Profile cover photo
Profile photo
Vda Titanikas
21 followers
21 followers
About
Vda's posts

Kovoo 16 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, I aukštas) atidaroma Adomo Danusevičiaus personalinė paroda „Kamuflia
žinis vyriškumas, kempiškasis blizgesys“

KAMUFLIAŽINIS VYRIŠKUMAS IR KEMPIŠKASIS BLIZGESYS – devintoji personalinė Adomo Danusevičiaus paroda ir meninis tyrimas atspindintis nuoseklų ketverių metų įdirbį Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūros studijose. Autorius siekia dekonstruoti įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius ir kviečia žiūrovus platesnei diskusijai.

Meno projekto „KAMUFLIAŽINIS VYRIŠKUMAS IR KEMPIŠKASIS BLIZGESYS“ tiriamosios dalies objektą sudaro homoseksualių asmenų kultūra heteronormatyvumo kontekste. Tiriamojoje dalyje atskleidžiamos istorinės bei ideologinės kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų ištakos ir jų opozicija viena kitai. Plėtojant šias koncepcijas remiamasi gėjų pažinčių svetainės PlanetRomeo.com anketų ir pasirinktų meno kūrinių analize. Atlikta alternatyvių vyriškumo tipų analizė prisideda prie heteronormatyvumo dekonstrukcijos įgalinimo. Meno projekte atskleidžiami kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio trūkumai ir ieškoma alternatyvaus požiūrio. Pasitelkus F. Besso kūrybos analizę ir įžengus į dvasingumo tyrinėjimo lauką, yra ieškoma „vidurio kelio“ tarp esamų kraštutinumų. Svarbiausias meno projekto tikslas yra kurti meninius darbus, siejamus su kamufliažinio vyriškumo ir kempiškojo blizgesio koncepcijų bei jų tarpusavio santykio analize homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitos kontekste. Šį tikslą įgyvendinti padeda pasirinktų filmų analizė, atskleidžianti socialinę homoseksualių asmenų įvaizdžių kaitą ir poveikį menininko sukurtiems darbams.

Meno projektas tiesiogiai susijęs su sukurtais meniniais kūriniais. Kelių disciplinų meno darbai grindžiami teorinėmis įžvalgomis pasinaudojant automenotyrinės analizės metodu. Autoriaus sukurti meno darbai ne tik reprezentuoja teoriją, bet ir, pasitelkiant skirtingas kūrimo technikas, kuria naujus efektus ir prasmes.

Meno projekto viešas gynimas vyks kovo 31 d. 14 val. Vilniaus dailės akademijoje Titaniko I a. parodų salėje.


Post has attachment
Kovo 9 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, II aukštas) atidaroma Eglės Vertelkaitės personalinė paroda „Moiros“.

