria (ryškiai – tikrąja ta žodžio prasme) pabrėžtu dėmesiu formaliai meno kalbai, imanentinėms plastikos problemoms, kuris materializavosi dėmesiu spalviniams santykiams, potėpio galiai, struktūrinei kompozicijos problematikai.

R. Martinėno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“ yra retrospektyvinio pobūdžio. Žiūrovams pristatomi ir ankstesni, ir paskutiniojo meto kūriniai – asambliažai ir paveikslai, kuriuos jungia tapyba kaip idėja, tapybiškumas kaip požiūris bei veiksmas.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
MENO CELĖS'18 / Viltis
------------------------------------

Kasmetinės VDA parodos „Meno celės“ temą padiktavo dialogas su anksčiau rengtomis parodomis – 2017-ųjų „Meilė. geriausi“ (kuratorius Vidas Poškus) ir 2016-ųjų „Tikėjimas“ (kuratorius Jurijus Dobriakovas). Sutapimas ar ne, bet šiais metais, pasitelkiama... viltis.

Nors viltis, kaip ir tikėjimas, meilė, pirmiausia asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau šis žodis turi specifinę potekstę ne tik religijoje, bet ir mitologijoje, medicinoje, psichologijoje (pvz., C. R. Snyder pozityvioji psichologija) ar socialiniuose moksluose (pvz., Roberto Mattoxo vilties sistemos (ang. hopescape) teorija).

Parodos koncepcijos išeities taškas – amerikiečių pragmatiškosios filosofijos atstovo Richardo Rorty liberaliosios vilties idėja (knyga „Filosofija ir socialinė viltis“ (angl. Philosophy and Social Hope, 1999) bei kitos jo doktrinos. Filosofui viltis – savęs suvokimas geresnio pasaulio kūrėju, o ne radėju. Todėl savęs pažinimas prilygsta savęs su(si)kūrimui, pasitelkiant įvairius aprašymus, simbolines sistemas, mąstymo būdus, įžvalgas, t. t. Be to, anot filosofo, asmuo yra visiškai atsitiktinis aplinkybių, kurios yra laiko ir vietos produktai, kūrinys. Panašiai žvelgiama ir į 2018 m. VDA bakalauro ir magistro darbų parodą „Viltis“, kurioje pristatoma pačių įvairiausių „atsitiktinumų“, susiklosčiusių dėl skirtingų aplinkybių, kolekcija, įprasminta konkrečioje vietoje ir laike. Be to, R. Rorty paneigia vientisumo ir iškelia pastovios kaitos idėją bei nuolatinį „savikūros projektą“, o tai teikia vilčių ne tik institucijai, bet ir jos absolventams.

Reaguojant į originalaus kūrėjo baimę, kuri, anot Rorty, yra „baimė atrasti, kad esi tik kopija ar replika“, kūriniai ekspozicinėje erdvėje „Titanikas“ vienas nuo kito atskiriami architektūrine konstrukcija, kartu įprasminant ir celės idėją.

Parodos atidarymas vyks birželio 15 d. ir ją išvysti bus galima net iki liepos 29 d. Paroda vyks ne tik ekspozicinėse erdvėse „Titanikas“, bet ir kitose VDA pastatuose bei teritorijose.

Parodos kuratorė: Aušra Trakšelytė | ausra.trakselyte@vda.lt

Kuratorės asistentės: Monika Valatkaitė, Indrė Kuzminskytė
Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas
Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Jaunojo dizainerio prizas'18
-------------------------------------------
Atidarymas: birželio 15 d.
Paroda veiks iki liepos 29 d.
------------------------------------------

Renginio metu bus paskelbti ir apdovanoti Jaunojo dizainerio prizo 2018 laimėtojai 4 kategorijose: komunikacijos dizaino, produkto dizaino, mados dizaino ir dizaino tyrimų. Kiekvienoje kategorijoje bus įteikiamas pagrindinis ir papildomas prizas.

