Profile cover photo
Profile photo
Vda Titanikas
23 followers
23 followers
About
Posts

Post has attachment
MENO CELĖS'18 / Viltis
------------------------------------

Kasmetinės VDA parodos „Meno celės“ temą padiktavo dialogas su anksčiau rengtomis parodomis – 2017-ųjų „Meilė. geriausi“ (kuratorius Vidas Poškus) ir 2016-ųjų „Tikėjimas“ (kuratorius Jurijus Dobriakovas). Sutapimas ar ne, bet šiais metais, pasitelkiama... viltis.

Nors viltis, kaip ir tikėjimas, meilė, pirmiausia asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau šis žodis turi specifinę potekstę ne tik religijoje, bet ir mitologijoje, medicinoje, psichologijoje (pvz., C. R. Snyder pozityvioji psichologija) ar socialiniuose moksluose (pvz., Roberto Mattoxo vilties sistemos (ang. hopescape) teorija).

Parodos koncepcijos išeities taškas – amerikiečių pragmatiškosios filosofijos atstovo Richardo Rorty liberaliosios vilties idėja (knyga „Filosofija ir socialinė viltis“ (angl. Philosophy and Social Hope, 1999) bei kitos jo doktrinos. Filosofui viltis – savęs suvokimas geresnio pasaulio kūrėju, o ne radėju. Todėl savęs pažinimas prilygsta savęs su(si)kūrimui, pasitelkiant įvairius aprašymus, simbolines sistemas, mąstymo būdus, įžvalgas, t. t. Be to, anot filosofo, asmuo yra visiškai atsitiktinis aplinkybių, kurios yra laiko ir vietos produktai, kūrinys. Panašiai žvelgiama ir į 2018 m. VDA bakalauro ir magistro darbų parodą „Viltis“, kurioje pristatoma pačių įvairiausių „atsitiktinumų“, susiklosčiusių dėl skirtingų aplinkybių, kolekcija, įprasminta konkrečioje vietoje ir laike. Be to, R. Rorty paneigia vientisumo ir iškelia pastovios kaitos idėją bei nuolatinį „savikūros projektą“, o tai teikia vilčių ne tik institucijai, bet ir jos absolventams.

Reaguojant į originalaus kūrėjo baimę, kuri, anot Rorty, yra „baimė atrasti, kad esi tik kopija ar replika“, kūriniai ekspozicinėje erdvėje „Titanikas“ vienas nuo kito atskiriami architektūrine konstrukcija, kartu įprasminant ir celės idėją.

Parodos atidarymas vyks birželio 15 d. ir ją išvysti bus galima net iki liepos 29 d. Paroda vyks ne tik ekspozicinėse erdvėse „Titanikas“, bet ir kitose VDA pastatuose bei teritorijose.

Parodos kuratorė: Aušra Trakšelytė | ausra.trakselyte@vda.lt

Kuratorės asistentės: Monika Valatkaitė, Indrė Kuzminskytė
Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas
Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Jaunojo dizainerio prizas'18
-------------------------------------------
Atidarymas: birželio 15 d.
Paroda veiks iki liepos 29 d.
------------------------------------------

Renginio metu bus paskelbti ir apdovanoti Jaunojo dizainerio prizo 2018 laimėtojai 4 kategorijose: komunikacijos dizaino, produkto dizaino, mados dizaino ir dizaino tyrimų. Kiekvienoje kategorijoje bus įteikiamas pagrindinis ir papildomas prizas.

Po apdovanojimų ceremonijos bus atidaroma paroda, kurioje bus galima apžiūrėti atrinktų šių metų konkurso laureatų darbus ir susipažinti su autoriais.