Naujausia žinomos menininkės, VDA dėstytojos Eglės Vertelkaitės paroda Moiros gerokai keičia ligšiolinius stereotipus apie jos kūrybą. Nors visada mėgusi eksperimentuoti, E. Vertelkaitė, tikriausiai iš inercijos dažnai vis dar vadinama grafike, tarsi konstatuojant formalų jos „priklausymą“ tradicinei dailės šakai. Tuo tarpu šioje parodoje matyti, jog savo potyrius ir neramų, intelektualų kūrybinį ego menininkė dabar transliuoja fotografinių, skaitmeninių manipuliacijų pagalba, vis rečiau besiimdama įprastų giliaspaudės grafikos įrankių. Taip yra todėl, kad pasakojimui apie moiras menininkei reikėjo rasti mediją, labiausiai tinkančią tikroviškam vaizdui išgauti, nes metalo raižinyje įkūnytos formos visada lieka kiek sąlygiškos. E. Vertelkaitė laikosi nuostatos, jog svarbiausia kūryboje – minties raiška, nesvarbu, kokią techniką bepasitelktum.
Šioje parodoje menininkė išvystė turtingą, makabriškai ironišką kaukės ikonografiją. Viena vertus, Kaukės fenomenas E. Vertelkaitei rūpi kaip psichoanalitinio mąstymo objektas. Kartu ji parodo, kaip populiariojoje kultūroje, reklaminių vaizdų uzurpuotoje kosmetikos karalystėje tirštos konsistencijos masė, užtepama ant veido, padeda apgauti laiką, o gal net ir likimą. Be to, tai slaptų moteriškų ritualų dalis. Taigi – ir tam tikra raganavimo forma...
Baugokoje E. Vertelkaitės kaukių misterijoje tvyro įtampa ir grėsmė, sumišusi su nostalgija, kartais – ir su buitiniais, trivialiais pastebėjimais. Tai efemeriškas šešėlių teatras, kur vaizdai yra kruopščiai užkonservuoti. Jie uždaromi po blizgiais šelako sluoksniais, ir lieka įklimpę gelsvame paviršiaus ūke tarsi inkliuzai gintare. Lyg to nebūtų gana, menininkė juos nuo žiūrovo akių dar kartą atitveria stiklu, kuris „gaudo“ aplinkos atspindžius ir slėpdamas įrėmintus vaizdus, pats tampa paveikslu, ekranu. Tai ne tik estetinis kūrinio apipavidalinimo sprendimas, bet ir parodos koncepcijos dalis, papildanti pasakojimą apie Likimą, Laiką, Kaukę (dvilypumą), Mirtį ir kasdienį buvimą.

Paroda veiks iki balandžio 2 d.

Photo

Post has attachment
Vasario 23 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, I aukštas) atidaroma grupinė menininkų paroda „Padori paroda“.

Parodoje pristatomi daiktai, kūnai ir vaizdiniai – veiksmų atpasakotojai ir istorijų saugotojai, išeinantys už savo fizinės apimties. Juos vienija lengva manijos forma, impulsyvus poreikis atlikti vieną ar kitą veiksmą. Tokie veiksmai neveda į rezultatą ar bent jau į jį nesifokusuoja, o daugiau yra savitiksliai, sekantys savo pačių pramintais pėdsakais. Kūriniuose glūdintys pasikartojimai, apsėdimai išduoda tam tikrus prasilenkimus su norma, išėjimą už vidinės simetrijos, tačiau fizinė kūrinių išraiška paradoksaliai lieka labai simetriška ir padori.
Parodos ašis – tam tikras nervinis tikas menininkų kasdienybėje. Vienas priglobia ir taiso sulūžusius nereikalingus daiktus, kitas apsėstas iššūkio vienodai sudaužyti dvi plyteles, dar kitas kuria sąlygas pasiekti savo pulso rekordą, o kai kam tie patys 30 kg parafino išsilydo vis kitu kūriniu.
Dalyviai: Beatričė Mockevičiūtė, Vitalijus Strigunkovas, Rytis Urbanskas, Kęstutis Montvidas, Kazimieras Sližys, Gintautė Skvernytė, Valdas Jucius, Gabrielė Vetkinaitė ir Austėja Vilkaitytė.

Idėjos autorės: Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė

Parodos atidarymo metu vyks Austėjos Vilkaitytės performansas.

Paroda veiks iki kovo 12 d.

Photo

Post has attachment
Dizaino inovacijų paroda AKADEMIJA+

2017 m. vasario 15 – kovo 5 d.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje TITATNIKAS II aukšte
Maironio g. 3, Vilnius

Parodos atidarymas 2017 m. vasario 15 d. (trečiadienį) 18.30 val.

Parodoje AKADEMIJA +
pristatomas Vilniaus dailės akademijos ir verslo bendradarbiavimas dizaino inovacijų srityje

Vilniaus dailės akademijoje atidaroma paroda AKADEMIJA +. Paroda siekiama pristatyti perspektyviausią inovacijų šaltinį – dizaino, technologijų ir verslo sinergiją.

Geruosius aukštojo mokslo bendradarbiavimo su verslo atstovais pavyzdžius dizaino tyrimų srityje pristato visų VDA fakultetų – Vilniaus, Kauno, Telšių ir Klaipėdos – dizaino studijų programų vadovai, dėstytojai, tyrėjai, studentai ir neseniai studijas baigę dizaineriai.