Po apdovanojimų ceremonijos bus atidaroma paroda, kurioje bus galima apžiūrėti atrinktų šių metų konkurso laureatų darbus ir susipažinti su autoriais.

Šiemet į Jaunojo dizainerio prizus pretenduoja 63 projektai: 22 komunikacijos dizaino, 18 mados dizaino, 15 produkto dizaino ir 8 dizaino tyrimų kategorijose.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Titanikas mugėje ArtVilnius'18 birželio 7-10
-------------------------------------------------------------------
Šiuolaikinio meno mugei ARTVILNIUS’18 Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ pristato dviejų menininkų tandemą. Tai IV Tapybos katedros kurse studijuojantis Viktoras Paukštelis ir tos pačios katedros dėstytoja Eglė Vertelkaitė.
Abu šie autoriai yra pakankamai žinomi Lietuvos meno pasaulyje.
V. Paukštelis (g. 1983) yra ne tik tapybą studijuojantis jaunas žmogus, bet ir kūrėjas, pastaraisiais metais pakankamai dažnai prisistatantis personalinėse ir grupinėse parodose. „Iki-akademinėje“ šio menininko kūryboje buvo ryškios fovistinio dekoratyvumo tendencijos (įtakotos ilgamečio jo tapybos mokytojo Leo Ray), dabar šio autoriaus darbai krypsta į konceptualizuotos tapybinės kalbos paieškas. Viktoras yra profesionalus pianistas (baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, 2007 m. stažavęsis Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje, 2009–2013 m. studijavęs École Normale de Musique de Paris konservatorijoje, prof. Jean-Marco Luisada klasėje), rengiantis Lietuvos ir užsienio koncertų salėse. Tai menininkas, savo asmenyje jungiantis tapytoją ir muziką. Ši sintezė ypatingai gerai atsikleidžia jo daugiamečiame audovizualiniame projekte „Skambantys paveikslai“. Meno mugės metu bus pristatoma dviejų meno rūšių sintezei dedikuota kūryba, apie kurią referuos: 1) tapybos darbai; 2) video projekcija; 3) pagal sudarytą tvarkaraštį vykstantis improvizacinis gyvos muzikos atlikimas, inspiruotas animuotų vaizdų.
E. Vertelkaitė (g. 1967) 1993 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje (nuo 2006 m. ji dėsto savo Alma mater, Tapybos katedroje). Tradiciškai Eglė priskiriama tai lietuviškos grafikos atstovų plejadai, su kuria siejami esminiai šios plastinės kalbos pokyčiai XX a. 10 dešimtmetyje. Tai siauros dailės srities ribas įveikusi meninės strategijos apologetė. Jos kūryboje pasitelkiant puikiai įvaldytus techninius įgūdžius, reflektuojama globalesnė, universalesnė, aktualesnė, iš siauresnių lokalinių kontekstų į platesnį pasaulį nukreipianti problematika. E. Vertelkaitės kūryba gravituoja tarp grafikos, tapybos ir fotografijos. Viena vertus, tokiu būdu tartum atgaivinamos dar su fotografija siejamos piktorializmo tendencijos. Iš kitos pusės – techninis padarymas čia tartum pasitraukia į antrąjį planą. Menininkė, pasitelkdama moters tapatybės ir asmeninių išgyvenimų, šeimyninės patirties naratyvą, iš prisiminimų pasaulio ir pasąmonės sferos „traukia“ meno vartotojo, žiūrovo patirtis, tokiu būdu jį paversdama pilnaverčiu žaidimo dalyviu ir partneriu. 2017 m. Eglė surengė labai puikių atsiliepimų iš plačiosios publikos ir kolegų sulaukusią personalinę parodą didžiojoje „Titaniko“ salėje (jau antrąją galerijoje), tad jos atstovavimas šiai institucijai regisi simptomatišku.
Abu pristatomi menininkai – studentas ir dėstytoja yra aktyvūs VDA bendruomenės nariai, jų, kaip menininkų universalumas, buvimas „tarp“ kelių meno disciplinų, regisi ne tik impozantišku, atraktyviu, bet ir solidžiu pristatant šią aukštąją Lietuvos meno mokyklą.
--------------------------------------------------------
V. Paukštelio projektas „Skambantys paveikslai“ /Fusion Art Performance / bus pristatomas atidarymo dieną 19 val. konferencijų salėje 5.3