Šiemet į Jaunojo dizainerio prizus pretenduoja 63 projektai: 22 komunikacijos dizaino, 18 mados dizaino, 15 produkto dizaino ir 8 dizaino tyrimų kategorijose.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Titanikas mugėje ArtVilnius'18 birželio 7-10
-------------------------------------------------------------------
Šiuolaikinio meno mugei ARTVILNIUS’18 Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ pristato dviejų menininkų tandemą. Tai IV Tapybos katedros kurse studijuojantis Viktoras Paukštelis ir tos pačios katedros dėstytoja Eglė Vertelkaitė.
Abu šie autoriai yra pakankamai žinomi Lietuvos meno pasaulyje.
V. Paukštelis (g. 1983) yra ne tik tapybą studijuojantis jaunas žmogus, bet ir kūrėjas, pastaraisiais metais pakankamai dažnai prisistatantis personalinėse ir grupinėse parodose. „Iki-akademinėje“ šio menininko kūryboje buvo ryškios fovistinio dekoratyvumo tendencijos (įtakotos ilgamečio jo tapybos mokytojo Leo Ray), dabar šio autoriaus darbai krypsta į konceptualizuotos tapybinės kalbos paieškas. Viktoras yra profesionalus pianistas (baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, 2007 m. stažavęsis Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje, 2009–2013 m. studijavęs École Normale de Musique de Paris konservatorijoje, prof. Jean-Marco Luisada klasėje), rengiantis Lietuvos ir užsienio koncertų salėse. Tai menininkas, savo asmenyje jungiantis tapytoją ir muziką. Ši sintezė ypatingai gerai atsikleidžia jo daugiamečiame audovizualiniame projekte „Skambantys paveikslai“. Meno mugės metu bus pristatoma dviejų meno rūšių sintezei dedikuota kūryba, apie kurią referuos: 1) tapybos darbai; 2) video projekcija; 3) pagal sudarytą tvarkaraštį vykstantis improvizacinis gyvos muzikos atlikimas, inspiruotas animuotų vaizdų.
E. Vertelkaitė (g. 1967) 1993 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje (nuo 2006 m. ji dėsto savo Alma mater, Tapybos katedroje). Tradiciškai Eglė priskiriama tai lietuviškos grafikos atstovų plejadai, su kuria siejami esminiai šios plastinės kalbos pokyčiai XX a. 10 dešimtmetyje. Tai siauros dailės srities ribas įveikusi meninės strategijos apologetė. Jos kūryboje pasitelkiant puikiai įvaldytus techninius įgūdžius, reflektuojama globalesnė, universalesnė, aktualesnė, iš siauresnių lokalinių kontekstų į platesnį pasaulį nukreipianti problematika. E. Vertelkaitės kūryba gravituoja tarp grafikos, tapybos ir fotografijos. Viena vertus, tokiu būdu tartum atgaivinamos dar su fotografija siejamos piktorializmo tendencijos. Iš kitos pusės – techninis padarymas čia tartum pasitraukia į antrąjį planą. Menininkė, pasitelkdama moters tapatybės ir asmeninių išgyvenimų, šeimyninės patirties naratyvą, iš prisiminimų pasaulio ir pasąmonės sferos „traukia“ meno vartotojo, žiūrovo patirtis, tokiu būdu jį paversdama pilnaverčiu žaidimo dalyviu ir partneriu. 2017 m. Eglė surengė labai puikių atsiliepimų iš plačiosios publikos ir kolegų sulaukusią personalinę parodą didžiojoje „Titaniko“ salėje (jau antrąją galerijoje), tad jos atstovavimas šiai institucijai regisi simptomatišku.
Abu pristatomi menininkai – studentas ir dėstytoja yra aktyvūs VDA bendruomenės nariai, jų, kaip menininkų universalumas, buvimas „tarp“ kelių meno disciplinų, regisi ne tik impozantišku, atraktyviu, bet ir solidžiu pristatant šią aukštąją Lietuvos meno mokyklą.
--------------------------------------------------------
V. Paukštelio projektas „Skambantys paveikslai“ /Fusion Art Performance / bus pristatomas atidarymo dieną 19 val. konferencijų salėje 5.3

Viktoras Paukštelis originaliai jungia du savo talentus – tapybą ir skambinimą fortepijonu. Jau kurį laiką auditorijai šis menininkas pristato dviejų menų sintezės programą pavadinimu „Skambantys paveikslai“. Baroko ir romantizmo epochų kompozitorių kūrinius bei savo brolio Vytauto Paukštelio kūrinius atliekantis pianistas tuo pačiu metu demonstruoja ekspresijos ir dinamikos kupinus, ryškius ir spalvingus, melancholijos ūkais nutviekstus savo paties tapybos darbus. Pats V. Paukštelis apie šį projektą sako: „Pagrindinis meno sintezę jungiantis veiksnys, žinoma, esu aš ir mano intelektiniai potyriai, vidinės emocijos. Ko gero, būtų sunku nubrėžti siužetinę liniją tarp paveikslų ir didžiųjų genijų kūrinių, kuriuos atlieku, tačiau visuomet siekiu, kad tai lydėtų mano vientisa vidinė energija.“
Menininkas savo tapytiems paveikslams padeda atgimti vaizdo projekcijose kuriamos animacijos pagalba. Drobėje įamžintus personažus – ekspresyvius ir drąsius, įžūliai kontrastuojančius su taisyklėms paklūstančia klasikine muzika – prikelti gyvenimui ant scenos V. Paukštelis kuria animacijas pats.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Anima’re’anima | išplėstiniame lauke //

Parodos atidarymas gegužės 4 d. 17 val.
Filmų peržiūra ir ekskursija po parodą gegužės 10 d. 16 val.
Paroda veiks iki gegužės 16 d.
VDA parodų salė "Titanikas", II aukštas (Maironio g. 3, Vilnius)

Žodis „animacija“ 1590-ųjų metų šaltiniuose apibūdinamas kaip „veiksmas suteikiantis gyvenimą/gyvybę“ ir kildinamas iš žodžio L. Animationem (nom. Animatio) reiškiančio „pagyvinti“. Šis veiksmo daiktavardis kilęs iš angliško žodžio „animate“, o pastarasis – iš itališko žodžio „animare“ reiškiančio „gyvybingumas“. Reikšme „įkvėpti gyvybę“ žodis „animare“ susijęs su anglų žodžiu „anima“ 
(siela), kuris panašus į senosios anglų kalbos žodį „ōthian“ reiškiantį „kvėpuoti“. Pastebima, kad lotynų kalboje „animus“ reiškia „dvasia“, graikų kalboje „anemos“ suprantama kaip „vėjas“, o sanskrito kalboje „aniti“ reiškia „jis kvėpuoja“.