Parodoje dalyvauja dizaineriai: Rapolas Gražys, Ignas Survila, Julijonas Urbonas, Moses Kang, Julius Bučelis, Marija Puipaitė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Benas Staškauskas, Saulius Juozas Jarašius, Andrius Žemaitis, Jonas Venckūnas, Denis Orlenok, Deividas Juozulynas, Rūta Mickienė, Kazimieras Inčirauskas.

Taip pat verslo įmonės: Deeper, CityBirds, Lava Drops, UAB Projectus Loti , UAB ACME Europe, UAB Terekas, UAB Rubedo sistemos, UAB Elinta, LigoWave, UAB Aedilis, UAB Elseta, Centre for Art and Media Karlsruhe (ZKM), UAB Neaustima, Pančiakos.

Parodos atidarymas sutampa su Vilniaus dailės akademijoje vyksiančiu Šiaurės ir Baltijos šalių regiono aukštųjų dizaino mokyklų tinklo CIRRUS narių susitikimu, kuriame dalyvaus dizaino edukacijos specialistai net iš 18 institucijų.

Photo

Šį ketvirtadienį, vasario 2 d., 18 val. kviečiame į Dainiaus Trumpio parodos „Nuojauta“ atidarymą.

Nuojauta

Nuojauta pilko. Nuojauta šalto. Nuojauta plokščio… Tylos nuojauta.

Jausenų pasikartojimo nuojauta ir ateinančios realybės pajauta.

Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais kvapais bei mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles bei pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai.

Visa tai virto griuvėsiais su sava liūdna estetika, prisiminimais ir... nuojauta, artėjančių įvykių nuojauta. Švelnus bei artimas žmogiškasis siaubas.

Pilka spalva tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą. Pusiaukelė tarp kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo.

Dainius Trumpis

Žinai ir junti tik tai, kad kvėpuoji. Kad iš šito žinojimo ir jutimo išsivaduotum, nereikia specialaus pasiryžimo, nes kvėpavimas lėtėja savaime, orą naudoja vis taupiau, palengva blanksta ir išsilygina, nepalikdamas dėmesiui jokio pagrindo.

Eugen Herrigel

Paroda veiks iki vasario 19 d.

Post has attachment

Sausio 26 dieną (ketvirtadienį), 18 valandą VDA parodų salėse Titanikas (Maronio g. 3, Vilnius) bus atidaryta tekstilininko Felikso Jakubausko paroda Tarp žemės ir dangaus.

Feliksas Jakubauskas – vienas ryškiausių šių dienų lietuvių tekstilininkų, kurio nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1998). Jis studijavo tekstilę Lietuvos dailės institute Vilniuje ir Taikomosios dailės akademijoje (dab. Maholy-Nagy dailės ir dizaino universitetas) Budapešte, kur 1980 m. baigė tekstilės studijas su gobeleno specializacija. Daugiau nei tris dešimtmečius dailininkas aktyviai reiškiasi meniniame gyvenime, garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Tarptautinį kūrybos pripažinimą patvirtina apdovanojimai Lodzės, Pitsburgo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja), Pekino, Maskvos ir kitose tarptautinėse tekstilės parodose. Dailininkas surengė daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo arti dviejų šimtų grupinių dailės ekspozicijų.