Viktoras Paukštelis originaliai jungia du savo talentus – tapybą ir skambinimą fortepijonu. Jau kurį laiką auditorijai šis menininkas pristato dviejų menų sintezės programą pavadinimu „Skambantys paveikslai“. Baroko ir romantizmo epochų kompozitorių kūrinius bei savo brolio Vytauto Paukštelio kūrinius atliekantis pianistas tuo pačiu metu demonstruoja ekspresijos ir dinamikos kupinus, ryškius ir spalvingus, melancholijos ūkais nutviekstus savo paties tapybos darbus. Pats V. Paukštelis apie šį projektą sako: „Pagrindinis meno sintezę jungiantis veiksnys, žinoma, esu aš ir mano intelektiniai potyriai, vidinės emocijos. Ko gero, būtų sunku nubrėžti siužetinę liniją tarp paveikslų ir didžiųjų genijų kūrinių, kuriuos atlieku, tačiau visuomet siekiu, kad tai lydėtų mano vientisa vidinė energija.“
Menininkas savo tapytiems paveikslams padeda atgimti vaizdo projekcijose kuriamos animacijos pagalba. Drobėje įamžintus personažus – ekspresyvius ir drąsius, įžūliai kontrastuojančius su taisyklėms paklūstančia klasikine muzika – prikelti gyvenimui ant scenos V. Paukštelis kuria animacijas pats.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Anima’re’anima | išplėstiniame lauke //

Parodos atidarymas gegužės 4 d. 17 val.
Filmų peržiūra ir ekskursija po parodą gegužės 10 d. 16 val.
Paroda veiks iki gegužės 16 d.
VDA parodų salė "Titanikas", II aukštas (Maironio g. 3, Vilnius)

Žodis „animacija“ 1590-ųjų metų šaltiniuose apibūdinamas kaip „veiksmas suteikiantis gyvenimą/gyvybę“ ir kildinamas iš žodžio L. Animationem (nom. Animatio) reiškiančio „pagyvinti“. Šis veiksmo daiktavardis kilęs iš angliško žodžio „animate“, o pastarasis – iš itališko žodžio „animare“ reiškiančio „gyvybingumas“. Reikšme „įkvėpti gyvybę“ žodis „animare“ susijęs su anglų žodžiu „anima“ 
(siela), kuris panašus į senosios anglų kalbos žodį „ōthian“ reiškiantį „kvėpuoti“. Pastebima, kad lotynų kalboje „animus“ reiškia „dvasia“, graikų kalboje „anemos“ suprantama kaip „vėjas“, o sanskrito kalboje „aniti“ reiškia „jis kvėpuoja“.

Kinematografinė žodžio „animacija“ reikšmė susiformavo 1912 metais ir buvo naudojama norint apibūdinti judesio iliuzijai, kai „negyviems“ vaizdiniams įkvepiama gyvybė, gyvybingumas. Kinas “vagia” animacijos istoriją, nes žmogų kankina” tikroviškesnės” tikrovės ilgesys. Noras kuo aiškiau pamatyti, sugriebti tikrovę, net jei tai iliuzija. Piešti, lipdyti ar kaip kitaip sąlygiški dalykai ekrane yra per daug sąlygiški, kad galėtų šį ilgesį numalšini. Kinas tarsi jį malšina geriau, jis kyla iš to poreikio, gimdančio natūralizmą, teismų stenografiją ir vaškinių figūrų muziejus. Animacijos sąmprata tiksliai nurodo medijos veikimo principą ir siūlo būdą interpretuoti XIX a. pabaigos – XXI a. judančių vaizdų menų raidą, atkreipiant dėmesį ne tik į vaizdų išjudinimą, bet ir jų atgaivinimą.