Kinematografinė žodžio „animacija“ reikšmė susiformavo 1912 metais ir buvo naudojama norint apibūdinti judesio iliuzijai, kai „negyviems“ vaizdiniams įkvepiama gyvybė, gyvybingumas. Kinas “vagia” animacijos istoriją, nes žmogų kankina” tikroviškesnės” tikrovės ilgesys. Noras kuo aiškiau pamatyti, sugriebti tikrovę, net jei tai iliuzija. Piešti, lipdyti ar kaip kitaip sąlygiški dalykai ekrane yra per daug sąlygiški, kad galėtų šį ilgesį numalšini. Kinas tarsi jį malšina geriau, jis kyla iš to poreikio, gimdančio natūralizmą, teismų stenografiją ir vaškinių figūrų muziejus. Animacijos sąmprata tiksliai nurodo medijos veikimo principą ir siūlo būdą interpretuoti XIX a. pabaigos – XXI a. judančių vaizdų menų raidą, atkreipiant dėmesį ne tik į vaizdų išjudinimą, bet ir jų atgaivinimą.

Atgaivinimo (animation) to, kas dar nėra gyva arba to, kas yra mirę (reanimation) principo svarbą pabrėžia ir animacijos teorija ir judančiųjų vaizdų istorija. “Animacija (...) vis labiau pasireiškia kaip labiausiai dėmesį prikaustantis tikrai singuliarus ne tik šiuolaikinio kino, bet ir šiuolaikinio pasaulio procesas “, o jaudulys, kuris mus stumia atgaivinti tai, kas nėra gyva arba kas buvo gyva, bet nebėra, yra tiesiogiai susijęs su Das Unheimliche, to, kas šiurpu, nepažinu, sąvoka.

Parodoje anima’re’anima atveriamas išplėstinis animacijos patyrimo laukas, menininkų darbai jungiasi per anima(re) – kvėpavimą (kvėpuojantį judesiu vaizdinį) ir (re)anima(ciją) – atgaivinimą. Atgaivinimo metu animacijos potyris išslysta iš įprastai suprantamo animacinio kūrinio rėmų.

Dalyviai FMMK studentai ir alumni: Rimas Sakalauskas, Rasa Baltrimaitė, Emilija Juzeliūnaitė, Bon, Karolina Virkutytė, Eglė Mameniškytė, Aida Povilaitytė, Aušra Umbrasaitė, Gintarė Vaicekauskaitė, Gailė Cijūnaitytė, Osvalda Mickutė, Paula Savaja, Laura Sabaliauskaitė, Eglė Girskaitė, Nidas Kaniušas, Inga Samochvalova, Domantė Bakelytė, Skirmantė Jakaitė, Pijus Balkaitis, Pijus Čeikauskas, Raminta Šlepikaitė.

Organizatoriai: VDA Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojai Gintarė Brazauskienė ir Arturas Bukauskas
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Laisvydės Šalčiūtės paroda "(Melo)dramos" //

Paroda veiks iki gegužės 17 d.

Joje pristatau 2013 – 2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų septynių darbų ciklų fragmentus.
Kasdienybėje tenka susidurti, jog Vakarų visuomenė yra ne tik vartotojiška, spektakliška, bet ir post-tiesos visuomenė. Post-tiesa, kaip ir vartotojiškumas ar spektakliškumas, siejama su emociniu žinių perdavimo būdų ir manipuliavimu mūsų jausmais. Todėl šios parodos pavadinimas yra mano sugalvotas naujadaras (Melo)dramos – perkonstravus labiausiai į žiūrovų jausmus apeliuojančio žanro – melodramos pavadinimą, išryškinant žodį melas.
Cikle (Melo)dramos perteikiu savo pasaulio matymą pasitelkdama simuliakrinę meno kalbą, dabarties tikrovę ir stereotipinės praeities pastišą. Naudodamasi formaliomis raiškos priemonėmis, stengiuosi sukurti keistus paslaptingus vaizdinius. Per paradoksalius vaizdų ir tekstų santykius, jų tarpusavio prieštaravimus siekiu perteikti mūsų visuomenės individą ištikusias emocines situacijas, kuriose vis sunkiau suvokti ir reprezentuoti savo pačių dabarties patirtis. Šiuolaikinį vizualumą lemia didžiulės vaizdų sklaidos ir augančio, tiesiog skandinančio reginių vartojimo režimas. Todėl meninėmis išraiškos priemonėmis siekiu liudyti šiuolaikinį matymą ir mąstymą, ieškau būdų pažvelgti į šią problematiką polemizuojančiu aspektu, ieškoti giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo, bei kurti naujas.