Paroda Tarp žemės ir dangaus atspindi F. Jakubausko dvasinės ir kūrybinės brandos pilnatvę. Joje eksponuojama kelios dešimtys pastarojo dešimtmečio dailininko išaustų gobelenų, atskleidžiančių savitą pasaulio matymą ir stiliaus individualumą, virtuozišką techninį atlikimą. F. Jakubausko gobelenai – tarsi abstrakčiosios dailės paveikslai – paveikūs ir turiningi, nors mintys ir nuotaikos kuriamos sąlygiškomis priemonėmis. Tekstilininkas ieško įkvėpimo gamtoje ir žmogaus dvasiniame pasaulyje. Improvizuodamas pamėgtais geometriniais motyvais, pasitelkdamas skirtingus spalvinius derinius jis kuria daugiabalses vaizdines variacijas, pasižyminčias gyvybingumu ir vidine energija, aprėpiančias emocijų įvairovę: liūdesį, džiaugsmą, ilgesį, vienatvę. Meistriškai išnaudodamas žaliavos ir audimo teikiamus meninius privalumus – klasikinį gobeleną papildančią ruoželio faktūrą, minkštų matinių ir blizgių medžiagų kontrastą, – menininkas savo gobelenuose atranda harmoningą pusiausvyrą tarp elegantiškos plastikos, žavinčios skoningu formų, linijų ir spalvų deriniu, ir audinio rupumo, šiurkštumo, jo pirmapradžio natūralumo.

Parodos kuratorė: dr. Lijana Šatavičiūtė
Parodos architektė: Gražina Pajarskaitė

Paroda veiks: 2017.01.26 – 02. 12

Photo

Kęstutis Vasiliūnas | paroda Memento mori

Parodos atidarymas: sausio 5 d., 17 val.
Paroda veiks iki sausio 29 d.

********

Prisimink Mirtį, kai tu miegi, nes Mirties Angelas niekada nemiega.

Prisimink Mirtį, kai tu keliesi ryto saulėje, nes galėjai pasilikti tamsybėse.

Prisimink Mirtį, kai tu dirbi, nes gal tai tavo paskutinis darbas.

Prisimink Mirtį, kai tu ilsiesi, nes Mirties Angelas niekada nesiilsi.

Prisimink Mirtį, kai tu stovi prie Mirties Vartų, nes už jų yra Gyvenimas.

Prisimink Mirtį, nes tu esi nemirtingas.


Kęstutis Vasiliūnas

*********

KĘSTUČIO VASILIŪNO PAVEIKSLINIS EKLEZIASTAS

Memento Mori! Pakalbėkime apie mirtį, nebijokime apie tai pasikalbėti. Bijome, nepatogu, nemalonu, užsimiršome savo tuštybėse paskendusioje kasdienybėje?

Kęstutis Vasiliūnas nebijo kalbėti apie mirtį, nebijo kalbėti, paversdamas ją įpaveikslinta ikona, atpažįstamu, nuo XV a. pasikartojančiai vaizduojamu Danse Macabre pavidalu arba pakviesdamas sudalyvauti ne iškart arba iškart, perskaitomose alegorijose.

Menininkas savo ekspresyviuose, „sunkiuose”, dažnai nepatogias temas preparuojančiuose darbuose, kurie yra taip nutolę nuo godaus hedonizmo, vartotojiškumo ir saviapgaulios idilės, kalba apie būtį, egzistenciją, operuoja bendražmogiška išmintimi, priverčia stabtelėti ir susimąstyti, „sau pasicituoti” Biblijos išmintį, gyventi kasdienį gyvenimą, suvokiant, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, kad užmigdami mes tarsi numirštame, o atsibudę pamirštame padėkoti Pasauliui, Dievui už dar vieną dieną, dar vieną galimybę nugyventi ją ne tuščiai, kažką suvokiant, pakeičiant arba padarant savo pasaulėlį, pasaulį nors kiek vertesnį, žmogiškesnį bei tobulesnį.

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangum. Yra laikas gimti ir mirti, laikas sodinti ir rauti, yra laikas verkti ir juoktis, laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos surinkti, laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apsikabinimų.Yra laikas įgyti ir prarasti, laikas laikyti ir išmesti.Yra laikas mylėti ir nekęsti, laikas karui ir taikai, Visi eina ten pat, visi esti iš dulkių ir dulkėmis vėl pavirsta…