Atgaivinimo (animation) to, kas dar nėra gyva arba to, kas yra mirę (reanimation) principo svarbą pabrėžia ir animacijos teorija ir judančiųjų vaizdų istorija. “Animacija (...) vis labiau pasireiškia kaip labiausiai dėmesį prikaustantis tikrai singuliarus ne tik šiuolaikinio kino, bet ir šiuolaikinio pasaulio procesas “, o jaudulys, kuris mus stumia atgaivinti tai, kas nėra gyva arba kas buvo gyva, bet nebėra, yra tiesiogiai susijęs su Das Unheimliche, to, kas šiurpu, nepažinu, sąvoka.

Parodoje anima’re’anima atveriamas išplėstinis animacijos patyrimo laukas, menininkų darbai jungiasi per anima(re) – kvėpavimą (kvėpuojantį judesiu vaizdinį) ir (re)anima(ciją) – atgaivinimą. Atgaivinimo metu animacijos potyris išslysta iš įprastai suprantamo animacinio kūrinio rėmų.

Dalyviai FMMK studentai ir alumni: Rimas Sakalauskas, Rasa Baltrimaitė, Emilija Juzeliūnaitė, Bon, Karolina Virkutytė, Eglė Mameniškytė, Aida Povilaitytė, Aušra Umbrasaitė, Gintarė Vaicekauskaitė, Gailė Cijūnaitytė, Osvalda Mickutė, Paula Savaja, Laura Sabaliauskaitė, Eglė Girskaitė, Nidas Kaniušas, Inga Samochvalova, Domantė Bakelytė, Skirmantė Jakaitė, Pijus Balkaitis, Pijus Čeikauskas, Raminta Šlepikaitė.

Organizatoriai: VDA Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojai Gintarė Brazauskienė ir Arturas Bukauskas
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Laisvydės Šalčiūtės paroda "(Melo)dramos" //

Paroda veiks iki gegužės 17 d.

Joje pristatau 2013 – 2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų septynių darbų ciklų fragmentus.
Kasdienybėje tenka susidurti, jog Vakarų visuomenė yra ne tik vartotojiška, spektakliška, bet ir post-tiesos visuomenė. Post-tiesa, kaip ir vartotojiškumas ar spektakliškumas, siejama su emociniu žinių perdavimo būdų ir manipuliavimu mūsų jausmais. Todėl šios parodos pavadinimas yra mano sugalvotas naujadaras (Melo)dramos – perkonstravus labiausiai į žiūrovų jausmus apeliuojančio žanro – melodramos pavadinimą, išryškinant žodį melas.
Cikle (Melo)dramos perteikiu savo pasaulio matymą pasitelkdama simuliakrinę meno kalbą, dabarties tikrovę ir stereotipinės praeities pastišą. Naudodamasi formaliomis raiškos priemonėmis, stengiuosi sukurti keistus paslaptingus vaizdinius. Per paradoksalius vaizdų ir tekstų santykius, jų tarpusavio prieštaravimus siekiu perteikti mūsų visuomenės individą ištikusias emocines situacijas, kuriose vis sunkiau suvokti ir reprezentuoti savo pačių dabarties patirtis. Šiuolaikinį vizualumą lemia didžiulės vaizdų sklaidos ir augančio, tiesiog skandinančio reginių vartojimo režimas. Todėl meninėmis išraiškos priemonėmis siekiu liudyti šiuolaikinį matymą ir mąstymą, ieškau būdų pažvelgti į šią problematiką polemizuojančiu aspektu, ieškoti giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo, bei kurti naujas.

Laisvydė Šalčiūtė
Photo
Add a comment...
Wait while more posts are being loaded