Laisvydė Šalčiūtė
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Mokslas ir gyvenimas | Meno doktorantų paroda

/For English version please scroll down/

-
LT

Parodos laikas: 2018 m. balandžio 5-22 d.
Parodos atidarymas balandžio 5 d. 18.00 val.
Parodos pristatymas-konferencija: 2018 m. balandžio 6-7 d.

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ pradėtas leisti 1957 – tais metais į kosmosą pakilo dirbtinis žemės palydovas ir šuo. Šiandien žurnalas tokiu pavadinimu nebeegzistuoja. Dabar yra „Iliustruotasis mokslas“ – gyvenimas persikėlė į iliustraciją. Vaizdai nustelbė tekstus, virtualybė – apčiuopiamybę. Meno doktorantų parodoje mokslas vėl kabinasi į gyvenimą – ar bent jau priešskaitmeninį „Mokslo ir gyvenimo“ viršelį.

Dualistinė parodos struktūra remiasi ne binarinėmis opozicijomis, kuriomis elegantiškai manipuliavo Alfonsas Andriuškevičius, kuruodamas pirmą konceptualią parodą Lietuvoje („Mitas dabarties tapyboje“, 1988), о veikiau kūrinio pa(si)kartojimu kitame kontekste. Vaizdas, garsas, ar daiktas dubliuojamas, bet pakartojimai nėra antriniai. Jie sklinda bangomis kaip vandens ratilai. Stalas parodoje ir stalas valgykloje vienodai reaguoja į karštį, bet stebėtojų reakcijos skiriasi. Kūrinių tįsumas erdvėje ir laike leidžia ne tik išeiti už VDA sienų, bet ir pritraukti buvusias ir net būsimas parodas į bendrą gravitacinį lauką.

Paroda kuriama kartu su šešėliu. Jį pavadinau „nuorodų mišku“. Dažnas kūrinys turi savo „antrininką“ – fizinį ar diskursyvų. Nuorodos gali veikti kaip dirbtiniai darbų palydovai – pavyzdžiui, vardų sąsiuvinio fotografijos „Titanike“ ir pats sąsiuvinis retų spaudinių skyriuje. Arba kaip metonimijos, kai šioje parodoje esantys kūriniai yra kitos ekspozicijos detalės. Taip per konkretų tapybos darbą susijungia „Mokslas ir gyvenimas“ su paraleliai vykstančia paroda kitame mieste. Nuorodų miškas nėra išskirtas, bet suaugęs su paroda. Visi kūriniai – diskursyvūs vektoriai, visos kopijos – originalai.

Mokslą su gyvenimu sujungia „ir“, tačiau lieka plyšiai ir įtrūkiai. Tarpuose tarpsta karčios mokslo šaknys ir nebūtinai saldūs vaisiai. Daug parodos kūrinių dramatizuoja įtampą tarp to, kas matoma ir patiriama, deklaruojama ir nujaučiama, apskaičiuojama ir išburiama. Ne viskas auksas, kas tarpuos žiba – tai gali būti į grindų plyšį supiltas žėrutis. Jungtukas „ir“ nusako tarpinę būseną: tarp tapybos ir fotografijos, poezijos ir politikos, Vitruvijaus ir Le Corbusier modelių, mados prognozių ir būrimo kortomis, dizaino ir klimato kaitos.

Ši meno doktorantų paroda nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad nėra „privaloma“ – joje dalyvauja tie, kuriuos sudomino kuratorės pasiūlymas peržengti akademinius rėmus ir pasižiūrėti į meninį tyrimą kaip į kasdienę praktiką. Kūriniai ne pristato doktorantų tyrimus, o auga ir šakojasi iš surinktos medžiagos. Parodos rengimo procesas remiasi sakytine tradicija – kalbėjimu, apkalbėjimu, užkalbėjimu, gandais, ginčais, nuogirdomis. Nebuvo pateikta jokių rašytinių instrukcijų – tik doktorantūros skyriaus laiškai dėl susitikimų ir katalogo.

„Mokslo ir gyvenimo“ turinys – žemėlapiai, žurnalai, vėliavos, knygos, dietos ir deklaracijos – įrašyti į matematines lygtis, kur jie nėra tai, kuo dedasi esą. Nežemėlapiai, nežurnalai, neknygos, nemaistas – nematerialinės ir nedvasinės vertybės. Nuorodų miškas arba Maironio šilelis Nojaus plauste, titaniškos pastangos sutalpinti visas buvusias ir būsimas parodas į aktyvią materialią nuorodą. Parodos aureolė, išmatuojama ekskursantų po toksišką miestą žingsniais, valstietišką teritorinį mentalitetą perskrodžiant medžiotojų rankiotojų strėlėmis.