Ekleziastas, III dalis

Šios citatos iš Biblijos, Senojo Testamento, Ekleziasto III-iosios dallies, nusako visa, ką Kęstutis Vasiliūnas aktualiai vizualizuoja, tiesiog į „paveikslina”. Ekleziasto išmintį ne iliustruoja, o naudodamas ikonografines, artefaktines vaizdines replikas iš žymiųjų kūrėjų paveikslų, paverčia vaizdiniu, šiuolaikinėmis alegorijomis. Tai ir Giotto, Diureris, Dega, ir kitos, jau labai šiuolaikinės vizualikos ikonos, mūsų nusivartojusios visuomenės ženklai bei „prekių ženklai”. Gaunasi gana keistas, bet įtikinantis stilistinis derinys, toks, tarsi Egzistencionalistinis Pop Art…

Pasitelkdamas klasikines citatas, jungdamas jas vienoje plokštumoje su kasdienės vizualikos klišių grafiniais vaizdiniais, Kęstutis Vasiliūnas sukuria tik sau būdingos ikonografijos alegorijas, priverčiančias atsigrįžti į tai, kas vyksta aplinkui, ką turėtumėme matyti, bet nuo ko baimingai nusigręžiame, bijodami savo laikinumo, bijodami savo arba savos „civilizacijos” gęstančių blėnių, mirties, bijodami karo, kulkos ir išdavystės.

Jėzus Kristus, nešantis sunkią kryžiaus naštą tarp geltonųjų New York taksi, Jėzus, bučiuojamas Judo ir dar eilė už jojo tokių pačių, Šv. Jono Krikštytojo galva, kažkada nusiritusi Judėjoje, besiilsinti karo apsėstoje Sirijoje, ir dar daug tokių galvų oranžiniais mirtininko marškiniais, staiga „nušvitęs” Jėzus-Buda Paryžiaus knaipėje ant sienos, šalia frustruojančios absento gėrėjos, vienodai dūlantys turtuoliai ir vargetos, vienodai nuvystančios gėlės ir vis pasibaigiančios, mirtinai nuodingos „Mallboro” cigaretės. Vaizdai iš mūsų kasdienybės, vaizdai, nuo kurių bėgame, prieš kuriuos užsimerkiame ir prisiekinėjame, kad niekada nieko neišduosime.

Kas yra nesutikęs pavargusio Jėzaus? Gal ir sutiko, tik jo nepastebėjo. Aš mačiau kažkada Vienoje, prie Operos teatro, tokį pavidalą: apsiaustas, kryžius ir pamokslas kažkam nenutylančiame automobilių gaudesyje. Ar išklausiau to pamokslo? Ne, nuėjau savais kelias, gūžtelėjusi pečiais, matyt, pagalvojusi, kad labai jau trenktas tas keistuolis, įgavęs Jėzaus pavidalą.

Kęstučio Vasiliūno estampai – ne tik kupini p„erseklojančių prasmių”, metaforų bei alegorijų, jie pakankamai sudėtingi ir techniniu požiūriu. Didžiausio formato drobėje, kartais ir popieriuje atspausti darbai yra sutverti koliažiniu principu, kai medžio klišės viena po kitos gula plokštumoje tarsi „beorėje erdvėje”, kiekvieną kartą kitaip, atgydamos įvairuojančiomis spalvomis, kintančiu figūrų ritmu. Kęstutis, gerai pažinęs tiek klasikines europietiškas medžio raižybos technikas bei galimybes, tiek nemažai praktikos įgavęs ir Rytų tradicinėse medžio raižybos dirbtuvėse, visiškai nesibodi taikyti ne „diurerišką”, o kinietišką medžio raižybos techniką, brūkšnys po brūkšnio atakuodamas paviršių vertikaliais, ekvilibristiškais rėžiais bei punktyrais.

Laiko tėkmė, laiko negrįžtamumas kapsi savadarbėse Kęstučio klepsidrose, kiekvienas lašas gali būti paskutinis, bet gal tai ne pabaiga? Memento Mori.

Vaidilutė Brazauskaitė-L.




Post has attachment
Gruodžio 21 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, II aukštas) atidaroma Eglės Ridikaitės tapybos paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“.

Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys – šiuolaikinės tapybos paroda, atskleidžianti Eglės Ridikaitės meilę grožiui ir Vilniui. Tai bene didžiausia šios jau pelniusios pripažinimą tapytojos paroda. Ji yra surengusi dešimt personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. 2014 metais už tapybos darbų ciklą Palikimas (babutas skarialas) Eglė Ridikaitė buvo išrinkta geriausia ARTVILNIUS’14 menininke.

Įspūdingo formato 23 darbų ciklui sukurti tapytojai prireikė net ketverių įtempto darbo metų. Klaidžiojimų po Vilnių, po senųjų pastatų laiptines, metu menininkės akys pastebėjo nepelnytai užmirštą laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas. Ji pamatė grožį, kurio daugelis mūsų visiškai nepastebi ir nevertina – tose grindyse atsispindinčią XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios urbanistinę estetiką. Eglė Ridikaitė dekoratyvines grindų kompozicijas perkėlė į savo tapybą. Taip ji įamžino tai, kas nepastebėta, ir kartu prisidėjo prie paveldo išsaugojimo. Tapybos darbuose užfiksuotas natūralus kompozicijų dydis, tikrieji siluetai ir spalvos. Menininkės vaizduotės dėka pakeltos nuo žemės, tos kompozicijos atsiskleidžia visa savo didybe, jose įžvelgiami senųjų gyventojų pėdsakai pasakoja jų istorijas, gaivina mūsų atmintį.

„Eksponuodama savo grindis vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką, bet tik tokiu būdu jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – sako menotyrininkė Rasa Andriušytė – Žukienė.

Eglė Ridikaitė tapyboje naudoja sudėtingą, išskirtinę pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą. „Dirbdama spalvų užpurškimo būdu, ši šiuolaikinė tapytoja nei teptuku, nei rankomis nesiliečia prie drobės. Išpurkšti dažai tarsi dulkelės sugula drobės paviršiuje. Taip sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis" (Rasa Andriušytė-Žukienė).

Tapybos darbai spinduliuoja nostalgišką nuotaiką, žadina prisiminimus ir Vilniaus grožio, slypinčio ne miesto visumoje, bet jo detalėse, viziją. Paroda Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys skirta ne tik pamatyti tą grožį, menininkės pastangomis nuo žemės pakeltą į mūsų akių lygį. Ji skirta ir pamąstymui apie tai, ką mes paveldėjome, ką paliekame po savęs ir ką išsinešame su savimi išeidami.

Pasiimti su savimi išeidami galime tik nostalgišką nuotaiką, prisiminimus ar grožio viziją.

Be tapybos, parodoje bus rodoma dokumentinė medžiaga fiksuojanti Eglės Ridikaitės kūrybos procesą. Dokumentacijos autorius – režisierius Linas Augutis.

Parodos kuratorė: menotyrininkė Vilma Mačianskaitė
Parodos laikas: 2016 m. gruodžio 21 d. – 2017 m. sausio 21 d.
Organizuoja: Contour Art Gallery, Vilnius

***********************
Parodą lydintys renginiai:

2016 m. gruodžio 27 d. „Nesumindyta istorija“. Ekskursija po Eglės Ridikaitės atrastas Vilniaus vietas su gidu Donatu Jokūbaičiu ir antrosios parodos dalies atidarymas galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius). Ekskursijos pradžia 17 val. prie pastato adresu Užupio gatvė 2A, pabaiga – galerijos Artifex parodos atidaryme 18.30 val.

2017 m. sausio 7 d. „Nesumindyta istorija“. Ekskursija po Eglės Ridikaitės atrastas Vilniaus vietas su gidu Donatu Jokūbaičiu. Pradžia 13 val. prie pastato adresu Užupio gatvė 2A. Ekskursijos trukmė 1,5 val., pabaiga – galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius).



Maloniai kviečiame apsilankyti!

Photo

Post has attachment
Lina Jonikė atidengia savo naujausią kūrinį parodos „Paspaptys“ atidarymo metu.

Post has attachment
Lina Jonikė Titanike atidengia savo naują kūrinį
Wait while more posts are being loaded