Parodos laikas nėra susijęs su „Titaniko“ darbo valandomis. Kai kurie darbai atsirado neparodinėse VDA erdvėse dar prieš „Mokslo ir gyvenimo“ atidarymą. Kūriniai prasidėjo anksčiau už parodą ir nepasibaigs jai užsidarius.

Vyr. redaktorė Laima Kreivytė

Dalyviai: Arnas Anskaitis, Dovilė Bagdonaitė, Eglė Bertašiūtė, Gintarė Černiauskaitė, Vitalij Červiakov, Dovilė Dagienė, Tomas Daukša, Eglė Grėbliauskaitė, Sigitas Gužauskas, Kristė Kibildytė-Klimienė, Laima Kreivytė, Juozas Laivys, Saulius Leonavičius, Sara Lundberg, Renata Maldutienė, Donata Minderytė, Tomas Martišauskis, Vygintas Orlovas, Justė Pečiulytė, Rūta Spelskytė-Liberienė, Marija Šaboršinaitė, Eglė Ulčickaitė.

Parodos „Mokslas ir gyvenimas“ darbai eksponuojami VDA parodų salėse „Titanikas“, VDA bibliotekoje, meno skaitykloje, senų ir retų spaudinių skyriuje, valgykloje, ant šaligatvio prie Senųjų rūmų.
Performatyvūs veiksmai: Vaporwave anatomija dirbtuvės baladžio 20-23 d. ir ekskursija po toksišką Vilnių.

----
EN

Science and Life
Exhibition of Artistic Research
5-22 April 2018
VAA exhibition hall "Titanikas" (Maironio str. 3, Vilnius)
Opening 5th April, 6 pm

The Lithuanian Science and Life magazine was first published in 1957 – the year when an artificial satellite and a dog were launched into space. Today the magazine is out of print, as it has been replaced by Illustrated Science – life has relocated to illustration. Images have overshadowed texts and the virtual has outshone the tangible. In this doctoral students’ exhibition, science is again trying to cling to life – or at least to the pre-digital cover of Science and Life.

The dualistic structure of the exhibition is based not on binary oppositions, elegantly manipulated by the art critic Alfonsas Andriuškevičius in the first conceptual Lithuanian exhibition he curated (Myth in Today’s Painting, 1988), but instead on recurrence of a work in another context. Images, sounds, or objects are duplicated, but the repetitions are not secondary. They spread in waves like water ripples. A table in the exhibition and a table in the canteen react to heat identically, but the viewers’ reactions differ. The works’ extensions in space and time allows not only going beyond the walls of Vilnius Academy of Arts, but also draw past and even future exhibitions into the common gravitational field.

The exhibition is created together with the shadow. I have called it a Forest of References. Many of the works have a “doppelganger”, either physical or discursive. The references may function as artificial satellites of the works – for instance, a photograph of an index of names in the Titanikas hall and the index itself in the rare book department. Or they may act as metonymies, when the works in this exhibition are parts of another show. In this way, Science and Life is connected to a parallel exhibition in a different city through a particular painting work. The Forest of References is not distinguished but is coalesced with the exhibition. All of the works are discursive vectors, all of the copies are originals.

Science is connected to life through “and”, but gaps and cracks remain. In these gaps lie the bitter roots of science and its not necessarily sweet fruits. Many of the works in the exhibition dramatize the tension between the visible and the experienced, the declared and the anticipated, the calculated and the divined. Not everything glittering in the gaps is gold – it can be simply mica minerals filling a gap in the floor. The conjunction “and” describes an intermediate state: between painting and photography, poetry and politics, the Vitruvian and Le Corbusier models, fashion forecasts and, design and climate change.

This exhibition of doctoral art students differs from the previous ones in that it is not “compulsory” – it features the authors who were interested in the curator’s proposal to transgress the academic framework and consider artistic research as an everyday practice. Instead of presenting the doctoral students’ research projects, the works grow and branch from the collected material. The process of putting the exhibition together is based on the oral tradition – speaking, gossip, spells, rumours, disputes, and hearsay. There were no written instructions except the Doctoral Department’s letters regarding meetings and the catalogue.

The contents of Science and Life – maps, magazines, flags, books, diets and declarations – are inscribed into mathematical equations where they are not what they pretend to be. Nonmaps, nonmagazines, nonbooks, nonfood – intangible and nonspiritual assets. The forest of references or Maironis’ grove on Noah’s raft, titanic efforts to squeeze all past and future exhibitions into an active material link. An exhibition’s halo, measured by the steps of the explorers of a toxic city, piercing the peasant territorial mentality with hunter-gatherer arrows.

The time of the exhibition is unrelated to the working hours of the Titanikas hall. Some of the works emerged in the non-exhibition spaces of Vilnius Academy of Arts way before the opening of Science and Life. The works began earlier than the exhibition and will persist after it closes.

Editor in Chief
Laima Kreivytė

Participants: Arnas Anskaitis, Dovilė Bagdonaitė, Eglė Bertašiūtė, Gintarė Černiauskaitė, Vitalij Červiakov, Dovilė Dagienė, Tomas Daukša, Eglė Grėbliauskaitė, Sigitas Gužauskas, Kristė Kibildytė-Klimienė, Laima Kreivytė, Juozas Laivys, Saulius Leonavičius, Sara Lundberg, Renata Maldutienė, Donata Minderytė, Tomas Martišauskis, Vygintas Orlovas, Justė Pečiulytė, Rūta Spelskytė-Liberienė, Marija Šaboršinaitė, Eglė Ulčickaitė.

The locations of the exhibition Science and Life are: Titanikas exhibition hall, VAA library, art reading room, rare books reading room, canteen, and the pavement in front of the entrance to the VAA Old building.
Performative actions: The Anatomy of Vaporwave workshop on April 20-23 and a tour of the toxic Vilnius.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// ŠAKOTAS | Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų ir mokinių paroda //

Dalyviai: Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas (Duonis), Linas Jusionis, Džiugas Katinas, Linas Liandzbergis, Aurelija Maknytė, Tomas Martišauskis, Audrius Novickas, Birutė Zokaitytė kartu su savo mokiniais

Kuratorė: Kristina Inčiūraitė

2018 03 23‒04 15

Atidarymas: kovo 22 d., ketvirtadienį, 18 val.

Ant popieriaus skiautės nupiešiama kūno dalis, popierius su piešiniu užlenkiamas ir perduodamas tęsti kitam. Niekas nežino, kaip atrodys kelių žmonių pieštas kūnas, išlanksčius tą popierių. Tai kolektyvinis vaikų pamėgtas ir siurrealistų itin propaguotas žaidimas „le cadavre exquis“, tampantis atspirties tašku parodai, kurioje žymūs šiuolaikiniai Lietuvos menininkai, dirbantys pedagoginį darbą, dėlioja kūrybinę mozaiką kartu su savo mokiniais. Parodoje norima perteikti vienokį ar kitokį mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą, neišryškinant nei vieno, nei kito viršenybės kūrybinio proceso metu.

Tai jubiliejinė Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos 60-ies metų veiklos sukaktį mininti paroda. Nenorima perteikti retrospektyvinės parodos iš gausaus mokyklos archyvo, bet labiau koncentruotis į dabartį, pristatant šiuo metu kartu kuriančius mokinius ir mokytojus. Tai specialiai šiai parodai rengiamas mokyklos dešimties kūrybinių grupių projektas, kuriam vykstant gimsta netikėti, į visas puses išsišakojantys kūrybiniai impulsai ir idėjos. Šioje parodoje akcentuojami komunikaciniai edukacijos aspektai ir kūrybinio proceso žaismė, stengiantis jaunuosius kūrėjus kuo anksčiau įtraukti į Lietuvos meno lauką ir modeliuoti tolimesnę šiuolaikinės meno mokyklos viziją.

Projekto organizatorius: Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla

Projekto partneris: Vilniaus dailės akademija
Photo
Add a comment...

Post has attachment
Ričardas Nemeikšis | Tuštumos blizgesys *

// Parodos atidarymas: kovo 8 d., ketvirtadienį, 18 val.
Paroda veiks iki balandžio 1 d. //

VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatoma žymaus viduriniosios tapytojų kartos atstovo, Akademijos profesoriaus, grupės „Angis“ nario Ričardo Nemeikšio personalinė paroda „Tuštumo blizgesys“. Tai pastaruoju metu šio menininko kūrybinę strategiją apibendrinanti, dar 2000 metais darbų ciklas, paties šmaikščiai pavadintas „blizgučiais“.

Pasak R. Nemeikšio, jo darbo procesas nėra skubus, kiekvienas atskiras kūrinys yra „brandinamas“ net keletą metų. Jausdamas, kad paveikslas yra dar nebaigtas, autorius jį tiesiog padeda į sandėlį. „Pasąmonėje darbas vis vien dirbamas. Po kiek laiko surandama užbaigta forma. Kartais laike darbas „pasensta“ ir aš jį perdarau. Man ‚blizgučių‘ ciklas yra lyg procesas, ‚mintantis‘ pirminės idėjos ‚energetiniu užtaisu‘. Yra pojūtis, kad ta ‚energetika‘ išsisėmė, todėl atsirado ši apžvalginė paroda. Nors niekada nesakyk niekada“.

Apie savo kūrybą R. Nemeikšis teigia: „Aš manau, kad menas yra (turėtų būti) sugestyvus. Jis siūlo visus įmanomus pasakojimus, interpretacijas, bet pats nieko konkretaus nepasako. Meno kūrėjas yra paskutinėje teiginio pozicijoje ir nieko labai išsamaus apie savo kūrinį neturėtų aiškinti – nes tai žiūrovo, meno vertintojo reikalas. Menininkas kurdamas apmąsto visas kūrinio interpretavimo galimybes ir tai yra ‚užkoduota‘ kūrinio struktūroje. Konkreti ir nuoširdi gali būti tik inspiracija. Tai man gali būti socialiniai reiškiniai, labai asmeniška patirtis, įvykis, labai individualus visumos pajautimas, įžvalgos, būsenos. Svarbiausia sąlyga: tai turi būti man įdomūs ‚giliai ‚užkabinantys‘ reiškiniai, kontempliuojami ‚blizgučių‘ ciklo kontekste“.

R. Nemeikšis gimė 1959 m. Čivyliuose (Rokiškio raj.). 1974–1978 m. mokėsi St. Žuko taikomosios dailės technikume (Kaunas), 1979–1986 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Nuo 1987 m. dalyvauja parodose, nuo 1990 m. – grupės „Angis“ narys, nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1998–1999 m. skirta aukščiausio laipsnio valstybinė LR Kultūros ministerijos stipendija. Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Gyvena Vilniuje, dėsto Vilniaus dailės akademijoje, profesorius.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė | With Love from... //

"Banalusis sentimentalizmas" - taip pati menininkė autoironiškai apibūdina savo kūrybos kryptį. Žinoma, tai tik gudravimas. Sąmoningai ir sarkastiškai imituojantis tokią apgaulę, kuomet po nubalinta dirbtine šypsena pridengiami visai kitokie, dažniausiai priešingi, kėslai. Iš pažiūros dailių siuvinėtų gėlyčių ir margų drugelių kamufliažu Severija maskuoja sudėtingų žmogiškų santykių - nuo buitiškų iki makiaveliškų politinių žaidimų - apmąstymus.
Parodos leitmotyvu pasirinkta ambivalentiška frazė. Viena vertus, tai banali, savimi patenkintų pramogautojų iš įvairių egzotiškų pasaulio kraštų artimiesiems siunčiamuose atvirlaiškiuose nuvalkiota klišė. Antra vertus, ji įgauna makabrišką išraišką kitoje specifinėje žmogaus saviveiklinio kūrybiškumo tradicijoje. Nuo I-ojo pasaulinio karo iki pat šių dienų įvairių šalių kariškiai praktikuoja "meilės laiškų" bei palinkėjimų rašymo ritualą ant bombų ir raketų, prieš paleisdami jas į priešų teritoriją sėti mirtį. Paradoksalu, tačiau šie ne vien letalinės sprogstamosios medžiagos atomais, bet ir nesuvaidinto sarkazmo, pagiežos, keršto, neapykantos, įsiūčio chemija įsodrinti "atvirlaiškiai" neša nesumeluotą žmogišką emociją. Kur kas tikresnę nei išoriškai dėmesį demonstruojantys, bet dažniausiai tik siuntėjo savimylą ir pasipuikavimą dangstantys turistų štampuojami dailių vaizdelių atvirukai.
Negatyvių žinučių ir emocijų srautas vyrauja šiuolaikinėse "laikraštinėse" naujienose, kurių skeveldros, persipynę su vaikystės prisiminimų nuotrupomis tampa skirtingų Severijos kolekcijų jungiamąją grandimi. Rytinė kava ir suplaktas šokiruojančių naujienų Molotovo kokteilis yra tai, kas leidžia normaliai prabusti šiuolaikiniam statistiniam piliečiui. Ant urvų ar virtualių socialinių tinklų sienų, rašmenimis ant popieriaus ar kryžiukais ant trūnijančio metalo - žmogus visuomet atras, kur ir kaip fiksuoti jį dirginančias aktualijas. Šaltojo karo pabaiga ir nauja pradžia su karštaisiais karais Europos pašonėje ir periodiniais dūriais į paširdžius bei sprogimais pačiose jos įsčiose, globalinis atšilimas ir globalus santykių atšalimas, geležinės uždangos griuvimas ir naujų sienų statymas, migracija kaip didžiausia galimybė, teikianti judėjimo laisvę, ir kaip didžiausias prakeiksmas, istoriniai klimato kaitos susitarimai ir staigūs istoriniai atkritimai... - mes nelinkę ir nepasirengę nuobodžiauti. Įvykių bus, o ir žinios apie sociokultūrinių formacijų bei ideologijų antagonizmo "istorijos pabaigą" ir taikos perspektyvą buvo smarkiai perdėtos - tai pasirodė tik dar viena "netikra naujiena".
Severijos "naujienos" ant yrančių, rūdimis apkrešėjusių metalinių senienų persipynę su efemeriškais jos pačios vaikystės ir kelionių prisiminimais. Donaldo gumos popierėlių kolekcija tampa vaikystėje išgyvento geležinės uždangos eižėjimo simboliu ir nuoroda į šiuolaikinių politikų "nuotykius" bei infantilumą. Kelionių kalnuose metu rastos ir drugeliais išsiuvinėtos konservų skardinės virsta atvirlaiškiais migracijos ir ekologijos tema. Sovietmečio nepritekliaus paskatintos paprastų žmonių kasdienio kūrybiškumo apraiškos tampa menininkės inspiracijos šaltiniu, o siuvinėjimas ir ironija - tai Severijos minkštosios galios, amortizuojančios šaltą kietą metalinį pasaulį.

Tomas Kriaunevičius

Speciali padėka kolekcininkams Irinai ir Maris Vitols (Latvija) ir “Herve Lancelin” galerijai (Liuksemburgas).

-------------------------------

Parodos atidarymas: vasario 22 d., 18 val. Titaniko I aukšto salėje.

Paroda veiks iki kovo 18 d.
Photo
Add a comment...

Post has attachment
// Žaneta Jasaitytė–Bessonova | Tarpininkavimo santykiai: MANO KŪNAS TAVYJE //

Vasario 2 d., penktadienį, 17 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ (II aukštas, Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Žanetos Jasaitytės – Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“.

Projekte gali dalyvauti skirtingo amžiaus ir įvairių socialinių grupių gyventojai. Parodos lankytojai turės galimybę nevaržomai, interpretuodami įsitraukti į aktyvią kūrybinę (savi)edukacinę veiklą, tobulinti komunikavimo, pažinimo, kūrybingumo kompetencijas. Kitaip tariant, lankytojui suteikiama galimybė universalioje kūrybinėje erdvėje pačiam tapti aktyviu meninio proceso dalyviu, tam tikra prasme – kūrėju.

Menininkės Ž. Jasaitytės – Bessonovos grafikos stilius atpažįstamas iš tolo. Spalva, idėja, ryškumas – tai daugiau tiktų plakatui. Gal dėl to Žaneta ryžosi eksperimentinei parodai, kur paveikslai, jų istorijos tampa ir pavirsta objektais. Pati autorė šią parodą vadina eksperimentine, nes iki šiol ilgą laiką ją labiau viliojo grafinė abstrakcija.

Dabar autorė kuria darbus, kurie tiesiogine to žodžio prasme „įsitempia“ žiūrovą į vidų. Galima būtų tai įvardinti kaip autorės pasirinktą minkštąją tekstilę ar netgi socialinę plastiką. Tačiau nors kompleksinėje menininkės instaliacijoje tekstilinės medžiagos dominuoja, kalbėti vien apie tekstilę būtų banalu.

O gal tai imlioji skulptūra? Pagaulioji skulptūra? Žaneta šį kartą ėmėsi gana sudėtingo formato – išorės ir vidaus hibrido. Sakytum, pasinaudojusi šiuolaikinio meno kalba, leistų žiūrovams vaikščioti po gimdą, sudarytų sąlygas prisiliesti prie pirmapradžių refleksų, o tai suteikia daugiau pasirinktos temos interpretacijų. Objektai patys ima žiūrovus į glėbį, kinetinės konstrukcijos sudaro galimybę pačiam panirti į objektą, kur ypač svarbus taktilinis ryšys – medžiagos ir žiūrovo santykis.

Kurdama naują ciklą, Ž. Jasaitytė – Bessonova tyrinėja filosofines, fenomenologines reiškinių reikšmes – kad ir žmogaus gimimo esmę. Todėl ši paroda erdviškai tarsi suskaidyta į įvairius pažinimo lygius: tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Joje mažai daiktų ir daug erdvės interpretacijai. Menininkė tarsi kelia sau užduotį – atsikratyti daikto kaip kūrybos išraiškos prasmės, išmokti palikti erdvės. Ypač sudėtinga palikti tuščią interjerą, tarkim, baltą sieną ir vieną meno kūrinį, – žmonės nori regėti visko daug, grožis dažnai vis dar suprantamas kaip gausa. O juk kuo mažiau turi, tuo laisvesnis jautiesi.

Žanetos kūryba įgauna vis daugiau dekoratyvumo bei išorinių puošmenų, o sykiu – ir socialinės pozicijos. Ironija, cinizmas, išskirtinumas – būtinos sąlygos, atskleidžiančios, kad juokas pro ašaras, taip pat, kaip ir įstabus nuoširdumas, yra taisyklių laužymo priežastis ir būdas. Ekspresyvumas – tai taktika, ekspresionizmas – strategija.

Ž. Jasaitytė – Bessonova Šiaulių universitete įgijo grafikos specialybės magistro diplomą. Dar studijuodama tobulinosi ESAD dizaino mokykloje Portugalijoje. Menininkė nuo 2001 m. aktyviai dalyvauja personalinėse ir bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose. 2007 m. Ž. Jasaitytė – Bessonova tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, 2010 m. jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas. Nuo 2009 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.


Parodos laikas: 2018.02.02 – 02.25


Maloniai kviečiame apsilankyti!
Photo
Add a comment...
Wait while more posts are being loaded